Ožkelė Nr. 1

Ne visai tikslu. Buvau ne parodoj, o atidaryme. Dėl to ir ėjau – mažiau meno, daugiau tūso. Mano lūkesčiai išsipildė su kaupu. Sako, Nepriklausomybės laikais jokia paroda tokio anšlago nesulaukė: atidarymo vakare grūdosi apie dvi štukes žmonių, kitą dieną NDG paskelbė įdarbinusi daugiau rūbininkų ir kasininkų, nes prie įėjimo driekiasi eilės.

Jau girdžiu užkietėjusius snobus burbant į snarglį, kad menui nepridera būti tokiam populiariam, kad Sauka yra selloutas, kad jau galėsim jį dėt į kompaniją su Sabaliauskaite (nes kas čia tokia per literatūra, kurios tiražą dešimtkart kartoja), Ibelhauptaite (nes kas čia tokia per opera, kuri reklamuojasi) ir kita popkultūra. Jau įsivaizduoju maikutes su nuogu Saukos užpakaliu.

Man tai labai patinka, kai geras menas tampa pop. Pasineri į tą minią ir matai būrius gražių jaunų žmonių, visų sričių inteligentų, tvariųjų seneliukų porelių... Prasispraudi prie kurio nors paveikslo ir iš abiejų šonų girdi žmones taip įžvalgiai komentuojant, detales pastebint, Saukos raidą svarstant, kad pačiai net galvot nebereikia. Tai kaip čia yra? Kur visi tie mulkiai?

Ožiukas Nr. 2

Ėjau šeštadienį, iš ryto... Kaip užkietėjęs 1 atskyrį turintis sociofobas sąmoningai nėjau į atidarymą sausio 15-ąją – į atidarymus niekad neinu –­ tos kalbos, ant krūtinių sunertos rankos, galvų linkčiojimas, šypsenos, vynas, vieno kąsnio užkepėlės... Atidarymai tebūnie atidarymų liūtams ir kitai faunai bei florai. Yra tokia žmonių kategorija. Sauka yra Sauka, ir nelabai ką čia daugiau bepasakysi.

Tiesa? Meistrystė, idėja, užmojis. Įstabi paroda. Tokių per dešimtmetį išpuola... viena ar dvi.
Abejingų nebus – vieni dievina ir aikčioja, kiti –­ žiaukčioja ir žegnojasi, o tarpuose poterius šneka. Na, nieko naujo. Pastariesiems galiu tik pasakyti, kad sienų „puošti“ nebūtina paveikslais –­ tam yra tapetai, fototapetai (su begonijomis, lelijomis, beržynėliais ar laukymėje rupšnojančiomis stirnaitėmis). Puikus ir parodos architekto Justino Dūdėno, kuratorės Monikos Saukaitės darbas. Visas pastatytas parodos rūmas turi savo atmosferą, koloritą. 10 balų.

Ką galėtų reikšti bent pastarosiomis dienomis lankytojų anšlagas? Nežinau. Jausmas dviprasmiškas. Sauka madingas? Gal. Gerai, kai madingi tikri dalykai.

Reikia pakalbėti ir apie neatskiriamą parodų segmentą – „bobutes“, t. y. prižiūrėtojas. Kadangi meno ėjau žiūrėti su keturmečiu draugu (tokia pat pavarde kaip mano) ir kitais prijaučiančiais gentainiais, bobutės it cerberiai sekiojo mano keturmetį draugą akimis ir kojomis (kad neduokdie nepaliestų paveiks­lo rėmo), piršteliu grūmojo it išžengusios iš Saukos paveikslo „Nu nu nu“, o galiausiai be priežasties aplojo... Neabejoju, kad Šarūno S. paveikslai įkvepia... Patarimas paro­dos organizatoriams: prižiūrėtojoms dar ir kruvinas prijuostes užriščiau – įsipaišytų į bend­rą kontekstą, o ir iš toli atpažintum. Dievaž, vaikai parodose nepageidaujami... Keturmečiui vis tiek geriausias paveikslas buvo su mocu („Reklama“) ir tas, „kur su viena akim“. Na, man pačiam tai „Večer u kostra“ („Vakaras prie laužo“) – prisiminęs vis pakikenu ir pakikenu, dvylikametei draugei – ištapyti buteliai, o kitai, keturiasdešimt vienerių draugei, – tas, „kur viršuje daug mėlynos“... Neklystate, „Pragaras“, „Pragaras“...

Paskui visi susėdom į džipą ir nuvažiavome į „Impuls“ baseiną, pirtis, bla bla bla... Puikus pižono gyvenimas, ar ne? Gulėjau rusiškos pirties viršutinėje laktoje, kaitinau sielos užkaborius stebėdamas pusnuogius kūnus ir meditavau savo asmeninį pragarą.