Žurnalistas Vilkadelė kalbina lapkričio 10–13 d. Vilniuje vykusio tarptautinio literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ dalyvius, skirtingos socialinės patirties ir temperamento: šiaulietį vaikiną R. K., vaikiną iš Malaizijos, kalbininkų sluoksniuose žinomą kaip įtariamasis S. Š., dar vieną vaikiną M. P. E. M., kuris sudegino savo namus, ir, žinoma, vargšą Joriką (V. J.), visame pokalbyje apsimetinėjusį lyriniu subjektu. Pašnekovų kalba netaisyta, o jeigu jų pastabos sutapo su festivalio faktais ir frazėmis, tai taip ir turėjo būti.

Kaip jums patiko festivalis?

M. P. E. M. Ketvirtadienį mane ištiko linksmiausia diena festivalyje, penktadienį kažkam buvo pirmoji diena festivalyje, šeštadienį buvo geriausia diena festivalyje, o sekmadienį aš pabudau ir ant lovos krašto per skaipą pamačiau Ozo šalies burtininką.

S. Š. „Ozo“? Ar akcijų burtai „Oze“ vyksta ne po naujako?

V. J. Klausyk, Stasiuk, mes čia apie literatūrą. Ar dar kas nors gyvas šioje palatoje?

M. P. E. M. Gyvas gyvas. Aš asmeniškai iš komos atsigavau net trylika kartų! Jau galėčiau prie to priprasti.

R. K. Lapai čia antri, bet tai geruma, ka aš negaliu patikiet, ka tai ne Šiauliuos, o Vilniuj vykst. Man atroda, ka taip daba bus visą laiką, tryliktą irgi.

 {source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.10213808189026643.1073741850.1464632510%26type%3D3&width=600" width="600" height="750" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}

Iš kur žinote, kad festivalis pavyko? Juk jam vykstant susirgote.

R. K. Tai skaips, internets, visa kita. Mano bachūrs įjung’ salikėj aparatą, o vaizds – man į palatą. Tai čia išėja dvigubs skaips, kai paskambyja Amosui Ozui per skaipą, o aš irgi prisijungiau per tą patį. Toks tilts kvadratu. O susirgau, kai perskaičiau tą „Stasę Šaltoką“ i nupurte nuo to kartos paveiksla – nuo tos beprasmybes i apsirgau. I pats vards „Šaltoka“ įpareigoj’ kaip i apsirgt: peršalims, išsekims i kiti pyzduliai.

S. Š. Būtent! Reikia nesigėdyti savo tuštybės ir rašyti, kaip matai. Net jei tai yra sick. Net jei tai yra disaster. Net jei tai yra illness ir truputį diarrhea. Džiaugiuosi, kad tau taip patiko Šaltoka.

O kaip dabar jaučiatės?

R. K. Oka. Literatūra yra rizika – čia kaip rūkyms. Sumažini biški arba meti.

M. P. E. M. Meti! Ar žinot, kad mano endokrinologą metė dvi žmonos? Žmogus, kurį paliko dvi žmonos, kuris matė pakankamai daug šūdo, vis tiek būtų sužavėtas Herb­jorg Wassmo likimo ir stiprybės – tos garsios rašytojos iš Norvegijos. Ji sakė, kad feministė buvo nuo mažens. Ji sakė, kad feministė buvo dar iki sužinodama žodį „feministė“. Dar ji sakė: „Jeigu aš negalėdavau būti stipriausia, tada bėgdavau greičiausiai.“ Ji drąsiai išsakė patyrusi seksualinį smurtą savo šeimoje, bet pabrėžė, kad niekada nelaikė savęs auka. Tai nebuvo pigus pozityvas, nes ji taip užbaigė: „Mano tėvas galiausiai labiau bijojo manęs, negu aš jo bijojau.“ Jeigu man taip, tai būtų visiškai pyzdėc. Va, kur yra šaltoka.

R. K. Da reik’ išskirt’, ką ana sakė apie nutylėjimus, ką nutylėjims dara santykiam, ypač kuris tęsias per kartas i tamp’ nuodais. Ji apie tai i raša. I šiaip gera raša. Ypač ta knygikė apie Diną – gili tokia, tamsi, šalta.

S. Š. Irgi šalta? Tai must read tada. Aš tai sužinojau, kad H. Wassmo veikėjos turi didelį seksualinį apetitą. Ir ypač patiko, kaip miela vertėja išvertė į norvegų – „seksuell appetitt“. Pasirodo, a little suprantu norvegiškai.

 {source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fdainius.dirgela%2Fposts%2F10213813112469726&width=600" width="600" height="750" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}

Turbūt šio festivalio jėga ta, kad dalyvauja didžiausios ne tik Lietuvos, bet ir užsienio literatūros žvaigždės?

S. Š. O taip, ačiū. Aš apimu platų international context.

R. K. Aš da apie nutylėjimus nor’ pasakyt’. Marčėns tai yr biški žvaigžde, ane? Man tai patika, ka renginia vedėjas, nu tas poets, jo mokinys, nepabijoja pasakyt’, nu nenutylėja, ką į visi suprant’, ka ans anksčiau raše biški geriau. Taip i pasakė! Pyst į zanosą, bet švelniai taip, taktiška! Mokytojui savo, guru. Tai respekts. Bet čia pat i apgyne, nepalika sava tėva poetinia, kai tas Alvyds, tas Šlepiks iš publikas skėle gerą lempą – nu ten smiga visi nuo žvengo. Bet tada tas poets, Marčėna mokinys, apgyne savo mokytoją pisdams da geresnį bajeriuką jau pačiam Šlepikui – nu achujenai.

M. P. E. M. Marčėno keli tekstai buvo geri kaip iš šulinio dulkių ar dėvėtų angelų. Aš kartą apmąsčiau tarakono likimą, kai jį sutraiškiau ant sienos ir jis paliko dėmę. Mirė padaras ir po savęs paliko žymę. Pas mus antras poetas po Maironio, kuris paliks žymę, bus Marčėnas. Beje, kas per bajeris? Gal pakartosiu per slemą. Arba kitais metais teatre, jei Kačkutė pakvies.

R. K. A girdi, čiūvs, su visa pagarba tavo charizmai i temb­rui, bet tokie achujeni bajeriai da ne tavo masei – nepajais. Čia tik Marčėno, Šlepiko, Nastaravičiaus trikampy tokie įvykst’ i čia pat prapuol’ kaip Bermuduos: negirdėjai – tai i lik sveiks.

S. Š. Ei, tai Nastaravičius – irgi poetas? Apie ką rašo?

R. K. Buva tekstų apie pjaunamą paršą, apie su tėvu ark­liui kalamą kuoliuką.

S. Š. Seriously, vėl tas lietuviškas kaimas? Tas gilus lietuviškos literatūros piece of shit? Whatever...

V. J. Įkalė kuoliuką man Mindaugas! Mano brolis, iškėlęs eilėraščius mūsų kaip kardus, kad tą sekundę negalėjau ten būt ir išeit negalėjau iš ten. 1989 metais iš dramteatrio gaisrininkų išmetė užmynus ant kamščio, o dabar žodžiais – kaip peiliu į nugarą... Tiesa, aš savo poetinį saulėlydį pats numačiau „Sakiniuose“, o antrą saulėlydį preziumavau „KasDienyne“, tai galiu tik pasidžiaugti, kad Mindaugas tai perskaitė. Kad viską perskaitė. Ir perfrazavo. „Kai buvau nepripažintas genijus, eilėraštį galėjau parašyti bet kur, bet kada ir bet kaip. Dabar, kai esu žinomas poetas, nenumanau, kas tas eilėraštis yra.“* Vis dėlto kaip apie tėvažudystę pasakytų tas... na... psichoanalizės tas...

R. K. Nu?

S. Š. What?

 {source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.10213829170631170.1073741851.1464632510%26type%3D3&width=600" width="600" height="750" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}

Tomas Kajokas? Raimundas Milašiūnas?

V. J. Buvo ir Kajokas? Kai manęs nebebus, bus bent Kajokas. Konstanta.

M. P. E. M. Saulius Petreikis? Domantas Razauskas? Apie ką jūs? Gal grįžkim prie temos? Per Marčėno vakarą muzikantų duetas sukūrė tikrą poetinį fejerverką, bet tokį tylų. Ar pastebėjote, kai Razauskas iš natūros pradėjo groti... kėde? Jos traškėjimu? Jaučiu, pabandysiu ir aš ką nors panašaus per slemą.

S. Š. Tai tas Mačernio vakare sekmadienį buvo Radauskas? Jis dar gyvas?! Nors man ir whatever.

M. P. E. M. Kaip matai – net groja.

V. J. Gyvai!

M. P. E. M. Taip gyvai, kad aš patyriau magišką momentą, kai, akompanuodami poetų pokalbiui, jie sukūrė melodinį virpėjimą tarsi vien iš oro. Jeigu tokiu ritmu vyrai mylėtųsi, moterys patirtų trylika orgazmų iš eilės.

R. K. Per susitikimą su Wassmo trylikoje iš eiles sales eilių nebuva nė viena čiūva. Da suprasč’, jei tuo metu rodytų regbį, tai i aš žiečiau, bet tai nerode. Kaip čia yr? A vyrai neskaita? Bet jei i neskaita, tai Wassmo įdomiai pašnekėj’ i ne tušče – kode neatajt bachūrams?

M. P. E. M. Tačiau vyrų užteko pas Ivaškevičių. Ant scenos – net keturi. Atseit jo pjesėje apie Immanuelį Kantą iš pradžių turėjo būti vien vyrai, bet Eimuntui Nekrošiui reikėjo moteriškių.

V. J. Priekabiauti?..

R. K. Aha... Tai kaip čia išein’: Wassmo gerbėjų publikoj lygybes nėra, pas Ivaškevičių – jau yra? Nieka nesuprantu.

S. Š. Sorry, tai buvo ir Ivaškevičius? Aš pažinau tik Zemkauską. Kai jis padaro prasmingą pauzę ir prasmingai pažiūri, kažkas nusirita į paširdžius, lyg lietus nuplautų visą tau likusį laiką.

R. K. Buva, buva, bet toks papezęs – ar tai nuo grynaja prota kritikas, ar tai nuo ruskių. Tai tavęs negali kaltint, ka palaikei aną jo paties pjeses personažu. I ko tas kenc Kants nepadara su protingu žmogum, o atruoda normalus čiūvs buva, Lietuvos ateičiai tai Madagaskarą mate i matava, tai Londoną. Metus apie Kantą raše!

S. Š. Vieneri metai!!! No shit, aš tai šešerius rašiau.

M. P. E. M. Juokinga, geniali pjesė. Ir Rolandas Kazlas juokingas, kai skaitė.

R. K. Kazlas juokings būtų i šaldytuva instrukciją skaitydams. Visgi geriausią festivalia humorą įvardyč’ net ne Nastaravičia i ne Kazlo, o Ozo. Jis ne tik belekoks erudits, kai visks, ką jis saka, yra auksa vertes, bet i taip švelne pajuokaut’ mok, nu i taip įkert! Nu pasaka. Daba skaitysiu Ozą, viską, kas tik išeja lietuviška. Nes geriausias kelias patekt į žmogaus mintis – tai skaityt literatūrą.

V. J. „Lietuvių literatūrinė kasdienybė su visais jos fiziologiniais reikalais – linksma vieta gyventi. Tik turėk humoro jausmą ir stebėk!“**

M. P. E. M. Mane guodžia, kad Ozas legalizavo dvilypumą, dėl kurio atseit ir kūryba klesti, ir net šeimos vidinei santarvei geriau.

S. Š. Legalize ambivalence? Tai čia tas atvejis, kai norisi per stiprų lietų išgerti karštą puodelį stiprios kavos, kai lietus nuplauna laiko lapus, kai?.. Kai šoki lietuje...

R. K. Čiūvs, kas yra? Pakibai?

 

Nieko tokio, Šaltokai mikroshema iššoko, matote, ten, pakaušyje? Reikės pakeisti. Bet mes jau baigiame, tad paskutinis klausimas: kokia, jūsų nuomone, šio festivalio sėkmės paslaptis?

M. P. E. M. Ozas sakė, kad visos mūsų paslaptys yra tos pačios!

V. J. Aišku, Razauskas.

 {source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fdainius.dirgela%2Fposts%2F10213798963116001&width=600" width="600" height="750" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}

Bet šešių šimtų šešiasdešimties vietų didžioji teatro salė susirinko pilnutėlė ir be Razausko.

S. Š. I know! I know! I know! I know! I know! I know! I know! I know! I know! I know!

Palaukime, minutėlę, čia Šaltokos safe mode įsijungė. Aha, tęskime: kokių dar turite versijų?

R. K. Manau, sekmes paslaptį sudaro trys R. Toks literatūrinis aštrus rrr! Adžika! Paprika! Perselads!

M. P. E. M. Leisk, atspėsiu: Marrrčėnas, Nastarrravičius, Rrrazauskas?

R. K. Variants, bet ne. Tai yra Rūta, Rūtele i Rūčike. Vienur būn daugiau Elijošaitytes, kitur Dubauskaites, o šįkart „Vilniaus lapus“ nupurte viena pati Kačkute net trijuose asmenyse – lyg tos mūzikes ant teatro timpano.

V. J. Mano galva, „svarbiausia prielaida gerai literatūrai atsirasti: neišvengiamumas. Tikra yra tai, ko neišvengsi: meilės arba mirties, arba – jai jau taip nutiko – gyvenimo.“*** Taip ir šis renginys – jis buvo neišvengiamas.

Dėkoju už pokalbį.

 

* „Sakiniai“, p. 51
** „KasDienynas“, p. 197
*** „KasDienynas“, p. 96