Poezijos pavasario desantas buvo numestas ir į Londoną. Sekmadienio vidurdienį (kitiems tai – rytas) į Lietuvos ambasados sceną (lygioj vietoj) žengė trys poetai kaip tikri džentelmenai (kaip anksčiau sakydavo), pasiaukojamai apsaugoję poetes nuo tokios varginančios kelionės į kolonijas. Šalia mainland profesionalų į sceną buvo pakviesti ir vietinės lietuvių bendruomenės poetai (-ės) (kaip paaiškėjo netrukus – mėgėjai). Šie pub­likos linksmintojai (entertainers) – visi vienodai, gal kad visi atseit lygūs po saule, o gal kad rytmečio vedėjai nebuvo kada gilintis – buvo paprašyti prisistatyti patys. Vienas iš atvykėlių į tai nukirto, kad „yra gūglas“, ir tikrai, to nenuginčysi, tuo labiau kad publika demonstratyviai rankose gniaužė išmaniuosius. Tiesa, daugiausia todėl, kad ištisai vieni kitus fotografavo ir filmavo. Pa(si)fotografavę kai kas čia pat kniaubėsi atrinkinėti kadrų, tiksiančių feisbukui.

Iškart po pirmojo PP delegato pasirodymo vedėja eilių paskaityti kvietė „namiškius“. Ėmė lietis begalinis širdies skausmas, nepamirštama meilė, nakties žvaigždės, balti obelų žiedai (iš tiesų tai jie rožiniai, – aut. past.), balti vyšnių žiedai ir reiškiama nuoskauda, kad auksinį žiedą „jis“ nupirko kitai. Tarp eilių įsispraudė keli durni ano tūkstantmečio pakomentavimai apie žavias moteris ir ne tokius žavius vyrus. Paskui begalinio širdies skausmo, nepamirštamos meilės, baltų žiedų vardijimui ėmė pritarti gitara...

Laimei, pagaliau atėjo eilė antrajam oficialiam PP delegatui. Šis sumaišė su žemėmis tuos obelų žiedus ir kalė tikros poezijos. Tai buvo žiauru, kaip gulinčius mušti. Nors gal niekam ir nebuvo gėda ar nepatogu, nes turbūt priimtina manyti, jog ne tik „visokių yra, visokių ir reikia“, bet tie visi kažkodėl turi groti visi kartu, o meninė kokybė į tokį manymą kažkaip neįeina. Iškart po savo pasirodymo antrasis delegatas, turbūt supratęs, kad vėl reikės šizofreniškai perjungti suvokimo bėgį į atbulinį ir nutaisyti geranorišką veidą, apsimetė, kad jam kažkas skambina į mobilų ir išsmuko iš prezidiumo į virtuvę, kur, kaip paaiškėjo vėliau, neberado (Lietuvos valdžiai patvarkius tuos reikalus) atidarytuvo. Paskui sakė tikįs, kad yra žmonių, atidarinėjančių akimi (nors pats taip nemokąs). Štai iš ko poetą pažinsi.

Tuo metu pasirodė dar vienas žmogus su gitara ir kažką dainavo, bet tų dainų žodžių autoriai nebuvo akcentuojami, nors renginys poezijos, o ne koncertas. Užėjo kalba apie bardus. Pagalvojau – jei ne Nobelį jiems, tai bent Nacionalinę, ir kaip tik tuo metu žmogus su gitara užtraukė „Tu vėjo paklausk“, šįkart teikęsis paminėti autorių Bobą Dylaną. Pub­lika uždainavo kartu! Neliko nepaminėtas ir Kernagis, o paskui – „Purpurinis vakaras varva“ (muzika ir žodžiai liaudies?), „Sutema, sutema šaly žiedų“ (ibid?) ir kiti hitai, nors tuo metu vienas iš atvykusių profesionalių poetų (be abejo, jauniausias) dar net nebuvo paskaitęs savo eilėraščių. Na, o kai pagaliau atėjo jo eilė, publika jau buvo tiek įsilinksminusi ir atsipalaidavusi po dainų, kad tiesiog jam skaitant kai kurie ėmė vaikščioti tarp kėdžių, atsisveikinti, pasisveikinti ir tvarkyti kažkokius neatidėliotinus reikaliukus. Jaunasis poe­tas buvo pristatytas net ne poetu, nekalbant jau apie jo knygų paminėjimą, tiesiog vardu ir pavarde, tačiau jis, nekreipdamas į tai per daug dėmesio, irgi kalė puikius eilėraščius, o pabaigoje dar tokį, pavadinkime, aliteracinį repą. Tai buvo labai gerai, tik gaila, kad ne visi girdėjo ir kad vakaras, atsiprašau, rytas, baigėsi ne tuo, nes paskui vėl buvo „Tegul šviečia saulė, pa, ra, pa, ra, pa, ra“, pritariant gitarai. Saulė švietė („neturėdama alternatyvos“).

P. S. PP almanachas renginyje kažkodėl apskritai paminėtas nebuvo...

Ožkytė, bėganti laukais