Sostinėje savaitgalį. Barokinių formų, o sovietmečiu baisiai išdarkyta betonu ir stiliui svetimomis kampuotomis formomis Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (augustijonų) bažnyčia pirmą kartą publikai buvo atverta šiemet per „Kultūros naktis“. Smagu, nes vis nesukaupdavau drąsos imti žibintuvėlį į rankas ir naktį ieškoti spragų užkaltose įėjimo angose. Tada kone kiekvienas bažnyčios kampas buvo skirtas atskiram menininkui ir jo anksčiau sukurtam arba specialiai tam kampui pritaikytam kūriniui. Per ką tik praūžusias „Sostinės dienas“ bažnyčia buvo dar kartą atverta ir šįkart dedikuota teatrui. O gaila.

2 aukštus užėmusi Dmitrijaus Matvejevo paroda „Kaukės ir šešėliai“ kėlė tik erzelį: kodėl tokia erdvė atiduota banaliam projektui. Čia tam, kad liaudis suprastų? Matvejevas pristatomas kaip „garsus teatro fotografas“, tačiau kyla klausimas – ar fotografuojant meną pati fotografija automatiškai virsta menu? Bepigu portretuoti aktorius, kai jų veidai savaime išraiškingi, kai jie prieš objektyvą nenusimeta gerai išdirbtų kaukių. Bepigu dokumentuoti spektaklius, kai geru vaizdu jau būna pasirūpinę scenografai ir kt.

Spektaklio „Psichė“ neištvėrėm nė 10 min. Neatmetu: gali būti kalta žmonių minia ir oro trūkumas. Vis dėlto jau ne kartą darytas ir perdarytas sprendimas su didele kauke, aktorės balso nesuvaldymas, nepagrįsta interakcija su publika, absurdiškas (ne gerąja prasme) tekstas vertė trepsėti kanopomis iš pykčio ir šuoliuoti laiptais žemyn pro duris į lauką.

Tikiuosi, projekto „Ramintoja. Meno sandėlys“ autoriai kol kas „čiupinėjasi“ tarp disciplinų ir vertina, kuri jų bažnyčioje dera geriausiai. Žinoma, kiekvienam savos preferencijos, bet aš norėčiau konceptualesnio, o ne dekoratyvaus vyksmo.

Prekybcentryje po rugsėjo antros. Stovėjau eilėje prie kasos. Prieš mane kokių šešiasdešimties metų vyras šypsojosi kasininkei. Ir kasininkė jam šypsojosi, sakė:

– Aš jums neparduosiu.

Jis tebešypsojosi.

– Aš jums be dokumento neparduosiu, – dar kartą ji tarė šypsodamasi.

Visi šypsojomės. Kasininkė toliau kartojo savo mantrą.

Pagalvojau: jei važiuodamas visada sustočiau prie kiekvieno policininko (pvz., prie eismo reguliuotojo sankryžoje, prie visuomeninio transporto stotelėje laukiančio uniformuotojo, prie Masiulį į kalėjimą vedančių pareigūnų ir t. t.) ir jam rodyčiau savo vairuotojo pažymėjimą, elgčiausi atsakingai. Visi iš paskos važiuojantys jau žybsėtų šviesomis ir piktomis akimis, o aš jiems išdidžiai parodyčiau faką – aš elgiuosi atsakingai.

Kažkas už manęs jau ėmė bumbėti, aš irgi neiškenčiau ir paskolinau savo dokumentą, pasielgiau neatsakingai, nors elgiausi tikrai atsakingai – nepirkau jokio alkoholio. Užtat eilė pajudėjo.