Vilkas su ožiukais. Sugrįžę iš kosminės odisėjos

 

Esame dar tokios išsivystymo stadijos, ir kvit

Vis prisimenu vasarą, tą iš iškirstų miškų vis sklindantį stirnienos kvapsnį. Šiek tiek keliavau po tėvynę, kontrastų ta šalis vadinas. Kur žiūri, ten kontrastas. Jauniausią naujos vados sūnų kitais metais taip ir pavadinsiu – Kontrastu. Bet jei patiko – naudokit.

Visi intelektualai bamba apie miškus guldomus, viešųjų erdvių trinkelizacijos visuotinę bažnyčią, medkirčių ir aplinkos apsaugos šventųjų bendravimą bei mokesčių atleidimą, ir amžinąjį pelną... Važiuodamas dairiausi į šonus... Visiems patinka tos trinkelės ir plynės. Patinka, ir viskas. Tad tylėkit, aktyvistai ir partizanai. Esame dar tokios išsivystymo stadijos, ir kvit.

Va, Kupiškyje grojantį fontaną įsitaisė. Eina visi miestelėnai ir klausosi Prūsaičio, Mikutavičiaus pliaskių, vanduo šnypščia paleistas iš čiaupų. Ir gražu. Nafik reikalingas jūsų Rachmaninovas, Dvoržakas ar Čiurlionis. Gal ir galėtų iš čiaupų čiurlenti Čiurlionis... Niekam jis nereikalingas – duokit mums Prūsaitį ir trinkelių. O pasididžiavimas koks miesto...

Va, Kretinga tai dar pažangesnė – pasistatė ant sankryžos stiklinį švytintį kryžių – naktį šviečia it pradarytas šaldytuvas, maniau, jau kirtau Lenkijos sieną – tie šitokius mėgsta. Bet va pranciškonams ir kretingiškiams irgi Dievas bei skonis tikrai nesvetimas. Kažin kiek klasių baigęs architektas ir pranciškonai kartu sudėjus? Plieskia kaip dvasia nemarūnė...

Ukmergės struktūralistai savo piliakalnį ir protėvius taip pastruktūravo, jog – kaip dabar madinga – tam kalnui pradėjo čiuožti stogas... Lyg to būtų maža – dar laiptus į piliakalnį kažkokia girlianda apraizgė – švytinčia gelsva čiurkšle. Apgaubė senovę savo neblėstančia dvasine šviesa. Kiek kažin ten paveldosaugininkai algos gauna?

O va Mosėdyje, girdėjau, gamtos mylėtojai net akmenis mazgoja – kad jau jų grožis atsivertų, – nes samanos viską suvagia, užgožia. Kažin kiek šepečių sudrožė?

Palangoje, Šventojoje irgi buvau – užtaikiau į tokį žemaičių alkakalnį šalia jūros, visos dievų skulptūros tokiu geru impregnantu nuteptos, ohoho... Ant jų iškalti pavadinimai net angliškai – va čia tai globalizacija – pagalvojau... Ir, matyt, gerai įsisavinti pinigai. Be jokių likučių. Tokiu pat impregnantu nuteptos ir skulptūros Baltų mitologiniame parke už Darbėnų... Įstabūs polėkiai, o kokie idėjiniai proveržiai. Ir visur pilna lietuvių turistų – važiuoja, žiūri, nieko nemato. Geras yra impregnantas.

Kitą sūnų iš tos pačios vados greičiausiai pavadinsiu Impregnantu. Sutikite, šiuolaikiška, progresyvu. Kokie mes, tokios ir viešosios erdvės, tokios ir architektūros. Mūsų sielų atspindys, taip sakant. Nekokios tos sielos, oi, nekokios. Kad ir Tautos namų (keistas pavadinimas, nors papjauk) pirmos vietos laimėtojo projektas – kažkokie ledinukai, ilgai besivolioję kišenėje.

Vilkas turist iz Vilno


Marta buvo lietuvė, o jos Petras – antikristas

Esu Lietuvos pilietė, todėl nusipirkau ir puoliau skaityti geriausios Lietuvos rašytojos Kristinos S. knygą. Kaip ir tikėjausi, Marta buvo lietuvė, o jos Petras – antikristas. Va, savo besilaukiančiai brangiausiajai rašo sušalęs iš laivų statybos (tikra citata): „Kaip ten rekrūtas, ar iki Naujų metų iš kalėjimo išlįs? Piter.“ Šitaip grubiai caras juokauja.

Išsirinko lyg pirmykštis socialistas žmoną iš prasčiokų ir palieka ją savo draugužio Menšikovo (irgi socialisto, irgi lietuvio, dargi neaišku, kokios orientacijos...) globai. O Martai Moskovijoj taip liūdna ir nešvaru, čia ne „ramybe dvelkiantys Lietuvos, Lenkijos sodai (...) kas Vakaruose buvo balta, čia tapdavo juoda“. Kaip tie rusaičių dantys, anglimi padažyti.

Marta kalba nuoširdžiai, iš sielos gelmių, lyg meilės romano herojė, ir aš ja tikiu. Paprasta moteriškė, o valdė valstybę, na, kaip toji, kas ten pasakė, kaip virėja. O pabaigoje gyvenimo dar ir apstatė savo Petriuką su kitu, švaresniu užsieniečiu. Taip tiesiai šviesiai Marta ir sako: „Piteris jau tada – visada – mokėdavo pabudinti manyje – visuose – tai, kas blogiausia.“ Čia tai bent reziumė! A. Tolstojus apsivers karste. O Kristina S. gaus Nacionalinę.

Ožka Ragožka

(manau, ir R. Valatka, ir L. Kasčiūnas, ir M. Laurinavičius greta pasirašytų)


„Aftabūsa nybūs, niatvažiava“

Praėjusį savaitgalį vėl išbandžiau tarpmiestinį autobusą. Paskutinįkart tokiu keliavau prieš gerus aštuonerius ar devynerius metus gūdų ir nežmoniškai šaltą vasario pavakarį. Tiesa, pasitaikė tada net ne autobusas, o visiškai nešildomas mikriukas. (Atsimenat, Vilniuj kursuodavo panašios veislės transporto priemonės?) Iš anos kelionės geriausiai prisimenu stingdantį šaltį (po dviejų valandų kelionės panosė apšerkšnijo), slidinėjimą prastai nuvalytu asfaltu ir nuostabą, kiek mažai kartu važiuojančių. Šįkart autobusas pasitaikė didelis, tuščių sėdynių vos kelios, tik dėl šildymo muzika ta pati: vien stipri oro srovė, o daugiau – pš...

Kadangi maršrutas žinomas iki kaulų čiulpų ir dar oras subjuręs, akys smigo ne pro langą, o į autobuso saloną. Keleivių kontingentas pasitaikė, sakyčiau, neblogas: priekyje – tarmiškai čiulbančios babytės, ties viduriu – jaunesnės ir tylesnės moterys, ten pat sunkiai įbuksavo ir žilagalvis diedulis su beveik tokio pat didumo krepšiu kaip jis pats, toliau – keli paaugliai, iškart užmigę vos autobusas kirto miesto ribą, gale susigrūdo jaunų užsieniečių grupelė, darganotu oru traukusi arba Europos centro apžiūrėti, arba golfo palošti, o dar keli įlipo miesto pakraštyj. Labiausiai dėmesį atkreipė abipus perėjimo išdrikusi pensininkų pora. Vos įlipusi dama ėmė reikšti nepasitenkinimą: iš pradžių nesėkmingai ieškojo bilietuose nurodytų vietų (tokiuose autobusuose džiaugiesi apskritai radęs tuščią sėdynę, numeracija – kone išnykęs reliktas), paskui niekaip neapsisprendė, kurioj pusėj geriau sėstis, o tada visą kelią sklaidė laikraščius ir telefonu bėrė perpetuum mobile istorijas, pagardindama fraze: „Nu, kaip čia pasakius.“ Kitoj praėjimo pusėj sėdėjęs jos vyras tepratarė gal porą frazių. Pamintijau: už kantrybę jam reikėtų medalio... Garbės žodis, laikas neprailgo.

Lyginti kasdienes keliones į ir iš darbo su tolimesne kelione į užmiestį nėr sąžininga ar teisinga. Bet... Pirmuoju atveju tikrai užtenka viešojo transporto, peškamobilio, dviračio ar paspirtuko, nebent reikia didesnį daiktą pervežti arba apsipirkti savaitei, o štai antruoju atveju suvoki, kokia didelė prabanga ir laisvė turėti automobilį: negresia sušalti, kelionė trunka gerokai trumpiau, esi nepriklausomas (kadais autobusų stotyje per garsiakalbius nuaidėjusios frazės „aftabūsa nybūs, niatvažiava“ turbūt niekad nepamiršiu), be to, pats renkiesi kompaniją ir muziką.

Iššiepęs dantis Ožkutis


O-o-o-ope-e-en bo-o-o-o-o-oks, mekeke

Vieni skundėsi, kad rašytojam sėdėt garde yra neočin, kiti – kad per daug už visokias literatūras mokėt 15 eurų, dar kiti – kad išvis per daug tų festivalių, kad čia visut viskas vien Staškevičiaus komercija, kad pavadinimas blogas, nes nelietuviškas, kad tuoj bus PDR ir „Paviljono knygų savaitgalis“, tai kam dar tas atviras knygas atvertinėt, kad diskusijos tema „Kas nužudė literatūros kritiką?“ yra beveik įžeidžianti garbingus cecho narius. Žodžiu, bliovė visi, kieno balso stygų nepasiglemžė rudeniškas šaltukas. O mum tai kas – mes, ožiukai, ir prie gardų, ir prie bliovimo įpratę, todėl nuėjom pasidairyt.

Kai nuėjom, supratom, kad vienas lūkestis jau nepatenkintas: gardų nebuvo, beee. Autoriai sėdėjo prie gražių stendų su savo vardais, galėjo nemokamai gerti vyno, kavos – tiesa, jų buvo prašoma, kad pertraukautų kuo mažiau. Bet iš esmės bliovimas pasiteisinęs: žmonių beveik visą laiką buvo mažiau arba beveik tiek pat, kiek autorių ir personalo, tik į diskusijas susirinkdavo iš visų pakampių.

Šiaip ar taip, ožiukai konstatuoja: bent jau pirmas atviras blynas prisvilo – gal dėl to, kad „nugalėti lietuvių introversiją“ yra pernelyg sudėtingas organizatorių išsikeltas uždavinys, gal visi prie popso ir prie pinigo sulindo į „Comic Con“, gal pritrūko informacijos apie renginį ar šiaip užpuolė kokios nors organizacinės bėdos. Idėja sujungti popkultūrą ir rašytojus profesionalus – gera, tačiau daug žmonių turbūt pamanė, kad panašų turinį gaus ir per gerokai pigesnę knygų mugę, kur ir knygų galima nusipirkti įvairių, ne tik atrinktų pagal neaiškius kriterijus – o apie atranką galima būtų (ir reikėtų) pakalbėti atskirai.

Tačiau visada yra pliusų: rašytojai galėjo pabend­rauti tarpusavyje, kadangi nespėja per mugę, išgerti kavos, nealkoholinio alaus ar vyno, kažkiek gal net pailsėti NDG impozantiškoje ramybėje. Nors, kai vieninteliai žmonės rašytojo stende yra palaikyt kompanijos atėję draugai, festivalio prasmingumu ožiai abejoja.

Ožka be ožiukų


„Saulė ir jūra“. Na, ir pastaugti prieš Dožų rūmus

Pakviestas į Džudekos ožkelių suvažiavimą Venecijoje, tokį menų festivalį, netrukau apsispręsti pasitelkęs vieną galingą argumentą – gyvai išgirsti lietuvių autorių trio performansą „Saulė ir jūra“. Na, ir pastaugti prieš Dožų rūmus jokiam kultūringam vilkui dar nepakenkė.

Prisipirkau kuo pigiausių autobusų bilietų ir pamažu iš sostinės į sostinę nusigavau iki įvykio vietos. Pasirodo, į „Saulės ir jūros“ paplūdimį vilkus įleidžia savanoriais, jeigu be kailio. Paaiškėjo, kad klausytis operos pusnuogiam pasidaro ganėtinai šalta: nuo melancholiškų arijų per kuprą ėjo šiurpas, o prisidengti nebuvo kuo.

Sustingdytas iki katarsio pasidariau pertraukėlę ir išbidzenau trumpam pastaugti į lauką, kur mane netikėtai užklupo pasirodymo kaipsyk pasiklausę turistai. Kažin ar esu regėjęs tiek dėkingumo nepažįstamų žmonių akyse: jie mat mane, vilką pliką, pilką, palaikė solistu! Patyriau svaigiausią minutę šlovės ir nuėjau toliau degintis, klausydamas libreto: „After vacation, / Your hair shines, / Your eyes glitter, / Everything is fine.“

Atlikęs pareigą ir apsvaigintas kelis kartus vegetacinę sistemą išmasažavusių operinių partijų, sutikau kraštietę vilkę, dirbančią Venecijos bienalės liūto komandoje. Pakalbėjom apie hipokritus – tiek bienalės kūrinių autorius, tiek lankytojus: dėl visų susidomėjimo performansas apie klimato kaitą papildė atmosferos aruodus dar didesniu kiekiu cė o du! Juk ne iš šventosios dvasios (tokio teleporto įrenginio) minios turistų suplūsta į trapią Venecijos ekosistemą, o kruizais, lėktuvais...

Kelionei atgal po kelerių metų pertraukos lipau į lėktuvą ir aš. Vėl tie lietuviai „Ryanair“ eilėje: pasidaro gėda dėl mūsų sulaukėjusios genties. Vis dėlto gentinį liūdesį su kaupu atpirko sėdimosios vietos kaimynė, iš Venecijos mat keliavusi su literatūros žurnalu „Metai“. Visi mes, kaip ten sakoma, žmonės. Net baltų vilkai.


Paslėpti vieną festivalio iniciatorių Audrių S. Arba nuo Audriaus S. – vyną

Kur jie, pasibaigus festivaliui „Open Books“, dės tas vardines autorių lentas, dydžio sulig Šarūno Saukos drobe „Tūkstant­metis“? Apsuks ir iš kitos pusės leis užpiešti dailės mokyklos auklėtiniams? Panaudos Lukiškių aikštės kalvelės pamatams? Gaila būtų tiek geros medžiagos tiesiog išmesti. Pats festivalis pavyko turiningai, kad ir negausiai (daugmaž 5 interesantai 1 rašytojui). Jeigu ne Vytauto Landsbergio figūra autorių galerijoje, turbūt lankytojų aktyvumas būtų buvęs dar blogesnis nei kitą dieną vykusiuose rinkimuose į atsilaisvinusias vietas Seime (1 interesantas 5 rašytojams). Įdomus formatas – tokia kontaktų mugė, tik kitą kartą reikėtų kur nors tamsesnėje patalpoje paslėpti vieną festivalio iniciatorių Audrių S. Arba nuo Audriaus S. – vyną.

Vilkas Vitaminas X

 

Draugai