Troleibuse. Pirmą kartą TAI nutiko spalio vidury. Netikėtai – op, ir yra. Pervargęs ir gyvenimu nepatenkintas, įlipau į troleibusą Nr. 7, braukiantį ūsus stoties link. Emigruoti susiruošiau. Vos bilietėlio ir mantos neišmečiau! Staiga suūžė, suulbėjo Lietuvos lakštingala vyrišku balsu visomis garso kolonėlėmis: „Dear guests, welcome to...“ Tik beriamų žodžių prasmė liko neaiški. Artėjant maršruto pabaigai, ištuštėjo ir troleibusas. Apsidairiau. Užsieniečių – 0. Vietinės faunos ir floros, patinusiais skruostais ir mėlynais paakiais, – 2. Paskutinėj stotelėj vėl nugriaudėjo ta pati lakštingala. Pasirodo, ji, t. y. jis, turėjo menamus užsieniečius sveikinti ir priminti, kad bilietukų nepamirštų pasižymėt. Tik kažin, ar šie supranta, ką čiulba toji lakštingala, jei net Lietuvos canis lupus nelabai supranta, nors kažkuriam miške ir mokėsi anglų kalbos.

Lvove. Normalus europietiškas miestas. Ir čia nieko keisto. Vaizduotę kaitino, pasirodo, po miestu tekanti upė (sukišta į kolektorius) –­­ Sikstas ar Leta? Kas dabar supaisys. Svarbu, kad teka. O kol teka –­ vaikščios ir žmonės. Upę radome –­­ viename rūsyje-bare, kraštas atvertas... Čiurlena, pabraidžiot gali. Nebridau, dar anksti... Kad Ukraina ilgą laiką buvo it šaldytuvas, kuriame tūnojo ir miegojo begalės visko – liudija realybė. Šaldytuvas atitirpsta, bus dar visko, bet esu įsitikinęs, kad į pradinį tašką nebegrįš –­ nueita perdėm toli. Tai teikia vilties. Baruose televizoriai rodo futbolą, o su futbolu ten, regis, viskas gerai. Žaidžiant Donecko „Šachtariui“ ir Malmės „Malmö“ kartu vakarojusios ukrainietės paklausiau: „Ar tu gali sirgti už „Šachtarių?“ Atsakas buvo iškalbingas: „Ne, negaliu. Jų net aprangos – dryžuotos it Georgijaus juostelės.“ „Šachtarius“ tąkart pralošė 0:1.

Sorrentino „Jaunystėje“. Iš filmo išėjau ir pamiršau. „King Kongas“ paauglystėje paliko gilesnį įspūdį. Tuščiaviduris, dirbtinas, sumeluotas. Gal kiek per kategoriškai, bet... Stiprių vietų yra, užkabinta, o ir viražų esama, bet ką režisieriui pavyko prisirpinti per pusę filmo, antroje pusėje taip pat sėkmingai pavyko nubraukti. Riebiai. Blizgiu lūpdažiu. Tegyvuoja ašaros, Holivudas, pižonai ir estrada. „Didis grožis“ bent atrodė nuoseklesnis. Atmosferiškai... Niekada neatmetu galimybės – gal aš nieko ne(be)suprantu.

Pirtyje. Labiausiai man patinka turkiška pirtis. Įėjęs per garus ničnieko nematai, ničnieko, esi VIENAS. Ežiukas rūke... Prisėdi, plaučiais trauki garus. Laikui bėgant ima ryškėti kontūrai: moteris, dar viena, koja, ranka, vaikiščias, krūtinė, vyras, dantys, vilkas, ožiukai... Vienas tikrai nebesi. Pasijunti it operhauzo ložėje. Esi jau vienas iš dešimties. Viskas taip, lyg objektyvu būtų pritraukiamas vaizdas, ir iš realybės ima lįsti daiktai, objektai, vaizdai, o galop užgriūna ir realybės sunkis. Operatorius, žinoma, esu aš pats. Šio filmo režisieriaus nepažįstu, niekas nepažįsta.

Ryte einu pro Gedimino kalną. 9 valandos, rūkas. Girdžiu grojant fleitą. Garsas sklinda iš aukštybių. Užverčiu galvą – ant pilies sienos stovi berniūkštis ir groja. Fleita. Taip, koks filmas be garso takelio? Nežinau, ar tai dokumentinis filmas, labai abejoju.

Bažnyčioje. Viskas kaip visada. Mišių eiga ta pati. Kitaip ir negali būti. Kunigas pakilios nuotaikos. Choristai gieda apie džiaugsmą. Tačiau džiaugsmo jų veiduose nematyti. Viena kančia. Melo Gibsono filmas be kraujo. Aš, nors ir nelabai vertas pasigailėjimo, netgi „Kyrie eleison“ kur kas viltingesne fizionomija kaukiu. Suprantu, kad mūsų šventovėse nepriimta ardytis, kaip tai daro afroamerikiečiai, atlikdami gospelą. Betgi, mano galva, bažnyčioje giedotojas taip pat neturi būti ant muzikinės dėžutės besisukantis ir į joje esančio mechanizmo melodiją nereaguojantis rūpintojėlis.