Vilniaus maratone. Niekada nemėgau ilgų distancijų. Bet pabandžiau įveikti dešimtadalį, bent sportbačio padu paliesti dabar madingą bėgimo kultūrą. Įsimaišiau į avių bandą. Nuostabu! (O kaipgi kitaip gali būti vilkui.) Iš pradžių turi apie 0,2 m2 erdvės, po starto laisvės daugėja. Pasiekus muzikinius taškus net norėjosi skristi, ypač kur grojo vien mušamųjų grupės, bet nugalėjo protas, taigi net ėmiau lenkti pasidavusius pagundai. Bebėgant (16 val.) Kalnų parke prasidėjo „Lituanikos“ koncertas, taigi liko tik prisiminti 1987-ųjų festivalį: Я вижу песню вдали, но я слышу лишь: „Марш, марш левой, марш, марш правой.“* Blemba, netgi „Kukumuku“ koncertai vaikams prasideda 19 valandą.

FILME „GOTLANDAS“: pats neskaičiau, bet sklinda kalbos, kad Mariuszo Szczygielio knyga „Gotlandas“ – visai nebloga. Joje Čekijos istorija skleidžiasi lenko akimis per atskirus, gana specifinius pavyzdžius ir yra labai kafkiška ar tai orveliška –­ užtat su ja gali tapatintis bet kokios tautybės asmuo. Anot tų pačių gandų, Mariu­szas pasakoja ne tiek apie Hitlerio ar Stalino totalitarizmą, kiek apie tą, kuris iškyla paprastų žmogelių viduj ir lieka tuomet, kai statulos nuverstos ir niekas nebeliepia paklusti.

Na, o filmas „Gotlandas“, rodomas tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF), – visai kitoks. Pagamino jį jauni magistrantai čekiškais vardais ir pavardėm (Viera Čakányová, Lukáš Kokeš, Klára Tasovská, Petr Hátle, Rozálie Kohoutová) ir jeigu visi gandai apie knygos gerumą – teisingi, jie tos knygos visai nesuprato. Atskiri filmo segmentai dramatiškai virkauja daugiausia ne apie totalitarizmą, o apie modernybę, pavyzdžiui, kaip išsigimė pasaulis, nes kažkada fabrikas dirbo viena pamaina, o dabar trys ar keturios ir kas 5 minutes iškepama nauja, nežinia, ar kam reikalinga škoda. Kitas segmentas virkauja, kad niekas neprisimins jaunuolio, kuris susidegino 2003 metais protestuodamas prieš kapitalizmą. Dar vienas segmentas nagrinėja Lietuvai išvis artimą klausimą, ką statyti Stalino skulptūros vietoj, bet tuo klausimu pasako ne daugiau nei lietuviška televizija. Na, gal ją pranoksta tik prakalbinę vieną iš Staliną kalusių skulptorių, kuris smagiai pripažįsta, kad dirbti prie skulptūros buvo nepaprastai įdomu –­ it statyti piramides. Tuo ir baigiasi įdomumas, mat įvairiausios magistrantų ką tik išmoktos filmavimo, montavimo, animavimo ir dar balažin kokios technikos sukasi kaleidoskope taip intensyviai, kad pasijunti lyg būtum ŠMC. Jokios ironijos. Jokių galimybių susirūpinti tuo, kas rodoma. Viena moteris filmo peržiūros metu pradeda kosėti ir kosėja apie pusę valandos, dusdama, isteriškai, be perstojo. Kosėja atkakliai atsisakydama gerti vandenį, ištrūkti išsikosėti lauke ar kitaip save gelbėti. Tai gana organiška reakcija į filmą.

Ar diskusija po filmo viską išgelbėjo? Tikrai būtų išgelbėjusi, bet ji neįvyko. Kaip įpras­ta, kiekvienas „diskusijos“ dalyvis pasidalino savo mintimis – daugiausia apskritai asmeninėmis ir su filmu ar užduotu moderatorės klausimu menkai tesusijusiomis (išskyrus Tomą Vaisetą, kuris šnekėjo įdomiai ir į temą). Keli „diskutantai“ pripažino, kad filmas jiems labai patiko. O gal čia tas vidinis totalitarizmas? Po to visi išsiskirstė.

Vilkas su ožiukais

* Matau dainą tolumoj, bet girdžiu tik: „Marš, marš kaire, marš, marš dešine.“ (pažodinis ožiukų vertimas)