Vilmantė Lokcikaitė: „Šią akimirką mane supa vien vandenynas“

Vilmantė Lokcikaitė Vilniaus universitete baigė politikos bakalauro studijas, vėliau įgijo literatūros antropologijos ir kultūros magistro laipsnį. Po studijų išmaišė pasaulį. Nuo 2016 m. spalio vidurio iki Kalėdų Vilmantė už maistą ir pastogę dirbo jaukiame Azorų salų hostelyje.

Su ja kalbuosi apie mūsuose mažai pažįstamas ir girdėtas Azorų salas, vietinius žmones ir jų gyvenimo būdą.

Vilmantė Lokcikaitė

Nemažai basteisi po pasaulį: metus praleidai Armėnijoj, keliavai po Iraną, Gruziją, Turkiją, JAV, Kanadą, Meksiką, Maroką – visko nė nebeišvardysiu. Įdomu, koks buvo pirmasis tavo žingsnis svetur, nuo kurio prasidėjo šios tūkstančių kilometrų kelionės?

Su šeima keliaudavome po Lietuvą, kartais nuklysdavome iki Latvijos, tačiau dažniausiai per atostogas tyrinėdavome aplinkines vietoves: Žemaitijos kalvas, Aukštaitijos miškus ir ežerus, Dzūkijos smėlynus ir Lietuvos bei Lat­vijos pajūrį. Tad į savo pirmą rimtesnę kelionę užsienin išsiruošiau, kai man buvo maždaug 15–16 metų. Tuomet su krikšto mama vykome pasidairyti po Vokietijos Rytus: Berlyną ir Drezdeną. Po pusmečio su drauge iš mokyk­los išvykome švęsti Naujųjų į Čekiją ir Aust­riją – tada, matyt, ir užsikabinau, kai pasileidusi per Prahos tiltus ir Vienos parkus jau nebegalėjau sustoti. Vis dėlto visai kitus kelionių horizontus tik­riausiai atvėrė studentų mainai Osle, Norvegijoje, kai baigusi pirmus studijų metus užpildžiau anketą ir pirmąkart išvykau užsienin viena – nauji žmonės, naujos vietos, naujos patirtys, 12 valandų kelionės traukiniu skersai išilgai Norvegijos ir pilnos kišenės nuotykių.

Kaip prasideda tavo pažintis su kita šalimi, miestu, kaimeliu?

Paprastai pažintis su bet kokia nauja vieta man prasideda išėjimu į ją be jokių išankstinių planų, nusistatymų ar lūkesčių. Prisimenu, kai patį pirmą kartą atvykau į Azorus, mano būsimoji vadovė kitos dienos rytą įdavė į rankas žemėlapį ir pasakė: „Eik.“ Taip ir išėjau iki autobuso stotelės – jis mane nuvežė į nedidelį žvejų miestelį kitoj salos pusėj. Nepamačiau ten jokių ypatingų pastatų, muziejų ar dar ko nors – nelabai ką apie tą miestelį ir žinojau. Vaikštinėjau po aptingusias gatves su mažais baltais namukais, aplinkui po švarutėlius juodus paplūdimius šlaistėsi katės, o vietiniai lėtai gėrė kavą namų prieangiuose. Pasižiūrėjusi į žemėlapį sugalvojau pėsčiom nukeliauti iki dviejų ežerų, įsikūrusių ugnikalnio krateryje, –­ atstumas ant popieriaus nepasirodė labai didelis, gal dešimt kilometrų. Taip ir žingsniavau savo kojom per asfaltus, tada žvyrkelius, šalia namai ir traktoriai bei galybė karvių. Sako, kad Azoruose karvių daugiau nei žmonių, kuo visai nesunkiai įsitikinau – per tas porą valandų nesutikau beveik nė vieno žmogaus, na, tik gal tris traktoristus, vien karvės ant žalių kalvų.

Papasakok šiek tiek apie Azorų salas, dažnai pavadinamas Atlanto vandenyno paslaptimi, kai kur rašoma, jog tai užrūstintų dievų paskandintos Atlantidos likučiai – mūsuose mažokai apie jas girdima. Kokių paslapčių aiškintis ten keliavai?

Būdama Azoruose pagaudavau save galvojančią, kad, va, šią akimirką mane supa vien vandenynas, vanduo, vanduo, vanduo pusantro tūkstančio kilometrų iki Portugalijos pakrantės ir beveik keturi tūkstančiai iki Šiaurės Amerikos. Toks keistas visa apimantis jausmas vidur Atlanto. Tavo tiesa, Birute, žmonės kalba, kad Azorai – tai Atlantidos likučiai, bet tą patį jie sako ir apie Portugalijai priklausančią Madeirą ir turbūt apie daugelį kitų salų. Vis dėlto ten tikriausiai būčiau galėjusi patikėti bet kuo. Per daug neišsiplečiant, Azorų salyną sudaro 9 ugnikalniais nusėtos salos, kurių didžiausia yra San Migelis –­ jos plotas apie 750 km², o gyvena ten apie 150 tūkst. žmonių. Šioje saloje aš ir praleidau du mėnesius. Kitos salos – mažesnės ir labiau nutolusios nuo žemyninės Portugalijos. Pavyzdžiui, Korvo sala užima 17 km² ir joje yra tik vienas miestelis, greta jos – kita, Florešo, sala, kurią mano vadovė iš San Migelio per atostogas apėjo pėsčiomis. Šios dvi salos yra taip nutolusios nuo žemyno ir kitų salų, kad esant blogoms oro sąlygoms neįmanoma pristatyti nei maisto, nei pašto, nei kitų reikalingiausių dalykų. Tad pasitaiko, kad Korvo ir Florešo salų gyventojams tenka retkarčiais pabūti visiškai atkirstiems nuo išorinio pasaulio.

Patys azoriečiai sako, kad jų salos – tai europietiški Havajai, mat būtent čia atsirado ukulelė ir būtent čia auga patys skaniausi ananasai, kuriuos, kaip ir pridera, vietiniai valgo keptus su kraujine dešra. Vis dėlto man atrodo, kad Azorai  – tai kažin koks Havajų, Kosta Rikos, Islandijos ir Švedijos miksas, kur rasi pačių įdomiausių, keisčiausių ir netikėčiausių dalykų. San Migelio vakaruo­se  –­­  žali ugnikalniai ir karštosios versmės vandenyne, šiaurėje  – nesibaigiantys banglentininkų paplūdimiai, centrinėje dalyje  – atšiaurūs spygliuočių miškai ir geizeriai, sumišę su tropiniais miškais ir džiunglių lianomis bei milžiniškais paparčiais, rytuose  –  tūkstančių metų senumo uolos. Žodžiu, atradimų sala, tik turėk laiko, noro, jėgų ir kantrybės.

Taip pat Azoruose kiaurus metus spalvota  –  pavasarį ir vasarą kiek labiau, mat žydi visos pakelių ir ežerų gėlės, tačiau žiemą ir rudenį mažai kas pasikeičia. Na, gal tik oras tampa kiek labiau nenuspėjamas, ryte debesuota ir lyja, perpiet nosį parodo saulė, pavakary didžiulė vėtra, o vakare gali ramiai sau sėdėti paplūdimy ir žiūrėt į besileidžiančią saulę.

Aš Azoruose atsidūriau gana netikėtai – praėjusią vasarą atlikau praktiką dailės galerijoje Lisabonoje, po jos išsiruošiau trumpon kelionėn į Maroką ir Ispaniją, bet trauka Portugalijai nugalėjo. Viena mano draugė iš Lisabonos papasakojo apie savo kelionę po San Migelio salą – ji ten buvo apsistojusi hostelyje, kuriame kone visi darbuotojai dirbo pagal „Workaway“ programą. Tuo metu ieškojausi kažko panašaus, norėjau grįžti Portugalijon, tad pamaniau, kodėl nepabandžius ir man? Susisiekusi su hostelio vadove sužinojau, kad jie kaip tik ieško žmogaus, kuris galėtų pradėti darbą nedelsdamas  –  už pastogę, maistą triskart per dieną ir 25 eurus kišenpinigių per savaitę. Kitą dieną jau kroviausi kuprinę.

Keliaujant tenka pasikliauti nepažįstamais žmonėmis, su kai kuriais iš jų susibičiuliauji. Kokių žmonių sutikai Atlanto vandenyno salyne, apskritai, kokie yra azoriečiai?

Azoriečiai, kaip ir daugelis salų gyventojų, yra be galo tiesūs ir būtent todėl gali pasirodyti pikti, užsidarę ir nelabai mandagūs. Autobuso vairuotojui nieko nereiškia apšaukti tave visu balsu netinkamoj stotelėj paspaudus STOP mygtuką, bet kitą akimirką jis jau šypsosi ir pasakoja, kur prasideda tasai ieškomas žygeivių takas. Neturėjau galimybės geriau pažinti azoriečių –­ hostelyje, kuriame dirbau, mano vadovai buvo portugalai iš žemyninės dalies: Lisabonos ir kitų miestų, kolegos –­ užsieniečiai. Na, gerai, ne visi – visas kitas aptarnaujantis personalas buvo iš Azorų: kambarinės Katia ir Elisabete bei ūkvedys ir šiaip visų galų meistras Mestre (tikro jo vardo niekas nežinojo). Mest­re buvo grynas azorietis – toks piktas piktas vyriškis, mėgstantis pašūkalioti, bet nuolat pilantis mums vyną, pietums gaminantis patį skaniausią aštuonkojį azorietišku stiliumi ir savo mašinoje slapta grojantis 10 dešimtmečio balades apie meilę.

Esu ir anksčiau gyvenusi saloje, JAV šiaurės vakaruose yra nedidukas salynas, o jame – Orkų sala, mat aplinkui plaukioja labai daug banginių. Tiek Orkų saloje, tiek San Migelyje jaučiausi daug saugiau nei žemyne, nors gal tas jausmas ir apgaulingas – bet, manau, įtakos tam turi ir tvirtesnė bendruomenė, kur, jei sala mažesnė, žmonės vieni kitus pažįsta ar bent jau labiau pasitiki vieni kitais. Gyvendama Orkų saloje buvau priversta tranzuoti – mat viešojo transporto ten nebuvo. Nori nuvykti į darbą – tranzuok, nori iki kelto – vėl kelk nykštį pakelėj, nori į parduotuvę artimiausiame miestelyje – vėl tas pats. Po kurio laiko imdavo stoti tie patys žmonės, kartais jie pamatydavo mane parduotuvėje, miestelyje su pirkinių krepšiu ar einančią iš darbo ir sustodavo paklausti, ar nereikia pavėžėti. Panašiai jaučiausi ir Azoruose – nė karto neturėjau sunkumų laukdama pakeleivingos mašinos – viešasis transportas San Migelyje irgi ne kažin koks. Sustodavo patys įvairiausi žmonės, bet visus juos siejo tas pats smalsumas, noras pasikalbėti su keliautojais, jiems pagelbėti, pasiklausyti jų istorijų ir papasakoti savas.

Hostelio, kuriame dirbau, savininkai laikėsi atvirų durų politikos – visos durys visuomet būdavo atviros, na, išskyrus tik naktį, bet ir tai ne visada. Turėjom ir nuolatinių lankytojų, kartkartėmis užklystančių pasidalyti savo keptais pyragais, dažniausiai – vienišų vyresnio amžiaus žmonių. Kitoj gatvės pusėj gyvenanti kaimynė kartais atnešdavo visiems mums ledų, kartais pagamindavo pietus, o kartais imdavosi ir atidarinėti hostelio duris laiškininkams, svečiams, maisto prekes ar skalbinius pristatantiems vyrukams.

Kita vertus, į šią salos bendruomenę atvykėliui iš tiesų patekti yra sudėtinga. Net ir portugalams, suprantantiems kalbą, tai nėra lengva – kartais prireikia net kelerių metų, kad būtumei priimtas ir laikomas savu. Nebent, žinoma, laikaisi visiškai atvirų durų politikos.

Autorės nuotraukos

O ar buvo kokių nesklandumų, nesusipratimų, nepatogumų dėl kitoniško gyvenimo?

Azoruose viskas vyksta salos rit­mu – niekas pernelyg drastiškai nesikeičia, laikas teka ramiai, banguoja, panašiai kaip vandenyne potvyniai ir atoslūgiai. Gal tai ir kuria įspūdį, kad žmonės ten laimingesni ar, sakyčiau, labiau patenkinti tuo, ką turi. Nepasakyčiau, kad kilo daug nepatogumų taikantis prie salos gyvenimo, gal tik iš pradžių, kol išmokau kiek nusiraminti, atsipalaiduoti ir pernelyg nesijaudinti dėl dalykų, kurių negaliu pakeisti.

Azorų pavadinimas reiškia „Vanagų salos“. Ar jų ten tiek daug, kad net salą prireikė šitaip pavadinti?

Tiesą sakant, kol nepaklausei, net nežinojau, kad salų pavadinimas portugalų kalba kažką reiškia, bet, va, pasiskaičiau ir dabar žinau. Pasirodo, kad kai portugalų keliautojai XV a. pirmą kartą išsilaipino Azorų salose, jie pamatė ten galybę paukščių, kuriuos supainiojo su vanagais („vanagai“ portugališkai yra „açores“). Tad ir pavadino Azorus „Vanagų salomis“, nors tų vanagų ten nė kvapo. Sako, tie keliautojai tikriausiai matė suopius.

Keliaudama turbūt nenakvoji prabangiuose viešbučiuose, gyveni asketiškai. Papasakok, ar patogūs Azorų akmenys pasidėti galvą ir snūstelti?

Atvykau į Azorus spalį, kai Vilniuj visi medžiai pavargsta, auksinė nukritusių lapų spalva susimindo į rusvą ir pradingsta kažkur tarp šaligatvių, o dangus užsitraukia pilką kapišoną. Ten mano lietuviška dūšia regimai atsigavo pamačiusi žalią žolę, žalius medžius, žalią vandenį, žalius kalnus ir pusžalį dangų. Na, gerai, mėlyną, bet vis tiek. Labiausiai Azoruose man patiko tai, kad išvykęs iš miesto vos po 15 min. autobusu ar mašina atsiduri visiškai laukinėje gamtoje. Hostelyje dirbdavome pamainomis, tad būdavo, kad popiet baigę darbą iškeliaujam į kokią ežero pakrantę, ant kalno ar prie vandenyno su palapine, užsikuriam laužą, praleidžiam ten naktį ir pasižiūrėję saulėtekį ryte grįžtam į darbą. Keliaudama stengiuos nakvynėms išleist kaip įmanoma mažiau pinigų, o tai pažadina ir fantaziją – jei turiu palapinę, tuomet miegu palapinėj ant kopos, prie jūros ar apleistam name, jei ne – tuomet kokie nors vietiniai (labai įprasta Armėnijoj, Gruzijoj ar Irane) pasisiūlo už simbolinį mokestį (kartais ir nemokamai) apnakvindinti. Dažniausiai stengiuosi per daug iš anksto neplanuoti, kur nak­vosiu, tada tampu atviresnė supančiai aplinkai ir žmonėms.

Esi baigusi literatūros studijas, todėl įdomu, ką įsimesdavai paskaityti į keliones? Gal kaip nors susidurdavai ir su tenykšte literatūra?

Prieš išvykdama Portugalijon įsimečiau į krepšį keletą knygų: Laimono Briedžio „Vilnius: savas ir svetimas“, Joh­no Steinbecko „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“ anglų kalba ir Remarque „Naktis Lisabonoje“, bet kažkaip sunkiai jas skaičiau. Tą patį galiu pasakyti ir apie vietinę literatūrą, apie portugalų rašytojus. Nežinau, kodėl šioje kelionėje man nesisekė skaityti –­­ tikriausiai buvau pernelyg įnikusi į sutiktus žmones ir jų istorijas. Daug jų išgirdau. Nuo bendraminčių, apsistojusių Azoruose laikinai, iki žmonių, su kuriais keliai tik prasilenkė, ar tų, kurie čia užaugę ir niekada nebuvo išvykę iš salos. Tiesą sakant, žmonės, su kuriais hostelyje kartu dirbau, buvo it veikėjai iš keisčiausios knygos: rusė Ania, atsakinga už renginių planavimą ir maisto ruošimą, kas vakarą visus maitindavusi skaniausiais pyragais ir grasindavusi šokoladuotu peiliu tiems, kas išdrįsdavo atsisakyti antro gabalėlio; ispanas Marcas, pirmą dieną iš mano parašo išskaitęs sielos esybę ir gyvenimo prasmę, kitaip – buitinis filosofas, galėdavęs patarti visais gyvenimo klausimais; olandas Jurre, mus juokindavęs savo brazilišku akcentu ir slapčia norėjęs būti vienu iš senųjų portugalų keliautojų bei atradėjų; iš latvio Paulo, tylaus, nuo galvos iki kojų tatuiruoto vaikino, gal tik praėjus mėnesiui sužinojau pačių įdomiausių dalykų: nuo to, kad yra įkūręs renginių ir koncertų vietą šilt­namyje, iki to, kad niekada nesimokęs dailės bandė stoti į dailės akademiją – per akademinio piešimo egzaminą jis pats ėmė iš savęs juoktis, o kiti stojantieji jo piešinį fotografuoti: „Tokio blogo darbo jau seniai čia nebuvo.“

Klausinėjau nemažai apie keliones, tačiau įdomu, koks tavo santykis su gimtuoju miesteliu Luoke?

Pastaruoju metu vis daugiau galvoju apie savo gimtinę – Luokę – mažą miestelį tarp Žemaitijos kalvų, upių ir ežerų. Vaikystėje manęs nebuvo galima parsikviest namo iš pievų, laukų, miškų ir visokių nutrūktgalviškų veiklų kaime su kitais vaikais. Paauglystėje ta erdvė, kuri anksčiau atrodė tokia nuostabi, ėmė kažin kaip spausti ir riboti. Vienintelis norėtas dalykas – kuo greičiau iš ten pabėgti ir persikelti į Vilnių, kuris tuomet atrodė kaip nesibaigiančių galimybių miestas.

Tiek gyvendama užsienyje, tiek keliaudama, save pagaunu besižavinčią mažais miesteliais, kaimeliais, ten gyvenančiais vietiniais, kurie, rodos, sugeba mėgautis kiekviena diena ir gyventi čia ir dabar. Tikriausiai mėgstu pernelyg romantizuoti, bet maži miesteliai arba, sakykim, autentiški kvartalai didesniuose miestuose (pavyzdžiui, kai kurie Lisabonos rajonai, kur eidama matau prieangiuose arba gatvėje prie namų suoliukus pasistačiusius, pro langus vienas su kitu susišaukiančius vietinius) mane be galo žavi.

Dabar pradedu matyti, kad tai, ko vis ieškau kitose šalyse, ir tai, kas mane jose labiausiai žavi, kuo puikiausiai galiu rasti ir jau tikriausiai esu atradusi Lietuvoje – tiek Vilniuje, tiek ir savojoje Luokėje. Matyt, kartais reikia atsitolinti nuo vietovių, kad jas pamatytum. Kai koks nors vaikiūkštis nosį prispaudęs prie molberto piešdavo, mano dailės mokytojas iš Luokės sakydavo, kad reikia laikytis nuo lapo per ištiestą ranką. O norint geriau pamatyti, kas nupiešta ar nutapyta, reikia žengti kelis žingsnius atgal, kad spalvos imtų mirgėti.

Rašytojas Benjaminas Disraeli yra sakęs, kad keliaudamas matė daugiau, nei prisimena, ir prisimena daugiau, nei matė. O kas tau lieka po visų kelionių sugrįžus namo?

Grįžus namo, visa, kas buvo kelionėje, atrodo it kaži koks rūkas – sunku nupasakoti tą jauseną, kai viskas atrodo it truputėlį netikra, kartais net suabejoju, ar tai iš tiesų nutiko, ar mačiau kažin kur sapne, ar perskaičiau, ar kažkas papasakojo. Kai per palyginti trumpą laiką nutinka daug dalykų, viskas vyksta, rodos, didesniu greičiu, intensyviau, daug naujų žmonių, patirčių ir viso ko kito, grįžimas į bazinį tašką, kurį vadinu namais, pasidaro gana keistas. Bet, kaip minėjau anksčiau, kartais tikriausiai reikia šiek tiek atstumo, kad galėtumei geriau įvertinti dalykus, kurie tau nutiko, ką išvydai, ko išmokai ir taip toliau.

Man įdomu tai, kaip vietos neatskiriamai susieja su potyriais jose, tarkime, Armėniją iki šiol prisimenu kaip be galo nuoširdžių ir svetingų žmonių kraštą, kur kiekvienų namų durys tau bus atvertos. Ir tas mentalitetas savotiškai prasiskverbia į kasdienį gyvenimą –­ jei tau ko nors reikia, ar nori ką nors nuveikti, pamatyti, persikelti iš taško A į tašką B ar net ką nors nusipirkti Armėnijoje, turėsi kalbėtis. Tai neišvengiama. Autobusų tvarkaraščiai neegzistuoja, bilietai – neegzistuoja, tiek laukdama stotelėje, tiek atvykęs į stotį turėsi ieškoti, klausti, kalbėtis, išsiaiškinti, kas, kur ir kaip. Jei pasiseks, galbūt vairuotojas paskambins savo draugui, kurio draugas kartais važiuoja iš to miesto į kitą ir gal pravažiuodamas tokią ir tokią degalinę galės tave pasiimt mašinon. Kartu tai ir mokykla, mokanti pažvelgti į viską kitaip, pamatyti tai, ko galbūt anksčiau niekad nepastebėjai.

Pavyzdžiui, ko?

Gal nuskambės keistai, bet kelionės man leidžia suprasti, kad negaliu būti išsyk dviejose vietose: iš užsienio grįžusi namo suprantu, kiek daug praleidau. Tuo metu, kai buvau kažin kur kitur, mano šeima, draugai toliau gyveno savo gyvenimus, nutiko daug įvykių, kuriuose aš negalėjau dalyvauti. Dviprasmiškas jausmas, kai jautiesi daug išmokęs, patyręs ir visaip kaip paaugęs, bet ir tiek daug praleidęs. Tikriausiai dėl to visada sunkiau grįžti namo, nes viskas atrodo taip pat, bet ir labai pasikeitę. Karčiai saldu ar saldžiai kartu, kaip sakoma.

Kalbėjosi Birutė Grašytė