Virginijus Gasiliūnas. Sausio 13-oji: tarp praeities ir istorijos

Atsispirti norėčiau nuo a. a. Romualdo Granausko minties, išsakytos bene paskutiniame interviu praėjusių metų balandį (rašytojui mirus, pokalbis buvo kartojamas per LRT televiziją). Jolantai Kryževičienei užsiminus, kad pastarieji jo kūriniai –­ istoriniai, nes apie pokarį, rašytojas ėmė ginčytis: „Istoriniai būtų, jei rašyčiau apie tai, ko nemačiau, neišgyvenau; mano kūriniai – iš praeities, aš buvau liudininkas aprašomų įvykių, gyvenau tuo pat laiku, kaip ir aprašomi žmonės."

Ričardo Šileikos nuotrauka

Manau, ta skirtis tinka ir kalbant apie Sausio 13-ąją. Daliai žmonių –­ daugumai čia susirinkusiųjų – tai praeities reikšminga diena, daliai (čia tokių vienas kitas) – istorinis įvykis; gerai, pridėkim epitetą: reikšmingas. Ir mes, manau, skirtingai suvokiame tai, kas atsitiko prieš (suapvalinus) ketvirtį amžiaus. Kitaip ir negali būt.

Tada dirbau savaitraščio „Šiaurės Atėnai" redakcijoj ir numeriui, kuris išėjo tuoj po Sausio įvykių, pasiūliau partizano poeto Broniaus Krivicko 1951-aisiais sukurtą sonetą:

Kai kovoj kelies tu į ataką
Ir, į priekį puldamas, žinai,
Kad gal tuoj, kliudytas mirtinai,
Amžinai pabaigsi savo taką,

Nepabūgęs grasančio metalo
Tu pirmyn smelkiesi su aistra, –
Vienas geismas tau širdy tėra:
Priešais mirtį veržtis ligi galo,

Nes žinai: jei kas, įtempęs valią,
Nesvyruodams pereis šitą kelią,
Mūšį tas net žūdamas laimės,

O jei kas pabėgs neištesėjęs,
Tas tikrai bus kovą pralaimėjęs
Ir paženklintas gėdos dėmės.

Atrodė, kad labai tinka: susieja dabartį su tuo, kas buvo: Sausio aukas su karo po karo aukomis, susieja su žuvusiais prie Giedraičių kovose dėl pirmosios Lietuvos Respublikos nepriklausomybės, plačiau žiūrint, su 1956-ųjų Budapeštu ir 1968-ųjų Prahos pavasariu.

Pagaliau, regis, tada, 1991-ųjų pradžioje, juk irgi pagrindinė nuostata buvo: įtempus valią išstovėti, nesitraukti, – kad ir kas.

Ir va pagalvoju: o kaip reiktų/reiks tai (apie tai yra ir bus mokykliniuose vadovėliuose parašyta), kaip reiktų/reiks tai papasakoti anūkei, kuriai vos vieneri? Ir nežinau. Ir manau, kad to padaryt iš esmės, deja, neįmanoma.

To negalima atkurti, bet, tikiu, galima sukurti. Gali sukurt, turintieji talentą. Pamėgint sukurti tuolaik tvyrojusią atmosferą (netikęs žodis, bet tikslesnio nerandu), be žodžių kalbančius žmonių žvilgsnius būtų galima meniniame filme. Bet tokio lygio filmo, kokį yra sukūrusi lenkė Agnieszka Holland apie čeką Janą Palachą (turiu omeny „Hořící keř"), apie Sausio 13-ąją kol kas neįsivaizduoju.

(Apie Roberto Mullano režisuotą „Mes dainuosim" tik šiandien sužinojau; jo „Laiškai Sofijai" įspūdžio nepadarė, – aut. past. 2015-01-13).

Šis renginys vadinasi „Nerimo min­tys". Tad pabaigoje šis tas iš panašių. Nerimauju (duokdie, kad tas nerimas būtų be pagrindo), kad mes, kuriems Sausio 13-oji – praeities dalis, galime jaunuomenę, kuriems tai –­ istorinis įvykis, užversti vis didėjančia ir didėjančia, didėjančia, didėjančia (24-osios, 25-osios, 26-osios etc. metinės) skambiųjų žodžių pusnim, mesteldami kartkartėmis dar ir kokią lyg ir teisingą maksimą à la: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos."

Reakcija gali būti dvejopa: užsikapstykit patys toj savo didžioj praeity!, arba, jautresniųjų mažumos atveju, –­ gali rastis kaltės jausmas, esą per vėlai gimiau, koks nereikšmingas mano gyvenimas ar panašiai. Nieko gero nežadančios būtų tokios reakcijos.

Taip, yra Laisvės gynėjų diena, kai nulenkiame galvas, bet yra ir kasdienybė, kai jas, tas galvas, reikia pakelt: paprasčiausiai – gyvent kuo sąžiningiau, mylėt artimiausiuosius savo, dirbt darbą, auginti vaikus ir rūpintis tėvais; abejot pirmiausia savimi, o ne pult ieškoti kaltų aplinkui, – manau, taip elgdamiesi, mes ir artėtume laisvės vertųjų žmonių gyvenimo link. Regis, viskas paprasta; ankstesnį sakinį būtų galima pavadint net banalybių rinkiniu.
Bet... Žinot, kaip būna, – kai pamėgini tai įgyvendinti, pasirodo – oi! kaip sunku. Ir, drįstu spėt, apie tai, kaip, deja, sunku būti laisvam, gal ir pajėgsiu pasikalbėt su anūke; kad tai ne juokų darbas.

Ir mūsų skirtingos praeitys neturėtų būti kliūtis suprasti vienas kitą?

Iš kalbos, pasakytos 2015 m. saulio 12 d. TV bokšto pirmo aukšto salėje.

Draugai