Virgis Šidlauskas. Tinklaraščiai prieš 20 metų

Kiekviena karta turi savus, tik jai būdingus raiškos būdus, dažniausiai diktuojamus laikmečio ir tuo metu prieinamų technologijų. Tačiau skirtingi pasaulėvaizdžiai dar nereiškia, kad nėra bendrumų. Anaiptol. Jaunimo judėjimai, kad ir kokia forma reikštųsi, visada siekia vieno –­­­ saviraiškos laisvės, o kiekvieną vyresniąją kartą šios nesibaigiančios paieškos erzina, nes manoma, kad viską atrasti jau pavyko jiems. Daugumai tėvų nesąmoningai norisi, kad vaikai sektų jų pavyzdžiu, tačiau šiems žaisti pilių jau pristatytoje smėlio dėžėje neįdomu. Juk joje nebėra ką veikti. Kūrybiškas mąstymas skatina nesikliauti stereotipais, tyčiomis griauti tradicijas ir viską perstatyti iš naujo. Taip keičiasi bytnikų ir hipsterių kartos, palaikančiųjų karą ir meilės idėjomis persiėmusių hipių kartos, niūrios X ir vėjavaikiškai padaužiškos britpop kartos. Viskas kartojasi. Tačiau maištas kaip turinys išlieka.

„Griuvėsiai“, Nr. 4

Gretindami du skirtingus laikotarpius mūsų šalyje –­ XX a. 10 dešimtmetį ir XXI a. 2 dešimtmetį, iš pirmo žvilgsnio rasime mažai panašumų. Atrodo, kas gali sieti niūrią besikeičiančių santvarkų sandūroje gyvenusių jaunuolių kasdienybę su sočia, aprūpinta ir kupina pasirinkimų nūdiena? „Nirvana" klipe „Smells like Teen Spirit" riaušes kėlę paaugliai jau seniai užaugo. Subrendo ir kartu pankavę tos kartos jaunuoliai. Jie dabar solidūs ir rimti tėvai, bet jų vaikai vėl nori kelti maišto vėliavas ir judėti jau savo pasirinkta kryptimi. Tad nieko nuostabaus, kad visoms atžaloms jų tėvai, nostalgiškai žvelgiantys į savo pačių paauglystę, atrodo tikri nuobodos ir beviltiškai atsilikę, nes jaunąją kartą jaudina visai kiti, nors... drauge labai panašūs dalykai.

10 dešimtmečio jaunimo vaikai dabar niekaip negali suprasti, kaip buvo galima gyventi be išmaniųjų telefonų, planšetinių kompiuterių, greito interneto ir pan. Kaip apskritai buvo įmanoma kažko imtis, jei tam net nebuvo tinkamų sąlygų. Kaip to meto pogrindžio muzikantai galėjo groti ir įrašinėti, nors neturėjo jokių galimybių įsigyti kokybiškus instrumentus arba pasidaryti techniškai gerą įrašą? Tais laikais kiekvieną patalpą, kurioje buvo daugiau nei pora mikrofonų, jau buvo galima vadinti įrašų studija. Tačiau visa tai tik skatino kūrybiškumą. Pasiekti žmones taip pat buvo gerokai sunkiau tiek savo įrašais, kuriuos dabar visi gali lengvai susižvejoti interneto tinkluose arba pasidaryti neišeidami iš namų, tiek ir ieškantis kontaktų ar informacijos. Nepaisant to, kūrybingi žmonės visuomet rasdavo būdų, kaip išreikšti save. Dabar sklaida, žinoma, gerokai paprastesnė ir patogesnė, taip sutaupoma laiko, greičiau pasiekiamas norimas rezultatas, tad atsiranda ir daugiau progų tinginystei. Vis dėlto jaunimo noras išsakyti mintis platesnei auditorijai niekur nedingo.

„Griuvėsiai“, Nr. 4

Iš esmės pasikeitė tik forma – fanzinus pakeitė tinklaraščiai, skrajutes –­ eventai feisbuke, kasetes, einančias iš rankų į rankas, – prieiga prie „SoundCloud" ir kt. Žvelgiant į vieną konkrečią nišą – rašantį jaunimą, Lietuvoje tinklaraščiai (kaip ir seniau pogrindiniai zinai) netapo garsiu mados klyksmu, vis dėlto atsirado daugybė juose besidalijančių savo kūryba ir ją skaitančių žmonių. Taigi viskas tiesiog persikėlė į virtualią erdvę. O tiks­las liko tas pats –­ skleisti savo mintis ir ieškoti bendraminčių palaikymo.

Grįžus laiku atgal, paskutiniame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje zinuose daugiausiai dėmesio buvo skiriama metalo ir pankroko scenai, ir tai, ko gero, labiausiai atspindėjo jaunimo norą laužyti standartus, tačiau pasitaikydavo ir išimčių, kai būdavo atkreipiamas dėmesys į gyvūnų teisių klausimą, kitoniškumo laisvę, kitas religijas ir pan. Ir viskas sutilpdavo viename margame zine. Šiais laikais tink­laraščiai daugiau atlieka dienoraščio funkciją ir orientuojasi į gerokai siauresnę žmonių aplinką. Pvz., jei autorius rašo knygų recenzijas, tai dažniausiai tik tuo ir apsiriboja. Taip iš dalies, nesiblaškant po temas, galiausiai atsiranda ir kokybė, be to, interneto tyruose lengviau aptikti, kas kiekvieną domina labiausiai.

Šmaikštus ir lengvas tinklaraščių stilius tarsi atspindi šiandienį nerūpestingumą, stabų neturėjimą, kandų požiūrį į viską. Tačiau niūrumu, humoro stygiumi, fantazijos trūkumu ar konformizmu 10 dešimtmečio kartos kaltinti taip pat nebūtų galima, nors pažvelgus į kaukolėmis ir griaučiais išpieštus zinų viršelius, nuolatines temas apie mirtį ir susvetimėjimą galima pagalvoti, jog būta visai priešingai. Bet vien perskaičius interviu su grupių muzikantais, trumposios prozos ar poezijos pavyzdžių tuometiniuose zinuose akivaizdu, kad jaunimas tuo metu išgyveno panašias problemas ir maištavo panašiais būdais, norėdami būti išgirsti ir prisidėti prie aplinkinio pasaulio pasikeitimo.

Kadangi apie tinklaraščius dabar žinome pakankamai, pamėginkime žvilgtelėti pora dešimtmečių atgal, kai sąmonė dar tik laisvinosi iš ilgų sąstingio ir draudimo metų.

Šiandieniai besilinksminančiųjų vakarėliuose palydovai – alkoholiniai kokteiliai, šotai ir mixai 10 dešimtmetyje būtų be konkurencijos iškeisti į alų. Visuose zinuose, tarp klausimų apie įrašus ir grupių ateities planus, visada galima rasti ir klausimą apie mėgstamiausias alaus rūšis, labiausiai vertinamą skonį ir pan. Tai, ko gero, labiausiai išplito po zino „Raganos ir Alus" autoriaus Ugniaus Liogės raginimų gerti ne degtinę, o alų. Pvz., zine „Griuvėsiai" spausdintame interviu su pagoniškojo metalo grupe „Pocculus" klausiama: „Paminėk savo mėgiamausią alaus rūšį, o gal jūs geriat tik šiltą pieną, tris kartus per dieną cha, cha, cha!" – „Jo, gyvenant Utenoj būtų nepatriotiška gerti kažkokį kitą gėrimą!! (...) Šiaip tai ne alaus rūšyje problema, problema slypi piniguose... Geras yra toks alus, kurį gali nusipirkti!!!"

„Chamas“, Nr. 5

Tame pačiame zine interviu su grupe „Void": „Kokios paskutinės naujienos?" – „Labai prastos, užvakar pargriuvo alaus butelis ir beveik išbėgo, čia tiesiog katastrofa, ir dar, be to, ant mano naujos staltiesės. O šiandien išvirtau iš lovos ir vos nenusisukau sau sprando. Tai tiek." Toliau tęsiama: „Na, gerai, o kaip reikalai su koncertais? Girdėjau per paskutinįjį jūs laimėjote picą, cha cha cha!" – „Su koncertais neblogai, tiesą pasakius, jų vienas ir tebuvo rimtesnis. Be to, dar grojome „Verdenės" roko klube. O pica, žinai, buvo visai nebloga, bet alus prie picos man vis dėlto labiau patiko, beje – alus savo."

Zinų autoriai ne tik buvo kandūs ir šmaikštūs uždavinėdami klausimus grupių nariams, bet tarp jų buvo paplitusi ir netradicinė rašyba, pvz., vietoje „ks" naudoti „x", vietoje „ts" – „c" arba tyčiomis tekste privelti klaidų, bendrauti nenormine kalba, keiktis, taip tarsi ieškant naujų saviraiškos būdų ir maištaujant prieš įprastus standartus. Pvz., zine „Griuvėsiai" interviu su pankų grupe „Vyno gręžinėlis": „Labas, Britvo! Kaip einasi?" –­ „Zdarov, Dainiau!! Tu žinai, tūrbinu. Štai visas mėnuo dirbu siuvėju ir aš tuo didžiuojuosi." –­ „(Tik neapsirk didybės manija –­ che che che!!)" Interviu su „Dinasty of despair": „Papasakokit, ką dar be muzikos mėgstat, kuo domitės, hobi, skaniausias alus." – „Be muzikos nėra ir nebus gyvenimo. O šiaip mėgstu valkatauti ir šokinėti iš medžių." –­­ „(Norėčiau pamatyti cha cha! – aut.)" Interviu su „Neglected Grave": „Grupės artimiausi planai ir žvilgsnis į priekį?" – „Aš trumparegis... plaukai užkrito ant akių ir nieko nematau, tik užuodžiu. Užuodžiu greitą demo iškepimą ir alaus kvapą, kuriuo laistysim šį įžymų įvykį." Arba zine „Chamas" interviu su death metalo grupe „Garrote": „Ramsai, ar dar neprarūgo tavo alus maikutėje, kurią dėvėjai „Symphony of Death" koncerte?" – „Aš ją šaldytuve laikau, juodai dienai ant pachmielo... cha cha!!!"

Taigi ironijos tų laikų jaunimui tikrai netrūko. Šiais laikais sveikuolius vienija ekologiškas maistas, o 10 dešimtmetyje pogrindyje lindėjusius vaikinus ir merginas siejo kone mitologizuotas alaus pomėgis.

Žinoma, būta ir rimtų zinų („Edge Of Time", „Calamant", „Wounded" ir kt.), kuriuose vengta familiarumo, kur vyravo ilgi ir išsamūs interviu su muzikantais, naujų įrašų recenzijos, kitų zinų apžvalgos. Tačiau dauguma leidinių nevengė juoktis ir kaip įmanydami kratėsi oficialumo.

Juose muzikos naujienos buvo maišomos su absurdišku ir groteskišku humoru (pvz., populiarios „Raganos ir Alus" istorijos apie buratinus) ir spektaklių recenzijomis (zinas „Juodas kraujas"), netgi trumpais apsakymais, eilėmis, kurių pagrindinės temos, žinoma, dažniausiai būdavo gan niūrios – mirtis, tamsa, laikinumas. Keletas humoro pavyzdžių iš jų puslapių – „Varstotas": „Kartą iškrito žmogus iš 5 aukšto. Bekrisdamas, užsikabino už vinies ir kybo. Tada atvažiavo gaisrininkai, nukabino, nusivežė į mišką ir sušaudė. Moralas: nuo likimo – nepabėgsi." „Raganos ir Alus": „Burabura nutarė pirkti motociklą ir tapti baikeriu. Ant švarkelio staigiai užsirašė „Night Angeles", prie nosies su izoliacija prisitvirtino juodus akinėlius ir nusipirko metalinį žirgą. O gal ir kumelę. Tokį juodą juodą. Oi tai patiko buratinui rokieru būti." Tačiau greta to netrūko ir rimties bei filosofiškų minčių – „Funeral" interviu su estų black metalo grupe „Winter Night Overture": „Ar mėgsti būti vienas tamsoje?" – „Buvimas vienam tamsoje leidžia pamatyti kitas spalvas, tas spalvas, kurios nematomos šviesoje. Šviesos spalvos yra laikinumo spalvos, tamsos – amžinybės."

Žinoma, ir tarp bendraamžių atsirasdavo nesusikalbėjimo. Skirstymasis į atskiras subkultūrų stovyklas pastebimas jau nuo senų laikų, tą puikiai iliustruoja viename zine įdėta ištrauka iš 1985 m. spaudos: „Visais laikais jaunimas būdavo neramiausia prieš kažką „protestuojanti", nežinia ko „ieškanti" visuomenės dalis. Tačiau, anot skeptikų, niekada dar jaunimas nebuvo toks užsispyręs ir nesukalbamas kaip dabar. (...) Paprašys milicininkas kokio įtartinai stypčiojančio pankelio ištraukti rankas iš kišenės, žiūrėk, kad tas ant rankos ir apsivyniojęs pusės metro geležinę grandinę, su kuria užvažiavus per nugarą juokas neima...

„Montana" – tai kitoks jaunimas nei pankų padermės. Jie būriuojasi arčiau restoranų. Rengiasi ne baisuokliškai, bet atvirkščiai – firmiškai: džinsai, marškinėliai, striukelės ir visa, kas turi geležinę ar kitokią užsienio etiketę. Jie neskutinėja galvų ornamentais, o pagal išgales augina gaurus ir panko marmūzei puoselėja kietą kumštį. Žinoma, kišenėse nepamiršdami ir tų pačių grandinių bei kitokių šaltų žaisliukų, kaip antai kastetai, atsuktuvai ar trumpi laužtuvėliai."

Metalistai ir depešistai, pankai ir montanos, reiveriai ir urlaganai – visais laikais kiekviena pozicija turėdavo ir savų priešininkų. Šiais laikais snobiškos hipsterių kultūros opozicija – ekologiško gyvenimo šalininkai, veganai ir naujieji bytnikai, besistengiantys kuo labiau atsiriboti nuo vartotojiškos kultūros ir tradicinių medijos formų.

Tad konfrontacija tarp kartų ir pačiose kartose – neišvengiama, net jei ir atrodo, kad gyvenant patogiai maištauti lyg ir nėra dėl ko. Tačiau nuomonės, skoniai, pasaulėžiūros nuolat kinta ir vien tai įkala pleištą tarp kartų. Kita vertus, kiekviena karta yra kažkuo panaši į ankstesniąją, tik labai nenori to pripažinti. Juk kiekvienam smėlio dėžės šeimininku norisi būti pačiam.