Vienintelis modernybės mitas yra zombių mitas.

             G. Deleuze’as ir F. Guattari. „Anti-Oedipus“

2011 m. JAV rinkos analitikai apskaičiavo, kad zombių kultūra kasmet generuoja 5 mlrd. dolerių. Nuo 2005 m. susukta daugiau žanrinių filmų apie zombius nei per visą XX amžių. Gyvų numirėlių (angl. living dead) fenomeną nagrinėjantys mąstytojai dažnai pastebi, kad kategorija „zombis“ tapo tikrovės procesus apibrėžiančiu terminu: mes kalbame apie zombių ekonomiką – dešimtmetį stagnuojantį Japonijos BVP rodiklį, zombių namus – po pasaulinės krizės konfiskuotus ir apleistus būstus, zombių bankus – neaiškiomis aplinkybėmis gyvavusį „Snoro“ banką, ar filosofinius zombius, t. y. protauti negebančius žmones. Iano Olney’o teigimu, zombis yra ne ikoninis B kategorijos siaubo filmuose stebimas atvaizdas, bet stiprų simbolinį krūvį turintis kritinis konceptas. Svarstydami, kas yra zombis, kartu keliame klausimą, kas yra žmogus.

Vienoje George’o A. Romero kultinio filmo „Numirėlių aušra“ scenoje pateikiamas dviprasmiškas zombių apibrėžimas. Prekybos centre užsibarikadavę, apokalipsę išgyvenę žmonės per parduotuvės langą pirmą kartą iš arti pamato zombius. Viena iš veikėjų iškelia retorinį klausimą: kas jie? Pagrindinis filmo veikėjas atsako: jie yra mes, ir tiek.

Į šiuos žodžius verta įsiklausyti dėl dviejų priežasčių. Pirma, G. A. Romero yra modernių kino zombių tėvas. Pagal Richardo Mathesono romaną „Aš esu Legenda“ jo susuktas filmas „Gyvų numirėlių naktis“ (1968) išpopuliarino visiems žiūrovams įprastą pabaisą – smegenis ėdantį numirėlį (angl. ghoul). Neįmanoma kalbėti apie zombius nepaminėjus G. A. Romero „Gyvų numirėlių nakties“ pentalogijoje sukurtos siaubo estetikos, o visi šiuolaikiniai žanro kūrėjai yra netiesioginiai pirmtako sekėjai. Antra, nūdienos zombis įgavo subjektyvaus individo požymių. I. Olney pastebėjo: zombių kultūroje įvyko postmodernus posūkis – dabar kaip tik norima susitapatinti su zombiais, todėl pradedama į juos žvelgti su tam tikru susižavėjimu. Pasaulyje paplito zombių eisenos, kuriuose tūkstančiai zombiais persirengusių žmonių susiburia į numirėlių armiją, iki tol matytą tik filmuose. Toks subjektyvumo atsiradimas pastebimas įvairiose žanro apraiškose: Isaaco Mariono zombių romantiką (angl. rom-zom) nagrinėjančioje knygoje „Šilti kūnai“, humoro seriale (angl. rom-com) „iZombie“ ar kompiuteriniame žaidime „Zombis Stabsas, arba Maištininkas be pulso“. Visais trimis atvejais pagrindiniais veikėjais tampa gyvi numirėliai.

 

„Gyvų numirėlių naktis“

 

Pirmas dalykas, kurį sužino zombiais besidomintis žmogus: siaubūno prototipas į JAV atkeliavo iš Haičio salos, kur iš Afrikos atvežti juodaodžiai verg­valdžiams dirbo nežmoniškomis sąlygomis. Tačiau iki šiol nėra tiksliai nustatyta, kur ir kada konkrečiai atsirado terminas „zombis“. Lingvistų teigimu, Vakarų Afrikoje įmanoma rasti keletą galimų pirminių formų: „nzumbi“, „nzambi“, „zumbi“ ar „zombi“, ir jos įvairių tautų kalbose turi nevienodą reikšmę. Viena iš labiausiai tikėtinų teorijų skelbia, jog vietiniai laisvę iškovoję Haičio gyventojai zombiais pradėjo vadinti per prievartą atvežtus vergus iš kaimyninių salų. Antras dalykas, kurį sužino jaunasis „zombių ekspertas“: zombiai yra Vudu religijos, kurią Afrikoje išpažįsta 30 mln. žmonių, folkloro dalis. Tačiau ir čia susiduriama su neaiškumu, nes nėra vienos unifikuotos Vudu apraiškos: tam tikrose Afrikos dalyse yra „vodun“, Dominikoje – „Vaudou“, o Haityje – „Voodoo“. Jau G. A. Romero sukurti zombiai nurodo tam tikrą nežinomybę – viename režisieriaus filme jie kildinami iš radioaktyvių dalelių, o kitame jau svarstoma, ar tai negalėjo būti Dievo siųsta bausmė. Nesant pamatinių apokalipsės priežasčių, zombiai pirmiausia atspindi racionalumo impotenciją ir baimės viršenybę. Sarah J. Laura teigia, jog zombių net neįmanoma priskirti klasikiniam maro, kaip šventosios Dievo siųstos bausmės, archetipui, nes už jų prisikėlimą visada atsakingas žmogus. Atkreipę dėmesį į paplitusius šio žanro kūrinių naratyvus, pastebėsime, kad dažniausiai viskas prasideda dėl žmogaus sukurto ir kurioje nors trečiojo pasaulio valstybėje paplitusio viruso. Turbūt neatsitiktinai zombis galiausiai tapo panašus į žmogų arba žmogus – į zombį.

Zombiai, priešingai nei knygose aprašyti monst­rai, tokie kaip Drakula ar Frankenšteinas, paplito moderniaisiais laikais. Robertas Luckhurstas teigia, jog XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje išleista gotikinių romanų ar pseudoprisiminimų apie Vaudoux kultus. Visgi jie neįsitvirtino skaitytojų literatūrinėje vaizduotėje. Įdomus pavyzdys yra žurnalisto Lafcadio Hearno prisiminimai iš Martinikos salos. Domėjęsis įvairiomis keistenybėmis orientalistas surinko ir išleido japonų ir kinų vaiduoklių istorijų rinkinius, taip pat artimai bendravo su okultistu Aleisteriu Crowley’u, kuris pradėjo tyrinėti Vudu kultus. Prisiminimuose L. Hearnas rašo vienai vietinei gyventojai uždavęs keletą klausimų: zombiai yra mirusieji, zombiai yra vaiduokliai ar zombiai yra prisikėlę kūnai? Moteris atsakė, kad zombių neapibūdina nė vienas iš variantų. Zombių yra visur ir jie kelia žmogaus protui nesuvokiamus naktinius garsus. Kaip pastebėjo pats L. Hearnas, atsakymas leidžia spėti, jog neįmanoma logiškai ir racionaliai apibrėžti, kas yra zombis. Tuomet pamačius ką nors baisaus, telieka sušukti: štai, zombis!

Galima teigti, populiarioji zombių kultūra oficialiai kilo, kai keistuolis avantiūristas Williamas Seabrookas 1929 m. išleido pseudožurnalistinį tyrimą „Magiška sala“. Jame aprašo savo įspūdžius iš Haičio, kurį po laisvės šimtmečio okupavo JAV pajėgos. Tuo metu tarp Amerikos gyventojų buvo paplitusi nuomonė, kad saloje gyvena kanibalistinės pirmykštės tautos, ir jas turi išgelbėti civilizuota baltoji rasė. Būtent tokio politiškai skatinamo rasizmo atmosferoje pasirodė „Magiška sala“, o skyrius, kuriame aprašyti cukranendrių plantacijose dirbantys zombiai, privertė skaitytojus susidomėti Vudu kultais. Pats W. Seabrookas taip pat galiausiai tapo savotiška legenda. Žinomas siurrealistas Manas Ray’us padarė nuotraukų seriją, joje užfiksuoti sadomazochistiniai rašytojo ir jo žmonos žaidimai. Vienoje iš išlikusių nuotraukų matyti, kaip rašytojas smaugia savo žmoną, o kitoje ji odiniu botagu vanoja kažkokį jaunuolį. Jis taip pat vartojo narkotikus, kartą buvo paragavęs žmogienos. Laisvalaikį W. Seabrookas mėgo leisti boheminėje Paryžiaus aplinkoje, todėl jį, kaip ir kitus to laikotarpio avangardistus (prisiminkime vėlyvuosius Paulo Gauguino paveikslus) buvo apsėdęs erotinis susižavėjimas juodaodžių kūnais. Visa tai leidžia abejoti, ar rašytojas sąžiningai perteikė įspūdžius iš Haičio. Tikėtina, jis tiesiog norėjo parašyti įdomų ir pernelyg mistifikuotą kūrinį, galėsiantį sulaukti plataus skaitytojo dėmesio. Jam puikiai pavyko.

1932 m. kino teatruose pasirodė pirmoji kino juosta apie zombius „Baltasis zombis“, kurią kaip tik įkvėpė W. Seabrooko knyga. Filmas ilgam įtvirtino klasikinio zombio modelį – magiškiems Vudu šamano hipnozės kerams paklūstantį kūną. Priešingai nei G. A. Romero siaubūnai, klasikiniai zombiai neėda smegenų, nesiburia į didžiules minias, o gyvuoja rasistiniame pirmykščių ir necivilizuotų tautų kontekste. Tad „Baltajame zombyje“ baltaodžiai amerikiečiai supriešinami su Vudu magiją išpažįstančiais Haičio gyventojais. 1943 m. išleistame ir didelio populiarumo sulaukusiame kūrinyje „Aš vaikščiojau su zombiu“ pakartojama tokia pat binarinė civilizacijos ir laukiniškumo opozicija. Filme papasakojama, kaip baltaodė moteris įkuria savo Vudu kultą, padedantį jai kontroliuoti ir šviesti laukinius San Sebastiano salos gyventojus. Iki pat XX a. 7 dešimtmečio, kol nepradėjo kurti G. A. Romero, vyravo orientalistinis, paslaptingas ir magiškas zombio įvaizdis, ir tik vėliau atsirado smegenų geidžianti zombių minia.

 

„Baltasis zombis“

 

Vis dėlto filmas „Baltasis zombis“ ne tik tapo žanro klasika, bet ir įtvirtino zombių kultūros suprekinimą. Kūrinį galima priskirti B kategorijos kinui, nes jo biudžetą tesudarė 50 tūkst. dolerių, o dekoracijos buvo paimtos iš 1931 m. išleisto filmo „Drakula“. Zombių kultūra visada buvo vertinama kaip pigi, bet labai paklausi produkcija, nes, pasirodžius „Baltajam zombiui“ ir kitiems B kategorijos filmams, po visą Ameriką paplito gyvų numirėlių virusas. Zombiai prisikėlė ne tik tokiuose nišinėse sferose kaip komiksai ar bulvariniai skaitalai – 1940 m. net atsirado romas „Carioca Zombie“.

Kas yra zombis, klausiu savęs, kartu su milijonine minia žiūrėdamas populiariausią kada nors per kabelinę televiziją rodytą serialą „Vaikščiojantys numirėliai“. Būdama lanksti ir sunkiai apibrėžiama kategorija, ji tapo paranki feministinio, posthumanistinio ar postkolinijinio diskurso lauke. Štai kodėl akademiniame pasaulyje zombių idėja vis dažniau naudojama aptariant genderizmo, rasizmo, meno klausimus. Žvelgdami į zombius ir bandydami juos apmąstyti, įsiliejame į šį žmogišką ginčų ir savivokos teritoriją. Juk jie – tai mes.