Vitalij Binevič. Uchronija kaip būdas įveikti trauminę patirtį

Jei šis pasaulis yra geriausias iš galimų pasaulių, tai kokie gi tie kiti pasauliai?

Voltaire. „Kandidas“

Kai garsus karo fotografas Alfredas Eisenstaedtas užfiksavo kultinę pergalės bučinio nuotrauką, joje įamžino ne besibučiuojantį nacių karininką. Kai prancūzai amerikiečiams padovanojo Laisvės statulą, ji nerodė nacių sveikinimo. Kai astronautas Buzzas Aldrinas atsistojo prie Mėnulyje sustingusios vėliavos, jos fone nemirgėjo svastika. Istorija taip nesusiklostė.

Tačiau kas būtų, jeigu Adolfo Hitlerio Vokietija būtų nugalėjusi Antrajame pasauliniame kare? Alternatyvios istorijos kūrinyje įvykiai gali susiklostyti bet kaip. Tokiai vaizduotės formai net sugalvotas uchronijos terminas, atkartojantis Thomo More’o nukaltą utopijos idėją. Uchronija nurodo į laiką (gr. chronos), kurio nebuvo (gr. priešdėlis u).

Šiuolaikinis kultūros vartotojas yra pripratęs prie uchronijos žanro. Kultiniame mokslinės fantastikos seriale „Prieblandos zona“ vaizduota, koks būtų buvęs pasaulis be A. Hitlerio. Distopinę nacių tikrovę romane „Žmogus aukštoje pilyje“, kuris jau ir ekranizuotas, aprašė Phillipas K. Dickas. Laidos „Saturday Night Live“ kūrėjai sugalvojo parodiją „O kas, jeigu?“ (angl. What if?), kurioje Supermenas pavaizduotas kaip F. Nietzsche’s antžmogis, kovojantis Trečiojo Reicho pusėje. Nors Lietuvoje šis žanras kol kas laukia dėmesio, JAV ir Didžiojoje Britanijoje alternatyvios istorijos naratyvai nieko nestebina – jie tapo įprasta popkultūros dalimi. Neatsitiktinai serialo „Sostų karai“ kūrėjai prasitarė, kad kitas jų projektas pasakos apie Ameriką, kurioje vergovė liko nepanaikinta.

Prancūzų filosofo Charles’io Renouvier 1876 m. kūrinys „Uchronija“ vertinamas kaip pirmasis alternatyvios istorijos naratyvas. Knygoje teigiama, kad viduramžių galėjo ir nebūti, jeigu Romos imperija būtų atsisakiusi įteisinti krikščionybę. Tačiau kontrafaktinę istorijos mokslo logiką nagrinėjanti Catherine Gallagher teigia, jog pirmasis alternatyvios istorijos filosofas yra Gottfriedas Leibnizas. 1710 m. pasirodžiusiame kūrinyje „Teodicėja“ jis išsakė garsų teiginį, jog Dievas sukūrė geriausią iš visų įmanomų pasaulių. Pasak C. Gallagher, vėlesni Apšvietos mąstytojai, praktikavę kontrafaktinę konkrečių istorinių mūšių analizę, perėmė šį moralinį alternatyvaus ir tikrojo pasaulio vertinimo kriterijų. Taip uchroninis mąstymas tapo legitimiu istorinio tyrinėjimo metodu. Vis dėlto klausimą, kuria kryptimi galėjo pasukti istorija, pirmasis iškėlė dar istorijos tėvas Herodotas, Maratono mūšio atpasakojime įsivaizdavęs persų pergalę ir graikiško polio vergovę.

Uchroninis mąstymo būdas išpopuliarėjo XX a. antroje pusėje, kai istorija neteko metanaratyvinio autoriteto ir jos vietą užėmė postmoderniai alternatyvūs pasakojimai. Anot politikos ir popkultūros santykį tyrinėjančio Matthew Schneiderio-Mayersono, alternatyvioji istorija oficialiai gimė 1995 m. įsteigus pirmąjį šio žanro apdovanojimą. C. Gallagher teigimu, nedeterminuota, daugialypė ir nelinijinė kontrafaktinė arba alternatyvioji istorija yra neišvengiamai postmoderni. Toks jos neapibrėžtumas tampa puikiu tikrovės kritikos įrankiu.

Atkreipkime dėmesį į kelis pavyzdžius. 1935 m. rašytojas Sinclairas Lewisas išleido politinę alternatyvios istorijos satyrą „Šitai čia nenutiktų“ (angl. It Can’t Happen Here), kurioje pasišaipė iš politiko populisto pastangų atkurti Amerikos didybę. Knyga netikėtai prisiminta po Donaldo Trumpo pergalės prezidento rinkimuose. 1978 m. pasirodęs Leno Deigh­tono romanas „SS-GB“, vaizduojantis Didžiosios Britanijos pralaimėjimo naciams istoriją, dar kartą išpopuliarėjo po daugelio metų, britams nusprendus išstoti iš Europos Sąjungos. Įdomu tai, kad abu kūriniai yra pokrizinių laikotarpių fenomenai: S. Lewiso satyra perteikė Didžiosios ekonominės krizės traumą ir diktatūros pavojų, o L. Deightono romanas atskleidė anglų euroskeptines nuotaikas (Didžioji Britanija į ES įstojo 1973 m.). Tai leidžia teigti, jog alternatyvios istorijos naratyvai dažniausiai (at)kuriami kaip kultūros artefaktai, fiksuojantys krizinę patirtį. Uchroninius pasakojimus nagrinėjęs Gavrielis D. Rosenfeldas ne veltui teigia: alternatyvi istorija iš prigimties yra prezentistinė – ji nagrinėja ne praeitį, o dabartį.

Buzzas Aldrinas Mėnulyje. Neilo Armstrongo nuotrauka iš NASA archyvo
Buzzas Aldrinas Mėnulyje. Neilo Armstrongo nuotrauka iš NASA archyvo

Pats G. D. Rosenfeldas tokią kultūrinės atminties metamorfozę vadina patirties normalizavimu. Anot jo, tai procesas, kai konkretus istorinis palikimas – era, įvykis, figūra ar jų kombinacija – vertinamas kaip eilinis reiškinys. Taip išskirtinė Holokausto ar Antrojo pasaulinio karo patirtis netenka unikalios istorinės svarbos. Pavyzdžiui, minėtą romaną „SS-GB“ G. D. Rosenfeldas nagrinėja kaip kritiką Didžiojoje Britanijoje gajaus įsitikinimo, esą anglai didvyriškai atsilaikė prieš A. Hit­lerio pajėgas. Autoriaus manymu, istorinių naratyvų niveliaciją paskatino 7 dešimtmečio ekonominė recesija, kai ekonominės ir politinės krizės paliko šešėlyje nacių nusikaltimų prisiminimus. Alternatyvios istorijos normalizavimas veikia kaip atminties retencija: specifinį istorinį įvykį prilyginę nūdienos įvykiui, mes paneigiame abiejų įvykių unikalumą.

Šiuo atveju turime atkreipti dėmesį į kontekstą, kuriame kilo ginčas dėl trauminės patirties atvaizdavimo. Claude’as Lanzmannas devynių valandų trukmės dokumentiniame filme „Šoa“ netiesiogiai pasisakė prieš Holokausto naratyvinį įprasminimą. C. Lanzmanno teigimu, vienas garsiausių dokumentinių filmų apie Holokaustą – Alaino Resnais „Naktis ir rūkas“ – įpina beprasmę Holokausto patirtį į vizualaus, logiško pasakojimo formą ir taip smarkiai supaprastina išskirtinį įvykį. Režisierius mano, kad apie Holokausto trauminę patirtį negalime kalbėti įprastomis kategorijomis, galime ją perteikti nebent per išgyvenusiųjų prisiminimus. Ginčą nagrinėjusi Audronė Žukauskaitė teigia: „Lanzmannas savo filmu atsisako kurti bet kokią to įvykio, kurį vadiname Holokaustu, fikciją“ („Religija ir kultūra“, 2012, Nr. 11, p. 22). Kritika tampa svarbi vertinant naratyviškai banalius filmus kaip „Gelbstint eilinį Rajeną“ arba „Šindlerio sarašas“, kuriuose sudėtingas ir unikalus istorinis įvykis įpintas į blogio ir gėrio ar draugo ir priešo kategorijas. Taip C. Lanzmannas parodo, jog nenaratyvinis žodinis pasakojimas yra vienintelė unikalios trauminės patirties perteikimo galimybė. Režisierius net prasitaria, kad jeigu jo rankose atsidurtų įrašas iš dujų kameros, sunaikintų.

Diskusijoje paminėtina ir Hannos Arendt blogio banalumo idėja. Pasak filosofės, blogiui nebūtinas ideologinis ar metafizinis pagrindas. Kadangi yra pilkas, viską naikinantis ir banalus, todėl kitoks mąstymas apie blogį jam nejučia priskiria nebūdingų savybių – jį estetizuoja. Komentuodamas šią poziciją Simas Čelutka teigia, kad „radikalus blogio didingumas kaip tik ir yra tikroji estetika, viską-į-vietas-sustatanti estetika, būtinoji terapinė priemonė“. Būtina pripažinti, kad trauminės patirties įprasminimas uchroniniais naratyvais gali tapti estetizuotu ir normalizuotu postmoderniu blogiu. Svarstydami, kas tuomet galėjo atsitikti, mes nepastebimai normalizuojame ir estetizuojame trauminę patirtį, taip keisdami jos kultūrinę recepciją. Uchroninis naratyvas dar labiau apsunkina trauminės patirties atvaizdavimo dilemą. Tezę iliustruoja paradoksali Alberto Speero – Trečiojo Reicho pramonės ministro – istorija. 1971 m. erotinis žurnalas „Playboy“ paskelbė interviu, kuriame A. Speeras svarstė, kokį ateities pasaulį galėjo sukurti A. Hitleris...

Šiemet išleisto uchroninio kompiuterinio žaidimo „Wolfenstein II: The New Colossus“ reklaminis klipas sukėlė nepasitenkinimo laviną, o žaidimo kūrėjai buvo apkaltinti noru pasipelnyti iš politinių aistrų. Kodėl būtent šis kūrinys sukėlė isteriją? 2014 m. pasirodžiusią pirmąją dalį „Wolfenstein: The New Order“ lydėjo reklamos, kuriose kultiniai vaizdiniai buvo transformuoti nacius įkomponavus ne tik į minėtą A. Eisenstaedto nuotrauką, bet ir į grupės „The Beatles“ albumo viršelį ar pasaulio futbolo čempionato vaizdus. O antrosios žaidimo dalies reklamoje transformuotus vaizdinius pakeičia sugriauta ir aneksuota Amerika. Reklama nurodo, kad „tai gali nutikti ir čia“, t. y. JAV taip pat gali tapti nacių irštva. Padėtį apsunkino prierašas, kurį žaidimo kūrėjai sąmoningai pasirinko kaip antros dalies šūkį: „Išlaisvinkime Ameriką nuo nacių“ (angl. Make America Nazi-free Again). Akivaizdi nuoroda į JAV prezidento D. Trumpo rinkiminę kampaniją.

„Wolfenstein“ leidžia žaidėjui pačiam drastiškai praktikuoti trauminės patirties normalizavimą ir estetizavimą. Sykiu žaidimu išsakoma griežta tikrovės kritika. Būtent čia nubrėžiama riba, kurios negali peržengti alternatyvios istorijos naratyvas – kūrinys negali per daug akivaizdžiai kritikuoti dabarties pasaulio. Literatūrologas Neilas Easterbrookas tiksliai pastebėjo, jog alternatyvios istorijos prob­lema susijusi ne tik su dabartimi, bet ir konkrečia kieno nors dabartimi. Tuomet kyla ginčas dėl istorinės tiesos įteisinimo: kas turi teisę kontroliuoti trauminės atminties legitimumą? Taip uchroninis naratyvas neišvengiamai paliečia ir laisvos istorinės refleksijos klausimą. Štai Michelis Foucault neatsitiktinai įvardijamas kaip postmodernaus kontrafaktinio mąstymo tėvas, kurio knyga „Disciplinuoti ir bausti“ įkvėpė naują kritiškai nusiteikusių mąstytojų bangą. Šis mąstytojas bandė atskleisti valdžios naudojamus kontrolės mechanizmus, ir nekvestionuotina istorinė tiesa yra būtent tokios kontrolės apraiška. Minėtas M. Schneideris-Mayersonas teigia, kad daugelis uchroninių kūrinių yra politiškai decentralizuoti – jie sukurti kaip totalitarinės valdžios kritika. Štai kodėl uchronija suteikia laisvos istorinės refleksijos galimybę.

Turime prisiminti ir Sigmundą Freudą, kuris po Pirmojo pasaulinio karo parašė trauminę patirtį nagrinėjantį kūrinį „Anapus malonumo principo“. Knygoje kalbama apie neurozę, kai pacientas lieka fiziškai prisirišęs prie traumos. Ši patirtis, anot froidistinės logikos, gali pasireikšti dvejopai: arba kaip sublimuota pozityvi veikla, arba kaip cenzūruojama neigiama giluminė patirtis. Pirmuoju atveju, anot S. Freudo, aktyvus požiūris į traumą ne visada tokį išgyvenimą daro netinkamą žaidimui, t. y. aptariant ir reflektuojant trauminę patirtį, ji gali įgyti estetinę meninę išraišką. Tragiškos patirties apmąstymas galiausiai gali suteikti susitaikymą. O cenzūruojama patirtis gali pasireikšti perversiškais būdais. Interpretuodama S. Freudą A. Žukauskaitė teigia: „(...) trauma – tai prezencija be reprezentacijos, pirminė scena, kuri turi būti išstumta ir užmiršta.“ Nors uchroninis mąstymo būdas normalizuoja ir estetizuoja traumą, galima kelti klausimą, ar tai yra prasta alternatyva? Priešingu atveju nereprezentuojama trauminė patirtis pasireiškia kaip perversiškas tiesos garbinimo kultas, kai paneigiamas bet kokia laisva interpretacija.

Be abejo, istorinės atminties recepcija privalo remtis tam tikrais moraliniais vertinimo kriterijais. Būtina nagrinėti, koks trauminės patirties estetinis vaizdavimas tinkamas. Vis dėlto alternatyvi istorija turi būti išteisinta, nes ji leidžia įveikti trauminę patirtį. Net uchroniją kritikuojantis G. D. Rosenfeldas pripažino, jog alternatyvi istorija – geras atminties studijavimo dokumentas. Juk uchroninis naratyvas gali veikti tik tada, jeigu atsispiria nuo tikrovėje įvykusio fakto. Kai uchronija nagrinėja alternatyvią fakto galimybę, ji taip pat gali pripažinti originalaus fakto svarbą. Kiekviename alternatyvios istorijos naratyve yra potencialios tiesos.


Iš 3665 žurnalo (2018-10-10 20:59:33)
Draugai