Vladislovas Žilius: „Koks puikus instrumentas –­ paprastas pieštukas“

Vladislovas Žilius 1996 metais. Nuotrauka iš Aldonos Žilienės asmeninio archyvo

Netekom talentingo dailininko – grafiko ir tapytojo Vladislovo Žiliaus. Jis mirė gegužės 28 d. Niujorke (JAV), kur gyveno ir kūrė kelis paskutiniuosius dešimtmečius.
V. Žilius gimė 1939 m. gegužės 13 d. Varsneliuose, Šilalės apskrityje. Mokėsi Telšių dailės mokykloje, 1964 m. Lietuvos dailės institute baigė grafikos studijas. Buvo puikus piešėjas, 1965 m. jau dėstė piešimą M. K. Čiurlionio meno mokykloje, 1972 m. – Vilniaus inžineriniame statybos institute. „Koks puikus instrumentas –­ paprastas pieštukas", – sakydavo.
Anksti pasižymėjo ir kaip knygų iliustruotojas bei dizaineris. 1965–1969 m. dirbo „Vagos" leidykloje, 1971–1973 m. buvo „Minties" leidyklos vyr. dailininkas. Nuo 1964 m. pradėjo dalyvauti parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė individualių parodų, tarp jų ir neoficialių. Didžiausia iš pastarųjų – uždara abstrakčios tapybos paveikslų ekspozicija Vilniuje, Miestų statybos projektavimo instituto sporto salėje. V. Žilius vienas pirmųjų Lietuvoje ėmėsi optinio abstrakcionizmo drobių, o poparto stilistiką išbandė net vaikų knygų iliustracijose.
Individualus dailininko stilius, linijų precizija, metaforiška raiška pirmiausia formavosi septintojo dešimtmečio antrosios pusės jo iliustracinėje grafikoje. Ypač meistriškos medžio raižinių ir oforto technika sukurtos iliustracijos Maironio, Just. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio, J. Baltakio, V. Mozūriūno poezijos knygoms. To meto V. Žiliaus estampams ir piešinių ciklams būdinga filosofinė refleksija, žmogaus būties problematika, simboliniai motyvai. Tačiau nuo nedidelio, net miniatiūrinio formato iliustracijų, jautraus juvelyriško grafikos štricho dailininkas netruko pereiti prie didelių dekoratyvių tapybos kompozicijų, paženklintų modernizmo žyme. Šis kūrybos posūkis lemtingai paveikė tolesnę V. Žiliaus biografiją.
Ne vienam yra pasakojęs, kaip jį įskaudinęs ir pažeminęs akies krašteliu matytas vienos parodos, kuriai buvo pristatyti ir jo paveikslai, galutinės atrankos epizodas. Meno tarybos jau atrinktus darbus atėjęs peržiūrėti aukštas to meto valdžios pareigūnas paspyręs V. Žiliaus paveikslus ir liepęs patarti autoriui eksponuotis savo virtuvėje, o ne parodų salėje. Šio įvykio paveiktas dailininkas nebematė galimybės toliau gyventi ir kurti Lietuvoje ir pradėjo rūpintis leidimu emigruoti. Tuomet apkaltintas formalizmu, jis bvo išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos, neteko darbo leidykloje, patyrė visokeriopą moralinę ir materialinę diskriminaciją. Laiške LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui V. Žilius oficialiai išreiškė priešiškumą dogmatiškam socialistinio realizmo metodui, rašė apie to meto Lietuvos „kūrybinio gyvenimo falšą bei apmirimą", menininko individualybės gniuždymą. Sunkiai gavęs leidimą, 1976 m. V. Žilius emigravo į JAV. Tais pačias metais jo atviras laiškas buvo skelbtas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje" (Nr. 22) ir įgavo platesnį tarptautinį rezonansą.
Apsigyvenęs Niujorke, V. Žilius kurį laiką įtemptai darbavosi tarptautinėje reklamos dizaino studijoje. Jis puikiai valdė šriftą, liniją, jautė spalvos reklaminę specifiką. Laisvalaikiu atsidėjo tapybai, o nuo 1995 m. pradėjo kurti ir skulptūras – dekoratyviai ištapytas erdvines ir tūrines abstrakčias kompozicijas. Jo tapybos paveiksluose nelyginant brangakmeniai žėri spalvingos plotmės, persiliejančios subtiliausiais pustoniais ar siaučia susikertančių erdvių ir formų, energingų potėpių polifonija. Dailininko kūrybą maitino savaip perkurti realybės įspūdžiai, išsiliejantys ir abstrakčiais, ir atpažįstamais, dažnai simboliniais pavidalais. Naujoviškų išraiškos priemonių neieškojo, jo darbuose visada junti žemaitišką atkaklumą, darbštumą, nagingumą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Žilius kelis kartus lankėsi tėvynėje, Vilniuje surengė porą kūrybos parodų, sulaukė visuomenės dėmesio. Gyvendamas svetur labai ilgėjosi gimtinės, svajojo kada nors apsigyventi kaime buvusioje tėvų sodyboje. Po žmonos mirties jautėsi vienišas ir pasimetęs. Išgyveno egzistencinę dramą. Urna su jo pelenais bus palaidota Žemaitijos žemėje, Kaltinėnuose, šalia tėvų ir žmonos.
Svarus ir reikšmingas Vladislovo Žiliaus kūrybinis palikimas. Jo darbų yra Lietuvoje, tačiau didžioji dalis, ypač paskutiniųjų dešimtmečių, – JAV. Negalime būti jam abejingi, reikėtų, kad visa dailininko kūryba sugrįžtų į Lietuvą. Tai savitas įnašas į Lietuvos dvasinį, estetinį paveldą ir radikalaus pasipriešinimo kultūros kontrolei bei administravimui sovietmečiu pavyzdys.

Ingrida Korsakaitė
Rimantas Dichavičius

Draugai