Vytautas Juršėnas. Bėgte kazachiškais bėgiais

Almata, skelbia populiariausia teorija, yra „obuolių miestas“ ir pasitinka ji svečią vienu iš jų, įkūnijančiu uždraustą vaisių. Šiukšliadėžių stygius už oro uosto durų į akis krenta ne visiems; greta spragteli žiebtuvėlis, ir tuoj prisistato pareigūnas: vardas, pavardė, pareigos, asmens dokumentą, einam kartu. Rūkyti kur? Ana ten, prieisim būdelę – matysit. Aušta 4 val. ryto, slampinėju aplink pareigūnų avilėlį, į vidų prisako neiti, tai ir neinu – kad neįgeltų, aplink it nekenksmingi, bet įkyroki mašaliukai zuja taksistai, kol policija pasišauna iškviesti „gerą, pigesnį“.

Vėlyvo balandžio kaitrą atmiežiu Kastejevo socrealizmo muziejaus salėse: tapyboj traktoriai, gręžiniai ir arkliai (Almatoj galbūt pritiktų dominuoti obuolmušiams). Su pastaraisiais kazachų santykis dviprasmiškas: tai jie laigo trinariuose „ateities, dabarties, praeities“ paveiksluose, tai guli lentynose konservų pavidalu; statulose laiko raitelius, tyliai glūdi istorijose apie tai, kaip panorėję mėsos kazachai tiesiog nuvyksta į stepę ir pasigauna; jautresnėse – kaip suledėjus sniegui kazachai visureigiais lekia to sniego plūkti, kad arkliam šis neraižytų kojų. Vis dėlto dabartinės Almatos neišeitų nutapyti be automobilių, mechanizavusių stepių raitelių tradicijos, jiems ir nuliežtos šio miesto gatvės; šitoks street­spreadingas šiek tiek primena amerikiečių megapolius. Metro – kamarėlėj paslėptos puošnios podukros vaidmuo: vienatinė linija, atidaryta prieš 7 metus, kupina rusiškos genetikos – gilios, tematiškos, dailiai išpuoštos (kad ir Baikonuro kosmodromo interjeras), tik apytuštės stotys, kurių greit pajunti vengiąs: kiekvienas apsilankymas reikš bridimą per daiktų ir kūnų skenerius, detektorius. Žalių uniformų daug, o patogių sprendinių – ne: nusileisti tėra tik laiptai ir moteris su dukrele sunkiai pūškuoja, po truputį tįsdamos savo dviračius žemyn. Prišoku, kreipiuosi šypsena, nunešu mažąjį, o paskui ir didįjį, su tyliu šuniuku pintinėlėj. Man bando dėkoti tai angliškai, tai rusiškai. Viršuje toliau braukia kolonos automobilių, daugiausia – balti ir sidabriški, maži – antrarūšiai. „Ar Jums tikrai tiks važiuoti šia mašina, – kiek gėdydamasis klustels vairuotojas. – Visureigį tikrai turim, tik va sutapo...“ Kad neapsigalvotume, pakeliui jis pasakos apie prancūzus, su kuriais žiemą susilažinęs tikrai tikrai užvešiąs į kalnus ir lažybas laimėjęs.

Liūtai
Liūtai Astanoje

Kingyro
Kingyro lagerio vietos dabar. Autoriaus nuotraukos

Kalnai svarbesni ir už mašinas; jie didingas Almatos fonas, miesto audinio dalis. Pametęs orientyrą tiesiog apsižvalgyk: jei yra nežymi įkalnė – tai pietinė kryptis, vedanti kalnop. Atvirkščiai, nei, pavyzdžiui, Teherane, kur pietus žymi nuolydis. Iš ten it šuntuotos betoninės gyslos leidžiasi arykai – kanalai, atitekinantys vandenį. Į kalnus savo ruožtu dūmija mašinos ir motociklai, vietiniai ir invaziniai triukšmo kūneliai. Trombus sudaro piknikaujantys vietiniai, spalvingos jurtos – pakelės užeigos, kur gali trūktelt aitroko kumyso, švelnesnio kupranugarių šubato, užkąsti ko nors iš bulvių, mėsos ar miltų. Desertui vietos nelieka, jis patiekiamas akims – dosni sniego pudra ant šokoladinių šlaitų. Didžiojo Almatos ežero žydrynė plyti visai prie Kirgizijos sienos. Po pavienių drąsuolių pėdomis grikši paskutinis ledas, primenąs itališką granitos desertą – pasieniečiai tik stebi iš tolumos kaip juodi varnai.

Norintiems dietinių porcijų reginių užteks užsikelti į Koktiobę – prasiskinti kelią pro turistus, užkliuvusius už bitlų statulėlės, žiopsotojus į berniūkščius, šokančius ant scenos, nusigręžti nuo hipnotizuojančio apžvalgos rato, neįstrigti prie kitur sunkiai randamų, o čia esančių atvirukų, ir pasiekus gėlėtą šlaitą bus galima rinktis, ar dūsauti kalnų, televizijos bokšto, ar saulės gręžiamo miesto linkme. Iš kelio šastels kelios čia atklydusios pamergės, tačiau jas sustabdysiu – erdvės užteks, o vieni kitiems kaip fotografai esam kaip tik reikalingi. Mažiau manęs reikia Pirmojo prezidento parke, čia kalnai juosia horizontą saulėlydžio žaroj, į pamainą teka pilnatis, ir toj švelnybėj gulbiuoja gausybė porelių.

Vienintelė padori kelionės nakvynė iškart ir išeik­vojama: šioj milžiniškoj šaly, nuo kurios vakarinio pakraštėlio, sužinau prieš kelionę, arčiau iki Berlyno nei iki rytinės sienos (patikrinu – artėliau net iki Liuksemburgo, Strasbūro bei Ciuricho), per savaitę realu žvilgtelti tik į vieną šoną, išplėstinėj šiaurės–pietų ašy. Ristūnų laikais keliautume ristele, o dabar lieka bėgiai, vadinas, bėgte. Naktys slenka kupė, lagaminai dienoja saugojimo kamerose, ryšys su išore ilsisi – dažnai neveikia nei lietuviška, nei vietinė TELE2 kortelė, sulig kiekviena brėkšma stiprėja dušo ilgesys. Tvarkaraščiai turistui abejingi: ką, po paraliais, 5.39 val. ryte veikti išlipus Karagandoje?! („Gde gde? Karagande!“) Tačiau čia yra ir „Burger King“, ir bene didžiausias matytas KFC ir kol nubus Kauno dydžio angliakasių miestas, galima, tarkim, aplankyti ketvirtą pagal dydį Kazachstano mečetę, o perėjus parką jau spindi ir bažnyčios bokštai (tarp jų it moderatorius įsiterpęs supermarketas „Sariarka“).

Visada galima aplankyti Lenino skulptūrą – stovi plyname lauke, kuris iš pažiūros it šabakštynas, priėjus arčiau – stichiškai atsodinamas parkas. Aikštė vieniša: visi miesto syvai suplūdę į parką, kuriame vyksta gegužės 1-osios pakaitalas, Žmonių vienybės diena, o vietoj raudonų vėliavų – margos, gėlėtos. Šalyje daugybė tautų – nuo vokiečių iki korėjiečių, erdvės raibsta nuo jų kostiumų, tačiau nacionalinių vėliavų privengiama, ir net valstybinės retos. Dangus apniukęs, grasina lyti – čia, tūkstančiu kilometrų šiauriau, Almatos šilumą nuima it kompresu, bet šoky besisukantys čečėnai to neboja, o visa kita slenka savo eiga: lankytojai perka bandeles su kopūstais, kažkas veda asiliuką, kažkam koncerto jau gana, plaukioja po tvenkinį, susėdę į „Audi“ muliažus. Kazachų meilė Marijampolės turgums garsi, tačiau nereikia nė jų: ant scenos pranešėjas kaip tik pašlovina Lietuvos garbės konsulą, šviežiai tapusį Parlamento vicepirmininku.

Už Karagandą labiau nuvargęs atrodo Džezkazganas – pavadinime variu žvilgantis miestas, plati andainykštė rusų nausėdija Kazachijos gilumoje, garsėja kosmoso lankytojais, kurie, nusileidę netoliese, tradiciškai pasodina medelius: dabar alėja nusėta lentelių su rusiškomis, amerikietiškomis pavardėmis – dalis garbių sodininkų jau mirę. Antrasis piligriminis dėmuo yra čionykščių represijų ir suzmekimo šliūžė. Automobilis rieda pro stepes, protarpiais pasveikinamas dėdulių veidų nuo mėlynų stendų, bylojančių, kieno vardu pavadinta ši gatvė (panašią praktiką regėjau Šerburgo rajone Liuksemburge), pralekia kasyklos duobę, žemės kasimo techniką ant pjedestalo – gal ir jaukiau nei tankas – ir rieda per apleistą, nors iš tam tikrų ženklų gyvą Rudnykų gyvenvietę, prieš kurią mūsų Didžiasalis atrodo tvarkingas. „Čia buvo kultūros namai, štai – jaunimo klubas“, – rodo į griuvėsių ir nuolaužų krūvas, kiek jų negožia dulkės. Ši liūdnuma užsibaigia parko tvora ir krautuve, kurioje galima paskanauti picų, kokios pas mus buvo populiarios prieš 20 metų: šaldytas pagrindas su sūriu ir majonezu, celofanas, mikrobangė porai minučių. Tarp krautuvės ir kapinių ganosi karvės, švilpia vėjai, pasiblaškau, kol randu lietuvių kapus.

Džezkazgane patiriam kazachiško maisto porcijų dydį, o paskui kiek apduję įšokam į autobusą: šis veža iki Kingyro, o kur išlipti, netrukus paaiškins atsitiktinė keleivė. 2004 m. lietuvių paminklas gulagų aukoms matyti ir pro traukinio langą, greta prigludę mažesni latvių, vokiečių ir ukrainiečių, o pats lageris, kuriame 40 dienų vyko sukilimas, literatūrizuotas Aleksandro Solženicyno, avangarde apraizgytas vamzdynų, ariergarde – dūmijančių kaminų, sprendžiant iš priartėti mėginusių draugų, saugomas kovingų šunų.

Kita naktis perkelia į Astaną, paprastai vadinamą Dubajumi, tik su šaltomis žiemomis. Su kokiu miestu turiu reikalą, iškart suprantu prabangiame šalies valdovui dedikuotame pastate, kur ne tik įleidžia nemokamai, bet ir skatina fotografuoti – retas reiškinys vietiniuose muziejuose; batai apaunami maišeliais, matyt, kad neišsiteptų nuo prabangių kilimų. Statybos nebeišsitenka ant miesto stuburo, Nuržolo bulvaro – technikos zirzimas aidi ištuštėjusiame „EXPO 2017“ rajone. Autobusui lekiant pro triumfo arką svarstau prieš kokį priešą triumfuota? Didžiausios Astanos vilioklės – architektūra ir pramogų pasiūla: „Chan Šatyro“ prekybcentry – gigantiškoje jurtoje esti netgi dirbtinis paplūdimys, tiesa, net restoranų erdvėj nerasi vietinių patiekalų chano, bešbarmako. „Gal sporto klubo pastate gali turėt“, – spėlioja padavėja. Iš jos sužinom, kad tai arkliena su makaronais – ir joks prestižas – kirstųsi su kosmopolitine virtuve. Architektūros atsižiūrėsiu, bešbarmaką iškasiu, tačiau didžiausią įspūdį Astanoj paliks viešasis transportas. Metro nėra, tačiau programėlė 2GIS su posovietinės erdvės žemėlapiais taip šauniai siūlo maršrutus, kad taksi neprireikia.

Sutemų sulaukiu bemaž žinomiausiame miesto statinyje, Baitereke, išvertus – Liepoje, o liaudiškai – Ledinuke, o vidurnaktį sutinku jau stotyje. Net užkardyta skeneriais bei detektoriais, ji netapo nuobodžiai sterili – čia pamatysi bagažo skyriuj ant lentynos prisnūdusią darbuotoją, ne visą eurą kainuojantį dušą ir kažkodėl tirą.

Balchašo miestelyje tokių įdomybių nebeliks, bet grįš šiluma. Ežeras dar šaltas, tačiau vertas nusiprausti potraukininį prakaitą. „Jums pasisekė, kad vėjas ne nuo gamyklos“, – sako senukas ir dar papasakoja apie savo darbus Černobylyje. Tvarkaraštis čia palikęs tik keturias valandas. Mūsų vietos rezervuotos, bet jos miegamos: iki ryto dalysimės kupė neužmezgę diplomatinių santykių. Ryte juos įtvirtins taikos cigaretės, dalybos naminėmis baursakais (aliejuje keptais, saldžiais kildintos tešlos pyragėliais) ir apelsinais.

Artyn gegužės 9-oji ir Almatoje jau daugėja besišypsančių ordinuotų veteranų atvaizdų, kviečiančių kartu minėti Didžiojo tėvynės karo metines. Prie 28 panfiloviečių paminklo mergytės renka aukas, mainais siūlydamos pasirinkti juosteles – arba mums gerai pažįstamų juodos ir oranžinės spalvos, arba kazachiškos vėliavos spalvų, o prie plakatų šypsosi stilizuotas Eifelio bokštas. Tolumoj į šią kompoziciją žvelgia kalnai ir dengia ją nuo likusio pasaulio.


Iš 3665 žurnalo (2018-10-10 03:28:12)
Draugai