Vytautas Juršėnas. „Varšuva – pirmasis miestas, į kurį vykstu su kontaktiniais lęšiais“

Šeštadienį šeštą ryto Žvėryno ūlyčios žaliai vaiskios ir jaukiai tuščios – besiskleidžiančius disonansinius naujųjų stilių aromatus vis dar slopina kažkas įsigėręs, ankstesnis – maždaug kaip senelių sodybose, kai lankaisi po ilgos pertraukos. Tokį ramumos seifą, ne, veikiau, skrynelę, gera turėti netoli miesto centro, galvoju, prisimindamas ne mažiau tykų Krakovo kvartalėlį, atskirtą Liublianicos upikės Slovėnijos sostinėj, savo paskutinėj išvykoj. Sugriežiu dantim, kai pro pat mane, tarsi voratinklį sutraukydamas bandymus ne tik skubėti, bet ir, neva, reflektuoti, prarieda autobusas, į kurį ir skuodžiu. Sekundę susvyruoju – juk šio rajono grindinio neturėtų lytėti jokio kito nei vienuoliktojo autobuso padangos. Tačiau spėju –­ skubantiesiems motoriniu transportu kaina atsispindi taksometre, o pėstieji už sėkmę susimoka papildomais širdies dūžiais, kurie netrukus virsta prakaito lašeliais ir sužiba pasmilkiniuos.

Autorius Varšuvos knygų mugėje

Miestas, į kurį pajudam nuo „Panoramos“ – bene netikėčiausia spraga mano lankytų vietų geografijoj, taip pat ir bendrakeleivio E., retai vykstančio trumpesniais atstumais nei į Pietų Ameriką ar Pietryčių Aziją. Vėliau socialiniuose tinkluose kiti, pamatę nuotraukas iš centro, jam rašinės: „kur šįkart“, nesitikėdami, kad Varšuva –­­ kelionės tikslas. Rodos, kiekvienas joje seniai apsilankė, nusižiedė savo tarpusavio santykį, o šit man ji daugybę metų išliko nepažini. Keliolika persėdimų oro uoste, porąsyk tranzitu tamsoj ar akinant saulei pravažiuotas centras (juk kaip ir mūsiškė, lenkų sostinė keistai ilgai stokojo aplinkkelių), išlipimas prasimankštinti stotyje, kol autobuso bendrakeleiviai rūko, – visa tai pridengdavo miestą tartum stiklo vitrinom. Prieš prisijungdamas prie E. spręsti „LA Times“ panoraminių kryžiažodžių autobuso planšetėj, sekundei prisimenu L. Mitkevičiaus „Kauno prisiminimus“: Lenkijos pajėgų atašė lydi kariuomenės vadą Raštikį į istorinį vizitą Varšuvon –­ irgi gegužė, irgi savotiška terra incognita po ilgo diplomatinio vakuumo; vos atsidūręs už sienos, generolas ima su palydovu kalbėti lenkiškai, o grįžęs Lietuvon lygiai taip pat staigiai nustoja. Kai autobusas įlulės netikėton šeštadieninio eismo klampynėn, keisto nuotykio, susijusio su kalbomis, sulauksime ir mes: iš už nugarų išlindęs senyvas vyriškis angliškai pasidomės, kokį čia miestą privažiavom ir kur išleis. Pasiklausęs, kaip bendraujam tarpusavy, pamėgins įsiterpti: jo manymu, mes šneką prancūziškai, ir jis šią kalbą mokąs geriau nei anglų. „Kaip temokat „un petit“? O iš kur esat?“ – svarstys ramia, mandagia, senyvo skandinavų džentelmeno maniera ir atrodys nustebęs labiau už mus.

Centralna stoty atsidūrusį turistą į savo gravitacinį lauką pirmieji pasigauna monumentalūs stalininiai Kultūros ir mokslo rūmai, kad rastume įėjimą, tenka lyg miniatiūriniams kosminiams palydovams juos apskrieti. Papėdėje bumbsi muzika, jauni žmonės nerūpestingai sukinėjasi tarp prekystalių, ant kurių kompaktiniai diskai plastikinėse, trešnėms ir raugintiems kopūstams tinkamose dėžėse; šis šurmulėlis primena, kad Vilniuje šiandien vyksta Gatvės muzikos diena. Stebėjimo aikštelėje tyliau, užkyla nebent lengvutis gatvių gaudesys, į jos aukštį vėluojantis maždaug trečdaliu sekundės. Tiek kartų iš lėktuvo matyti dangoraižiai dabar stūkso prieš nosį įrėminti plačių gatvių, man kiek primenančių Minską, o kitiem – Berlyną, miestus, kurių architektūrinė sąsaja su praeitim buvo brutaliai nutraukta. Leidžiamės, važiuojam tramvajumi, vėl kylam, bet šįsyk dulkėta sena daugiabučio laiptine su antipaukštiniais smaigais ant palangių ir reikalavimais nerūkyti, kol patenkam į, regis, naujai, pagal hipsterizmo dvasią dekoruotą hostelį – visiškai dirbtinį embrioną tokioj laiptinėj. Namų kvapas niekur nedingsta – darbuotojos džiugiai rodo mokančios bent tris frazes lietuviškai, o miegamasis taip nusagstytas Chaplino atributais, kad primena kai kuriuos teminius Vilniaus „pabėgimo kambarius“.

Varšuva – pirmasis miestas, į kurį vykstu su kontaktiniais lęšiais, pirmasis užsienis, kuriame viskas taip ryšku: štai ryškiai išvystu ir dirbtinę J. Rajkowskos palmę Jeruzalės alėjoj, skirtą įkvėpti šiai gatvei tikro izraelietiškumo. Ją parodo varšuvietė A., su kuria kadaise susipažinau Vilniuje. „Senamiesčio aikštėse daugiausia spiečiasi užsieniečiai, – anonsuoja, kad nenustebtume, –­ mum, vietiniam, nelabai būna ko čia vykti“ (atsakom, kad Vilniuje gal kiek mišriau). Šie skirtumai veikiausiai ir karo, skirtingai paveikusio abu miestus, atgarsiai. Varšuva paprastai laikoma labiausiai sugriautu miestu; Vilnius nuniokotas gerokai mažiau, tačiau čia, kaip ir Klaipėdoje bei Karaliaučiuje, vyko neįtikėtino masto populiacijos pokyčiai: šit A. – trečios kartos miestietė, o Vilniuje bendraamžių su tokiom senom šaknim pažįstu mažai.

Vaizdas Pragos link nuo Varšuvos universiteto bibliotekos stogo

„Girdėjau, kad pas jus likę daug pieno barų, bar mleczny“, – sakau (o, tiksliau, sako mano pokelioninis alkis), ir mus nuveda į vieną iš jų, dizainu panašoką į „Coffee Inn“, meniu – lyg į blyninę, lyg į „Sultinius“ Jogailos gatvėje. Publika čia maloniai įvairaus amžiaus („Susipažinkit“, – sako A., pagarbiai pristatydama profesorę, pasirodo, dirbusią Tusko vyriausybėj). Paragavę virtinukų (pierogi) su špinatais ir burokėliais traukiam centran, tačiau taip įsišnekam lygindami savo miestus, aukštojo mokslo sistemas (Lenkijoj, atrodo, pigiau ir prieinamiau) bei E. iniciatyva analizuodami medikų gyvenimo godas, kad senamiesčio pastatai mano atminty rimčiau nė neatsispaudžia. Patylim prie nežinomojo kareivio kapo, kur stovi sargyba, prisėdam po Multimedialny fontano purslais, praėję nupoliruotą čionykštį barbakaną nusukam į Vyslos paupį smagiai kontrastuojančiom pakrantėm. Mūsiškė tvarkingai išgrįsta, čia neskubėdamos vaikštinėja porelės ir jaunuolių būriai (pavasaris mieste jau visiškai prinokęs: vieni stovi eilėse prie ledų, kiti – prie braškių pintinėlių, šilti rūbai pakeisti į atviresnius. E. vis klausia manęs, negi tikrai vietinės tokios dailios). Kitoje pakrantėje – vešli lapija su įsiterpusiu paplūdimio smėliu ir pora Šv. Florijono bei Šv. Mykolo bažnyčių smailių, primenančių Neries šlaitus Valakampiuose; tolėliau – juos jungiantis Šventojo kryžiaus tiltas (mintyse iškyla Vingio parko tiltas, sakytumei, rudeninė šio tilto versija: apskabytos kabelių gijos, lopinėliais įrudęs). Saulei bepradedant leistis nužvelgiam miestą nuo Varšuvos bibliotekos stogo ir vėl prisėdam nebesenamiestiniame centre, kur E. stebina A. neeiline kalbine nuojauta, pataikydamas išversti daugumą užrašų teisingai, ir netrukus jau ją įtikina garsiai paskaityti lietuviškai, o pats tyrinėja Flaki žarnokų sriubą, kol po akim nepasipainioja šaltibarščiai, Chłodnik litewski, neišvengiamai įsukantys į kalbas visą senosios Rzeczpospolitos virtuvę.

Sutemus slampinėjam po Nowy Świat gatvę. Vilniuje tai reikštų Naujininkus, o čia ji atrodo gana prašmatniai –­ net nulindus į tarpuvartę, kuria pasiekiami mažiau turistiniai alaus barai, aplipę vietiniu jaunimu. Šis mumis pernelyg nesistebi, veikiau truputį domisi –­ tramvajuose, kuriais vakare dar pasivažinėsim po miestą, ieškodami veikiančios pirmiau konkrečios, paskui jau bet kokios parduotuvės, įvairūs pakeleiviai neįkyriai klausysis, o paskui mėgins spėlioti šalį („Lietuviai“, – išsyk atspės vienas vaikinas, žinantis pagrindinius krepšinio klubus).

Varšuvos transporto sistema, bent jau tą savaitgalį, nuteikia optimistiškai –­­ gatvėse smagiai, tankiu ritmu naršo greiti tramvajai ir autobusai, užsieniečius paperką laisva interneto prieiga. Tik su miestiniu SKM traukiniu ryte patiriam nedidelę nesėkmę, tačiau ją ištaisyti tuoj pat leidžia šviežutėlė (ir brangiai kainavusi, pasak A.) antroji metro linija, besidriekianti į šiaurės vakarus, pranerianti po upės dugnu ir simboliškai atsiremianti į Vilniaus stotį, tarpukariu taip pervadintą iš Peterburgo. Čia, senojoj Pragoj, ir išlipam. Modernus Dworzec Wileński metro interjeras trukdo (nors taip noriu) įsivaizduoti, jog dabar 1944-ieji, o mes esam Varšuvos sukilėlių derybininkai, nežinomu požeminiu tuneliu pasiekę čia jau atvykusius Raudonosios armijos dalinius, tik, deja, negirdėję apie Vilniaus operacijos pabaigą, tad dar nenumaną, kad šie daliniai nekomunistuojantiems lenkų kovotojams daug simpatijų nejaučia.

Varšuvietiški „Naujininkai“. Autoriaus nuotraukos

Didžiuliam „Tesco“ E. mėgina susirasti jam rūpimą unikalią prekę, o aš žiūrinėju įvairius „Karvučių“ variantus (tačiau neaptinku geografinės nuorodos Krowy łotewskie) ir mėgaujuos retu kontinentinės Europos didžiosioms šalims jausmu, kai net neturistiniam rajone, net vyresnės kasininkės su šypsena atsako angliškai. Padrąsintas susikalbėjimo į stadione vykstančią Varšuvos knygų mugę traukiu viltingai, nors ir su nedideliu liūdesiu, kad čia nebelikę didžiausios Europoj turgavietės, vaizdingai apipasakotos R. Kmitos per skaitymus Gariūnuose gariūnmečio tema prieš porą savaičių ir taip įkvėpusios, kad renginio viktorinoj laimėjau sūdytos voblos ir spirituoto vyno („Labai puiku, kad neliko, – pradžiugo A., kai užsiminiau. – Žinotumėt, kokia ten skyle buvo tapę, su pardavinėjamais narkotikais ir ginklais.“). Mugėj srautai zuja netvarkingai, it Helsinkio oro uoste. Prajunku, kai pilnom lauktuvių kuprinėm ir gerokai per šiltais rūbais imam slinkti trofėjiniu takeliu tarp autografų laukiančių eilių ir platesnio lankytojų debesies, tačiau mums iš paskos smagų žingsnį trenkia iš kažkur atsiradęs kostiumuotas orkestrėlis, visai nebojantis, kad jo dūduojami maršai minioje nenusklinda toli. Praleidžiam muzikantus stabtelėję prie vengrų stendo, kur vyksta knygos „Prūsas vengro širdimi“ (aut. Ferdinand Gregorovius) vertimo pristatymas, susirandam tuštesnių salių, kur vaišina saldainiais, o paskui išeinam įkvėpt oro į tuštesnę erdvę stadiono centre. Aikštės viršuj kabo didžiuliai ekranai, juose transliuojami pokalbiai su rašytojais, o apačioj prisėsta žmonių, palinkusių prie stalo žaidimų. Tarp šių dominuoja naujasis hitas „Odbudowy Warszawy 1945–1980“ („Varšuvos atstatymas“), pasirodo, sukurtas crowdsourcing būdu, ir savo pozityvo užtaisu net trumpam nugesinantis mano vidinę ironijos ugniasienę.

A. pasiūlytų sukilimo, žydų muziejų ir Koperniko planetariumo aplankyti nespėjam („Gal ir gerai, jei tikrai domitės tais dalykais, be pusdienio – niekaip, verčiau kitąsyk“, – apibendrina mum), tad prasilenkę su koncertu įsukam į Łazienki parką, nufotografuoju pasistaipiusią voverikę ir, šiaip taip atradę autobusą, sėdam iš šviežių įspūdžių dėlioti jau savo pačių panoraminius kryžiažodžius.

Draugai