Vytautas Landsbergis. Ką sako Loznica

Sergejaus Loznicos diagnozės negailestingos. Ar jos naudingos? Galbūt, jeigu ligonis norėtų pasveikti. Bet jeigu jo liga – endemiška minios neapykanta kitokiam, tik toje neapykantoje juntant būties prasmę, jei minia tik auga, tai kur dar gali dairytis?

S. Loznicos filme „Procesas“ (Nyderlandai, 2018) alternatyvos nėra. Nebent baigiamieji titrai – visa tai, visa byla buvo stalininis falsifikatas. Srėbkite. Statykite paminklus. Kai kuriuos apkaltintus inžinierius, be galo įtikinamai prisipažįstančius pasaulinio proletariato priešus, sušaudė. Kai kurie išgyveno. Kai kurių, nelyginant „istorijos“ šiukšlių, likimas nežinomas. Jų tiesiog nebuvo. Niekas nepravirko. Tačiau ir tai, kad keliems nuo­sprendis buvo sušvelnintas, o mechaninis šuo Vyšinskis galbūt pats nusižudė – jokia atvanga, jokia viltis.

Išgyvenusiųjų laimė, jų sėkmė – taipgi sistemos dalis, o ne atsitiktinė likimo sėkmė. Mūsų visų mažytė ir laikina sėkmė ta, kad dar pasitaiko menininkų, įstengiančių staugiančiai šventojo „proletariato“ miniai pastatyti prieš nosį tokį pat negailestingą veidrodį.

Ar mato kas?

– Kuo baisitės, gerbiamieji? – paklaustų Gogolis.

Ateikit šiandien ir sutrypkit savo priešus Politkovs­kąją su Nemcovu. Procesas nėra pasibaigęs.

Ir Goya, ir Kafka – gyvi.

Kadrai iš filmo „Procesas“

Kadrai iš filmo „Procesas“

Kadrai iš filmo „Procesas“
Kadrai iš filmo „Procesas“

 

Filme – toje vis besitęsiančioje juostoje su žmonių pavidalais – nerasi nė trupinėlio refleksijos ar atjautos, nė menkos užuominos apie gailestį ar meilę. Nė vienos moters, nebent keli veidai minioje, reikalaujančioje tik mirties. Milijonas žmogėdrų. Raudonasis fašizmas. Jei būtų laimėjęs, o gal dar laimėtų opozicinis žmoniškumas, jis turėtų gydyti atitinkamais vaistais.

Privaloma tvarka visose buvusios sovietinės erdvės mokyklose rodyti S. Loznicos „Procesą“ su privalomu svarstymu-rekolekcija. Panašiai buvo užsimota Vokietijoje po ano karo. Tačiau rodant tik rudąjį marą, be raudonojo, įsivėlė didysis falšas. Rezultatas užlūžo, antkrytis grįžta triguba jėga.

Nei proto, nei širdies nebereikia, kaip ir tada.

Sėdime senoje krūvoje.

Gerai, kad yra dar vienas Pranciškus.

Draugai