Tautos ir šalies nepriklausomybė lengviausiai suprantama kaip savi namai savo žemėje. Nesi nuomininkas, juolab gavęs ne sutartį ar maloningą „orderį“ kol kas čia gyventi, ir nesi tik įleistas į bendrabutį, kur tvarkosi neaiškus komendantas. Niekad nebūtum tikras, kada savininkas arba komendantas nutars kitaip. Net jei turi savo namelį ne savo žemėje, gali išgirsti, kad kliudai.
O kai savo, tai savo, gali oriai dalyvauti platesnėje namų ir žemių bendruomenėje, turi vardą, esi gerbiamas ir matomas. Kitu atveju...

Nieks nematė tavo grožio
pamotės namuos...

Tai mes, devyni broliai, tave iš ten išvedėme, tuoj išpuošime ir mylėsime kaip tikrą seserį. Ar tikrai?
Anas Jono Aleksandriškio posmas turi tęsinį:

Mes tau – dilgių, mes – tau rožių,
mes tau – žodelius mamos...

Pliuralizmas, nūdieniškai korektiškai tauškiant. Esam visokie. Tęskim. O, kaip seniai Aleksandriškis, dar ne Aistis, Lietuvoj viską suvokdavo! Nereikėjo nė karaliaus šuns šermenų.
„Savanorių kraujo nepateisinai“, – išsiverždavo poetui iš susopusios širdies ir priekaištas klydinėjančiai, miesčionėjančiai Devyniabrolei.
Abu tie senų laikų eilėraščiai buvo susiję su Lietuvos atkūrimo švente, kurią šiandien minime. Kits kitą sveikindami, kurie sveikinamės, pagalvokim: ar pateisiname dabar savimi, savo minties būviu, savo materializmo siekiais Vasario 16-osios vėliavą? – Pateisintume tiktai brolybe.
Taip ir tėvynei – kas dilgių jai net pasimėgaudamas, o kas dar, nors pasidrovėdamas, visai tylų meilės žodelį. Galime sau leisti šią įvairovę, kadangi esame jau kelintąsyk apgintuos namuos. Kol dar namuos.