Wojciech Górecki. 1993-iųjų lapkritis

Wojciechas Góreckis (g. 1970) – lenkų istorikas, žurnalistas, publicistas, analitikas. Apie Kaukazą parašė tris knygas: „Planeta Kaukazas“, „Tostai už protėvius“ (pretendavusi į „Nikės“ premiją) ir „Abchazija“ (pelniusi Beatos Pawlak premiją). Spausdiname pastarosios vieno skyriaus ištrauką.

© Bartosz Frątczak

– Pas prezidentą Ardzinba, – praneša sekretorė, apsauginis link­teli galva ir pradaro duris, už kurių, pasirodo, dar vienos. Tarpdury prašo, kad prezidento Ardzinba ilgai netrukdyčiau. (Abchazai savo pavardes laiko šventomis, todėl jų nelinksniuoja.)

Jis ne prezidentas, tik šitaip tituluojamas. Kaip Ševardnadzė Gruzijoje (kurį formaliai į šį postą išrinks po dvejų metų), Landsbergis Lietuvoje, Šuškevičius Baltarusijoje, kurie taip pat tik pirmininkai. „Prezidentas“ skamba geriau negu „pirmininkas“, siejasi su prestižu, prabanga, Vakarais. Gatvėje žmonės sako tiesiog „Vladimiras“. Be otčestvos. Kaukaze vardu vadinamas arba kažkas artimas, arba visų žinomas. Tai ženklas, kad jį laiko savu, bet kartu demonstruoja savo vertę („mes su juo iš vieno molio drėbti!“) bei prigimtinės kaukazietiškos anarchijos atgarsį: „Na ir kas, kad prezidentas! Aš irgi ne patvory rastas!“

Vladislavas Ardzinba atrodo kaip prezidentas. Nepaisant beviltiškai lapkritinės Gudautos, suniokotų gatvių ir palmę šlamščiančios karvės. Nekreipiant dėmesio į kabinetą, kuris pagal osmoso dėsnį prisitaikė prie aplinkos, –­ atsiknoję tapetai, pakrypęs stalas ir išklibusios kėdės, peizažą griauna tik stirtos knygų. Atrodo kaip prezidentas, nes rūko „Marlboro“ ir kvepia geru odekolonu, nes dėvi baltus marškinius, tamsų kostiumą ir prisižiūri nagus, nes fotografuotis išeina į balkoną, kad nesimatytų viso balagano, kurio galų gale nebando pateisinti, juolab kad nėra tam priežasčių: tai laikinos patalpos, vyko karas, kraštas neturi pinigų. Nes šypsosi. Šypsena, kokia šypsosi žmogus savo namuose, šeimininkas, priimantis svečius išgražintose valdose, kokia šypsosi tie, kam pasisekė. Nugalėtojo šypsena.

Mylimas Abchazijoje ir nekenčiamas Gruzijoje Ardzinba į politiką pasuko neseniai. Anksčiau tyrinėjo senovės Rytus. Turi mokslų (arba habilituoto) daktaro laipsnį, moka hetitų kalbą (prašo, kad perduočiau linkėjimus lenkų hetitologui profesoriui Maciejui Popkai). Iš pradžių buvo dviejų aukščiausiųjų tarybų deputatas: Abchazijos ir visos TSRS. Įstojo į grupę „Sojuz“, telkusią tuos, kurie norėjo išsaugoti Tarybų Sąjungą. Jai priklausė daugiausia užkietėję komunistai, su Rusijos nacionalistais susidėjęs partinis betonas. Jiems vadovavo „juodasis pulkininkas“ Viktoras Alksnis, planavęs įvykdyti karinį perversmą. Ką šioje draugijoje veikė Abchazijos mokslininkas? Gal jį sugundė „Sojuz“ programa – sulyginti visų tarybinių subjektų, taigi tarybinių ir autonominių respublikų bei autonominių sričių ir apskričių, teises? Ar bijojo, kad, jei baigsis Maskvos valdžia, teks su Tbilisiu kovoti vienam prieš vieną? O gal buvo agentas, Trojos ark­lys, įmestas į žaidimą, kad atvėsintų Gruzijos nepriklausomybės siekius? Norite nepriklausomybės? Gerai, bet be Abchazijos ir kelių kitų provincijų – ketvirčiuotas, išgyventi nesugebėsiantis kūnas! Toks variantas, populiarus tarp gruzinų, tikriausiai atsirado dėl jo ilgametės pažinties su Jevgenijumi Primakovu, Ardzinbos viršininku TSRS mokslų akademijos Orientalistikos institute, paskui Rusijos išorinės žvalgybos tarnybos direktoriumi, užsienio reikalų ministru ir premjeru.

1990 metų pabaigoje Ardzinba tapo Abchazijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Buvo keturiasdešimt penkerių, iš kurių dvidešimt praleido Maskvoje. Kodėl grįžo? Daug kas tada grįžo – abchazai į Abchaziją, gruzinai į Gruziją, kazachai į Kazachstaną. Pasaulis, kurį pažinojo, vertėsi aukštyn kojom. Tokiomis akimirkomis žmogų traukia pas savus.

– Visi pripažino Gruziją, ir gerai, – sako Ardzinba. – Bet kodėl pripažino jos tarybines sienas? Tos sienos – administracinės, vidinės, ne valstybinės. Mus gali skriausti vien todėl, kad kadaise taip nusprendė Stalinas? Parašiau apie tai JT generaliniam sekretoriui, bet jis man neatsakė.

Sunku paprieštarauti. Nesgi kodėl Turkmėnija turi teisę būti nepriklausoma, o Abchazija ne? Arba kuo Baškirija blogesnė už Baltarusiją? Vis dėlto pasauliui nereikia išimčių ir precedentų, bijo grandininės reakcijos. Penkiolika naujų valstybių dar įmanoma sukontroliuoti, bet penkiasdešimt, penkis šimtus, penkis tūkstančius? Nepriklausomi rajonai, valsčiai, miesteliai, kaimai, nepavaldūs slėniai ir tarpekliai, o dar jų nuolatinis konkuravimas, frondos ir fuzijos, sąjungos ir skilimai – laikraščiai pilni tokių vizijų. Nepasitaiko savaitės, kad kas nors šalimais nepaskelbtų nepriklausomybės, nors šie dariniai retai išgyvena ilgiau nei dvi dienas, iš karto atsiranda oponentų, įrodančių, kad tas, tas ir dar anas priklauso jiems. Taigi gal geriau susėsti prie stalo ir susitarti?

Klausiu Ardzinbos, ar prieš karą galvojo apie nepriklausomybę. Atsako, kad, žinoma, galvojo, giliai širdyje svajojo, bet buvo realistas. Galvoje jam sukosi konfederacija, bendra gruzinų ir abchazų valstybė, vis dėlto buvo pasirengęs, kaip tvirtina, nusileisti, sutikti su autonomija, tik kad autonomija būtų tikra, be Tbilisio kišimosi į vidinius respublikos reikalus. Karas kilo tą dieną, kai Abchazijos deputatai turėjo tai aptarti.

O dabar? Dabar svarbiausia – taika.

Akivaizdu, kad visai nenori jokių derybų. Nėra nuoširdus tardamas „žinoma“, „bet kada“, „vis dar tikiuosi susitarti su Gruzija“. Jau pajuto laisvės –­ nors ir nepripažintos – kvapą. Jau patinka būti prezidentu. Nieko baisaus, kad kraštas nedidelis – ketvirtadalis Belgijos, penktadalis Olandijos, mažesnis už mažytį Kiprą. Gal ir ankštas, bet nuosavas.

– Bus valstybė, – sako atsisveikindamas. – Pamatysite. Visi pamatys.

*

Neturtingas šis kraštas. Lapkritį valstybės mokamas atlyginimas, žinoma, jeigu kas turi darbą, – du su puse tūkstančio rublių, t. y. du doleriai su centais. Nesvarbu, prezidentas ar valytoja. Aišku, aukšti pareigūnai turi privilegijų, tarnybinius automobilius ir gauna įvairių priedų, pavyzdžiui, informacijos ministrė Natela Akaba (doktoratas apie britų kolonijinę politiką Katare) kas mėnesį gauna penkiolika dolerių reprezentacinėms reik­mėms.

Gudautos turguje prašoma mokėti smulkiais, nes neturės kaip duoti grąžos. Naminio vyno litras kainuoja keturis šimtus rublių – trisdešimt kelis centus. Adžikos, kaukazietiško prieskonio viskam, stiklainis – penkis šimtus rublių. Kilogramas sūrio – tūkstantį. Užtat cigaretės, konservai, vaistai, muilai, skalbimo milteliai, batai, drabužiai, tušinukai, sąsiuviniai – brangesni nei Maskvoje. Nes reikia juos atvežti, pakeliui sumokėti pasieniečiams, muitininkams, ekologijos tarnyboms, milicininkams, reketininkams ir dar Dievas žino kam. Duona Abchazijoje kainuoja devyniasdešimt rublių. Už mėnesio algą gali nusipirkti dvidešimt septynis su puse kepalo.

Žmonės pasakoja apie tarptautinę humanitarinę organizaciją. Atvyko prieš porą savaičių. Pasisukiojo po Gudautą ir nuvažiavo į vieną kaimą: norėjo susigaudyti, kokie čia poreikiai. Tas kaimas spėjo pasiruošti, nes perspėjo vertėjas. Prisiskolino, paskerdė jautį, porą avinų, pripirko alkoholio ir saldumynų – nepadarys Abchazijai gėdos! O anie anksčiau Kaukaze nesilankė. Nežinojo, ką vietiniams reiškia priimti svečius iš užsienio. Nešovė jiems į galvą, kad šeimininkai mėnesių mėnesius turės mokėti skolas. Pasakė, kad pagalbos nesiųs, nes čia visko turi. Išvyko padėti Afrikai.

Gudautos miesto parke įrengtos kapinės. Ant kapų – lėkštutės su maistu: obuoliais, pyragaičiais, saldainiais. Kai kur – taurelė degtinės. Šen bei ten – pakelis cigarečių. Nuotraukose beveik vien moterys ir vaikai. Ir visur ta pati mirties data: 1992 metų gruodžio 14 diena.

Šie žmonės kilę iš Tkvarčelio, kalnų miestelio Abchazijos rytuose. Jį gruzinai laikė apgulę metus, o atsitraukė tik tada, kai prarado Suchumį. Tuos metus Tkvarčelis mirė nuo bado, ligų, šalčio. Pagalbos sulaukdavo tik oru. Tuo pat keliu evakuoti tie, kuriems to labiausiai reikėjo.

Tą dieną rusų sraigtasparnis Mi-8 paėmė šešiasdešimt keleivių. Pakilo ir pasuko Gudautos link. Sudužo Kodorio tarpeklyje. Abchazai įsitikinę, kad jį numušė. Gruzinai neprisipažįsta.

Ivanas Pavlovičius palinksta prie Kuačachių (Lianos, Nugzaro ir jų dukros Hanifos) kapo. Pažinojo juos, buvo kaimynas. Iš pradžių gyveno daugiabutyje pačiame Tkvarčelyje, o kai jau neturėjo ko valgyti, persikraustė pas gretimo kaimo ūkininką. Pavasarį, vasarą, rudenį maitinosi vaisiais, žiemą virė medžių žievę, kapstė iš žemės šaknis. Po metų pertraukos Gudautoje pirmą kartą išvydo duoną. Įkopė į devintą dešimtį, pergyveno gyvenimą. Kadaise buvo sovietų oro desanto kariuomenės pulkininkas (tūkstantis penki šimtai mokomųjų ir vienuolika kovinių šuolių su parašiutu). Nori išvažiuoti pas dukrą į Kazachstaną, bet iš pradžių turi grįžti į Tkvarčelį to, ką užgyveno: uniformos, antklodės ir karinių maršų plokštelės.

Per parką-kapines eina džinsine striuke vilkinti moteris. Rankoje nešasi margą skėtį. Ant peties tabaluoja kalašnikovas. Automatas dažnai nuslysta, moteris jį pasitaiso lyg rankinuką.

Į akis krinta čečėnai. Abchazijoje kariavo ne tik jie, čia suplaukdavo kabardinai, karačajai, ingušai, netgi kalniečiai iš Dagestano – visi kovėsi po Kaukazo tautų konfederacijos, paskelbusios Gruzijai karą, vėliava, bet dabar galima sutikti tik čečėnus. Gal todėl, kad jie atkaklumo meistrai, ir sunku jų nepastebėti. Kai jie eina, žmonės traukiasi iš kelio, o kai stovi jų ne vienas ir dėl kažko ginčijasi, matyti, jog ant likusio pasaulio jie kažką dėjo. O gal jų pasiliko daugiau negu kitų. Konfederatai po truputį išvyksta, grįžta namo. Likusieji gyvena kaip anksčiau sanatorijoje „Černomorec“. Visą dieną valkiojasi po miestą tarsi ilsėdamiesi, tarsi žiūrėdami tvarkos, tarsi laukdami kažko įvykstant. Kažkuris manęs klausia, ar galima per Lenkiją nukeliauti į Jugoslaviją – nes dar norėtų pakovoti, o dabar ten pats karo įkarštis.

Kaukazo savanorių vadas čečėnas Šamilis Basajevas turi pusdievio statusą. Garbingai jį užsitarnavo. Kovėsi drąsiai, abchazams užėmė kelias svarbias vietoves, išvarė gruzinus iš vakarinės respublikos dalies (vėliau, kai čečėnams teks susikauti su rusais ir kai jiems ateis padėti gruzinai, aiškins, kad kovojo ne prieš Gruziją, o prieš Ševardnadzės režimą – norėjo, kad į valdžią grįžtų antirusiškasis Gamsachurdija). Dabar gauna palūkanas: į žmonas pasiėmė abchazę ir nedingsta iš žiniasklaidos. Kuo kukliau apie save kalba, tuo labiau atrodo, kad šį karą laimėjo pats vienas.

Prieš atvykdamas į Abchaziją, Mask­voje studijavo žemdirbystę, sargavo ir prekiavo kompiuteriais. Tikriausiai jį mokė Rusijos karinė žvalgyba – bet jis paspruko iš nelaisvės. 1991-ųjų gruodį, protestuodamas prieš Kremliaus politiką, Mineraliniuose Vandenyse užgrobė lėktuvą ir nuskrido į Stambulą. Tada buvo dvidešimt šešerių. Per pirmąjį Čečėnijos karą užims ligoninę Budionovske ir privers Rusiją kalbėtis. Paskui taps Čečėnijos premjeru ir propaguos radikalųjį islamą. Žus per antrąjį Čečėnijos karą, 2006-ųjų liepą.

Jis šoumenas, kovotojas-žvaigždė. Kur tik stabteli, susirenka minia. Nors retai stabteli, paprastai jį vežioja laziku. Bet žmonės ir taip žino, kur jį rasti.

Dabar kaip tik baigia duoti interviu Abchazijos televizijai:

– ...kad vaikinai žuvo – gaila. Bet būna, toks jau tas karas. Svarbiausia, ir dėl to visi džiaugiamės, kad žuvo kovodami, kaip pridera vyrams, kaip pridera kaukaziečiams!

Po minutės pasakoja, kad augo su Vladimiro Vysockio dainomis ir Denis Diderot „Žaku fatalistu“.

Kaip save apibūdintų vienu žodžiu?

– Aš teroristas! – juokiasi. – Mano vardas – Te-ro-ris-tas.

Abchazijos vyriausybinis pastatas Suchumyje, 2009 m. Aleksejaus Gapanovo nuotrauka

*

Kovotojai viską daro neatidėliodami. Vienam sakau, kad noriu nukakti į Suchumį, – komunikacija į tą pusę dar neveikia, – ir po akimirkos sėdžiu karinio GAZ 66 kabinoje. Prie vairo – čečėnas kamufliažine apranga. Šiandien penktadienis, tad norėtų apsilankyti mečetėje, bet Abchazijoje mečečių nėra.

– Jie pagonys, – sako apie abchazus, –­ kaip osetinai.

Važiuojame nuošaliu keliu palei jūrą. Kairėje – apleisti nameliai su daržiukais. Apleisti? Ant visų vartų užrašyta „Zaniato“. Užimta. Tai gruzinų namai, šeimininkai mirė arba pabėgo. Dabar juos perima konfederatai, kazokai, rusai, abchazai. Bet kas, turintis noro ir užtektinai jėgų išlaikyti grobį. Todėl svarbiausi yra vartai – turi būti stiprūs ir neišlaužiami. Patį namą galima susiremontuoti vėliau, kai taps šiek tiek ramiau. Kuo arčiau senosios fronto linijos, tuo daugiau apdegusių, išplėštų, sugriautų namų.

Netoli Suchumio kažkas užrašė „zaniato“ ant palikto gruzinų tanko, o pačiame mieste – ant postamento, nuo kurio nuversta Lenino statula.

Gruzinai taip pat retkarčiais užimdavo abchazų namus, bet labiau mėgo savintis automobilius, o namus – deginti.

Gudautoje bent šioks toks gyvenimas. Suchumis tuščias, išmiręs. Neveikia parduotuvės, nėra kur atsigerti vandens. Didelėje kaip aerodromas turgaus halėje vieniša senutė parduoda žalumynus. Kas žingsnį – degėsiai ir griuvėsiai. Žmonių beveik nematyti, praslenka patyliukais ir kalba pusbalsiu, tarsi bijotų atkreipti dėmesį.

Prie lauko virtuvės, iš kurios krišnaitai dalija marmalą, stovi nusidriekusi šimto metrų eilė. Iš kur čia krišnaitai? Noriu paklausti, bet nėra kaip, eilė nemažėja, vienas krišnaitas paima iš žmonių indus, antras krauna porciją jovalo – kitas, kitas, kitas.

Namų durys virto skelbimų lentomis. Gyventojai ieško giminių, pažįstamų, kaimynų. Mišos Vasiuchino brolis prašo visų, jį mačiusių po liepos 4-osios, susisiekti su Nodaru Hašba. Irina iš dvidešimt trečio išvyksta į Rusiją – gali paimti laiškus ir įmesti į pašto dėžutę Sočyje. „...archyvui...“, „...skubiai...“, „Rašomoji mašinėlė...“ Senus skelbimus nuplovė lietus.

Suchumio valstybinis archyvas –­­ viena pirmųjų karo aukų. Nealas Aschersonas aprašė jo likimą knygoje „Juodoji jūra“: Prie jūros stūkso pastato kiautas. Stogas įgriuvo, viduje tik nuolaužų krūva. Vieną 1993-iųjų žiemos dieną prie namo privažiavo balta lada be registracijos numerių, su keturiais Gruzijos nacionalinės gvardijos pareigūnais. Šie nušaudė spynas ir į vidų įmetė padegamąsias granatas. Mažą valkatą, vieną iš daugybės vaikų, tuomet gyvenusių gat­vėje, pagavo ir liepė padėti kelti gaisrą, o grupė Suchumio gyventojų nesėkmingai mėgino įveikti kordonus, norėdami įeiti į pastatą ir išgelbėti degančias knygas ir dokumentus. Pastarųjų rinkiniuose buvo didžioji dalis retų, neįkainojamų rašytinių Abchazijos praeities liudijimų bei naujausių vyriausybinių ir administracinių aktų. Pavyzdžiui, švietimo ministerija neteko visų su mokyk­lomis susijusių dokumentų. Archyvuose taip pat saugoti visi graikų bendruomenės dokumentai, kartu su biblioteka, su visa sukaupta pirmine medžiaga, surinkta visuose Abchazijos kaimeliuose, ir su pilnais graikų kalba nuo pat revoliucijos pabaigos leistų laikraščių komplektais. Vėliau Atėnuose paskelbtame raporte parašyta: „Regiono istorija virto pelenais.“

– Norėjo atmintį nužudyti. Fašistai! – sako senukas, išdygęs kaip iš po žemių.

Atrodo kaip į pensiją išėjęs mokytojas, su demisezoniniu paltu, iš po kurio kyšo švarko skvernai, vieliniais akiniais ir bambukine lazda. Dabar drauge stovime priešais Efremo Ešbos paminklą, kurį sudaro į priekį pasviręs postamentas ir didžiulė suvarpyta galva. Matyti, kad į jį šaudyta kaip į taikinį.

Kliuvo visiems Abchazijos pamink­lams – rašytojams, dailininkams ir komunistams kaip Ešba.

Senukas klausia, ar buvau muziejuje. Buvau. Ant durų kažkas baltais dažais iškeverzojo: „Abchaz gos. muzej. Ne trogat!“ (Abchazijos valstybinis muziejus. Neliesti!) Vienoje salytėje surinkta tai, ką pavyko išgelbėti, – paukščių ir žvėrelių iškamšos, šiek tiek molinių šukių (gal pavyks suklijuoti). Kitoje stovi vieniša molinė amfora. Trečioje – akmeninis karstas. Per sunkus, kad būtų išvežtas. Vitrinos išdaužytos, eksponatai išvogti. Kai kuriuos, sako, žmonės matė Maskvos ir Stambulo antikvariatuose.

– Gyvųjų irgi nesigailėjo, – atsidūsta senukas ir pasakoja, kaip gvardiečiai jį gatvėje pačiupo ir tardė. Iš pradžių sulaužė ranką, paskui taip trenkė į galvą, kad prarado sąmonę. Būtų buvę visai riesta, bet vienas gvardietis iš kitos pamainos pasirodė esąs jo senas mokinys. Nuo tada senukas bijojo išeiti iš namų.

Čia gyvenantiems gruzinams teismo diena atėjo atsitraukus gvardijai. Kovotojai puolė Suchumį kaip išbadėję maitvanagiai, abchazai surengė mieste likusių civilių medžioklę. Tempė juos iš rūsių ir palėpių, kankino, šaudė. Niekas nežino, kiek nugalabijo.

Karo balansas – keturi tūkstančiai žuvusiųjų abchazų pusėje ir maždaug tiek pat gruzinų pusėje. Prie gruzinų netekčių reikėtų priskaičiuoti tūkstantį dingusiųjų ir daugiau kaip du šimtus tūkstančių pabėgėlių, kurių didžioji dalis paspruko į Gruziją – o ši jų neturėjo iš ko išlaikyti (keliasdešimt tūkstančių artimiausiais metais grįš, bet daliai jų vėl teks bėgti).

Galima sakyti, kad įvyko abchazų skerdynės. Kas dvidešimtas abchazas žuvo arba buvo sužeistas. Per karą gruzinai šaipėsi: jeigu abchazai pereitų į kontrpuolimą ir net pasiektų Tbilisį, reikėtų gerai paieškoti, kuriame viešbutyje jie apsistojo, – štai tokia maža tautelė.

Užeina sutemos ir pasidaro tamsu kaip miške arba visiškame kaime. Niekas nešviečia – nei žibintai, nei signalizacija uoste, nei lempos namuose. Nėra elektros. Tie, kuriems liko žvakių arba žibalo atsargų, uždangsto langus, nenori žaisti su likimu.

Apsistoju pas senuką mokytoją. Šiąnakt nešaudo, bet pro mūsų langus kelis kartus pravažiuoja dideli automobiliai. Senukas – pasirodo, tik septyniasdešimtmetis – sako, kad tai marodieriai iš konfederatų pajėgų. Šukuoja gatvelę po gatvelės, namą po namo. Ima, kas papuls po ranka: baldus, aparatūrą, drabužius, kilimus. Išsimoka atlyginimą natūra. Suchumio pusėn juda karavanai su grobiu.

Gal Ardzinba ir separatistinė valdžia neiškiša nosies iš Gudautos, kad to nematytų?

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Wojciech Górecki. „Abchazja“. – Wołowiec: „Czarne“, 2016.