„Gėlytės ir kraštovaizdžiai, anot direktoriaus, turi vieną svarbų trūkumą: visa tai nemokama. Meilė gamtai neužverčia fabrikų užsakymais. [...] Mes pratiname mases nekęsti gamtos, tačiau kartu skatiname pamėgti visas sporto atvirame ore šakas. Kaip tik tokias, kur reikia sudėtingos įrangos. Kad jie naudotųsi ne tik transportu, bet ir sportiniu inventoriumi."
A. Huxley „Puikus naujasis pasaulis"

Visa Europa vasaros pirmoje pusėje kariavo, gentis stojo prieš gentį, vyko įstabi medžioklė su varovais ir be varovų... O kai yra varovai, tai, logiška, yra kas ir gerai pavaro...

Tas mūšio laukas, medžioklės plotai –­­ ne kas kita, o futbolo aikštė, stadionas. Greitai Europos karas bausis virsti Pasauliniu... Išsirikiuos Londono Olimpiados legionai. Žaidimo, žaismės šią vasarą, o ir visais šiais metais, kaip reta daug. Ir gerai. Garantuoju – žmogžudysčių, perpjautų gerklių, iššaudytų dėžių su kulkomis, išmaltų snukių bus mažiau. Nedaug, bet mažiau. Žinoma, ne todėl, kad tampame „geresniais" ar, jei norite, „dvasingesniais"... Žmogus – visad toks pats, netoli gyvulio, apkaišytas eurohumanizmo, krikščionybės ar kitos ideologijos gvazdikais bei gvazdikėliais, ir jo potraukis kariauti, dusinti ežius, paskui dūsauti, atgailauti, šokinėti ant kelmo, mindyti gėlytes, t. y. drumsti vandenis – nėra paskutinėje vietoje. O žaidžiant, galynėjantis sublimuojami ir „apžaidžiami" patys tamsiausi instinktai, jų atsikratoma, pasąmonė išsivalo nuo troškimo prievartauti (visomis to žodžio prasmėmis)... Nuleidžiamas garas. Patys matote, kokie, tarkim, Irano, Šiaurės Korėjos ar Sirijos sporto (žaidimo) reikalai, pasiekimai... Ir man nejuokinga.

O apskritai žaidžiantis žmogus (homo ludens) yra įstabus, žavus, jis grįžta į savo vaikystę, ne tiek fizinę, kiek į civilizacijos, kultūros vaikystę, savo kaip būtybės vaikystę, gyvybės pradžią. Niekas nepaneigs, Žaidimas yra gyvybė. Žaidimą kaip universaliją, konstruojančią visą kultūrą, preciziškai yra išnarstęs kultūrologijos poetas J. Huizinga... Bet ne apie jį ši daina.

Nebežaidžiantis žmogus – miręs žmogus, vilties lavonmaišis, t. y. jau esantis užribyje, nuošalėje. O patekus į nuošalę, kaip žinia, kyla vėliavėlė, t. y. vėlė, ir žaidimas stabdomas... O ir norint išsimesti užribį, grįžti į žaidimą, reikia sulaukti sig­nalo, „dieviško" švilpuko... Reikia laukti, nuo tavęs paties niekas nebepriklauso. Nors tie, kurie jau amžinoje nuošalėje –­ mirusieji, man regis, smagiai dar sulošia savo kaulais ir gyvųjų kortomis... Valstybinių ar nevalstybinių švenčių proga... Žaisdamas gali okupuoti, paimti įkaitu, tapti herojumi... O kiek pastebėjau, lietuviams patinka būti okupuotiems ir žaisti keistus žaidimėlius-ligonines (ką jau kalbėti apie Garliavos sunkiųjų ligų dispanserį) – prasimuša keistos tautinės neu­rozės... Kad ir praėjusį mėnesį, birželio 22–24 dieną, Kaune: visi susirinkę vaidino – žaidė, kaip 1812 metais prancūzai, Napoleono armija, keliasi per Nemuną ir okupuoja Lietuvą... Sakė, didelė šventė buvo. Visi patenkinti. Gražu, ir gatava. O kodėl koks „spec. istorijos mylėtojų" klubas nežaidžia 1940, 1941 metų Lietuvos okupacijų? Būtų dar įspūdingiau. Na, taip, aišku, prancūziškos uniformos gal ir gražesnės nei rusų ar nacių... Matyt, čia bus kaltas tik pižoniškas Kauno genas, potraukis blizgalams... Jei tik tie, tuomet ramu.

Mūsų sąmonės ir pasąmonės pilnos dar sunkiai paaiškinamų silpnaprotystės įgriūvų, vergystės ilgesio. Na, gerai, kad dar sugebame žaisti. Bent smėlio dėžėse. Bet kokiu atveju, žaidimas yra lengvinanti aplinkybė, padedanti dar likti ir išlikti.
iliustracija

Mario Balotelli's ir Cristiano Ronaldo Molėtuose
Agnės Kučinskaitės nuotrauka

Žaidžiantis visada pranašesnis už nežaidžiantį, žaidimas daro stebuklus: mažesnis gali įveikti didesnį, silpnesniam duodamas šansas užaugti. Mažesnė valstybė gali užlaužti ranką didesnei, kiškis įspirti meškai, žiogas savo strykeliu nupjauti ragus pasipūtusiam tuščiagarbiui briedžiui. Taip įžeminamos įtampos.

Aiškios taisyklės, apibrėžtas mūšio laukas, karas be lavonų, „raudonasis kryžius“ įbėga į aikštelę vos tik nukautasis pradeda raivytis ir spurdėti ir, beje, prieš tai pasigirdus tam pačiam „dieviškajam“ teisėjo švilpukui. Toks karas tobulas, tobula erdvė palaidoti drakoną. O kaip žinia, amžina aksioma „Drakonas mirė – šlovė drakonui“ galioja, tad ritualas turi kartotis, suktis ratu. Kitaip, kaip kokiam kraujo nepaaukojusiam actekui, saulė nebepatekės, ši negalės keliauti savo keliu... Žaidimas –­ tai mirties kapinės, apynasris mirčiai...

Televizija (ekranas) tobulas daiktas. Tarkim, XXI amžiaus „Žalgirio mūšį“, „Šimtametį karą“, „Blitzkriegą“ etc. gali stebėti namuose, o žiūrėdamas, be abejonės, dalyvauji mūšyje ir prakaituoji ne mažiau nei kariai-sportininkai, aplink aikštę klykiantys varovai, ginklanešiai, širdies damos... Veikia tos pačios smegenų sritys ir centrai.

Tiesa, būtinas žaidimo atributas – aist­ra. Jei lydi įkarštis, atviras degimas, viskas (į)vyksta, žaidimo kosmosas veriasi... Savo ruožtu, žaidimo darbininkai, imitatoriai, darytojai, siekiantys tik rezultato, visada nuobodūs ir apgailėtini. Gyvybės protezai niekam nereikalingi. Neišgano.

Niekam ne paslaptis, kad sportas yra politika. Nors vis dar atsiranda tvirtinančių, jog taip nėra, jog „sportas yra tik sportas“ ir pan., bet šie – arba kvailiai, arba pastumdėliai-marionetės, arba gerai apmokami funkcionieriai. Tiesa ir tai, jog žaidimas seniai virto sportu, kitaip tariant, verslu, industrija, pramone... Čia jau kita visos šios misterijos pusė. Šiuo atžvilgiu, kuo daugiau sporto, tuo mažiau lieka žaidimo, mažiau erdvės lieka improvizacijai, pokštui, kūlversčiui, mirties kilpai, kuri išlaisvina... O pasak to paties J. Huizingos, „žaidimo“ virtimas sportu, jo institucionalizavimas – tai jau civilizacijos senatvės, mirties bruožai.

Senatvinės raukšlės ant Europos ir viso Vakarų pasaulio kūno ryškios (ties kai kuriomis vietomis ryškios ir pragulos bei lavondėmės), bet... kamuolio tranzitas iš vienos aikštės pusės į kitą vis (į)vyksta... Ir šiuo atžvilgiu birželio 6 dieną dangaus ekrane vykęs Veneros tranzitas, kurį pražiopsojau, man yra visiškas nulis, o kai pagalvoji, kad pasikartos tik po 105 metų ir jau būsiu labai labai atšalęs, tuomet...

Sykiu šneku ir apie kultūrą plačiąja prasme, pačioje kultūroje mąžta žaidimo, ji virsta tam tikru „sportu“, kultūra perdėm suvaržyta institucijų, fondų, kurie nesibodi krušti smegenis ir aiškinti, kaip būti... Apie tai, akimis palydėdamas Europos saulėlydį, taikliai yra šnekėjęs kitas dėdė katastrofistas O. Spengleris... Bet čia jau būtų šneka apie mirtiną vienuolikos metrų baudinių seriją... Esam pernelyg rimti, seni, pseudodvasingi, tas pats homo ludens suvokiamas kaip dar nesusitupėjęs marazmatikas, nebrandus nevisprotis... Kitaip tariant, nepilnavertis. Mums reikia įtikėti į Žaidžiantį dievą, nesugaunamą, nes per daug įsivaizduojame žiną... O viską žino tik antkapiai ir antkapiniai užrašai.

2012 liepa
Gerkiškiai