In memoriam Oskarui Valiullinui

Šiais metais tapau ekspedicijos „Misija Sibiras" dalimi. Vykome į Krasnojarsko kraštą, aplankėme keliolika ten tebegyvenančių lietuvių, sutvarkėme 9 kapines, pastatėme 4 kryžius, žyminčius mūsų tautiečių amžinojo poilsio vietas, stebėjome sibirietišką būtį bei buitį, bandydami suvokti, su kuo teko susidurti tremtiniams.

Į ekspediciją vežiausi senutėlį juostinį pentaxą bei nediduką sąsiuvinį, rašiau dienoraštį. Jis fragmentiškas, trupantis, sutelkiantis įvairiausių kontekstų nuojautas. Tai ne faktų grandinė, o veikiau reakcija į juos.

Mano pirmoji

Tačiau kas iš tikrųjų yra svarbu?

Mano žvilgsnis kliūva už keleto plikų pėdų. Kvapų maišatyje tarytumei gali apčiuopti keliolika kūnų ir keliasdešimt batų. Atidarius langą skersvėjis kelia šiurpą, uždarius nėra kuo kvėpuoti. Neklausk, kodėl esi čia. Neklausinėk. Traukiniams prasilenkiant žybteli šviesos ir akimirkos vaiskume realybė sužagsi. Jos lyg nebuvę. Kalbėk be apibendrinimų ir be pamokymo. Kalbėk lyg tarp kitko. Lyg grodamas melodiją savo daiktais, mintimis, raumenų nuovargiu, šurmuliu, architektūra ir išlydėtuvėmis. Šitaip kalbėk. Tokia yra kelionių muzika. Aš esu variacija. Įmanomumas. Vienas būdas būti, sugrotas didžiojo D.

Tačiau kas yra svarbu?

Patalynė dryžuota, supakuota, užlituota hermetiškuose maišuose. Patalynė dryžuota kaip mano žvilgsnis, glostanti ilsinčias kojas. Patalynė dryžuota kaip tu. Pasakyk man, kur dėti žydrą ir vienišą gaublį. Pasakyk, apie ką nukreipti orbitą. Užsicirkuliavom. Dryžuota patalynė. Jos melodija vienasluoksnė ir lyriška. Tokia melodija, kokią galima išgirsti skambinant į telefonų kompaniją. Laisvų konsultantų nėra ir galbūt nebus. Tokia melodija kaip kai kurios Vilniaus dienos. Konsultantų nėra, sako ji. Sėdi ir lauki: gal viskas bus išspręsta. Tačiau numeris jau seniai nebegalioja, net šalies kodas pasikeitęs. Ta muzika palikta lyg butelis viskio negyvenamoje saloje. Jo visada nėra.

Tačiau kas yra svarbu?

Viršutiniai gultai. Apačioje miega trumputėliai senukai. Jie rusiškai sakė, kad mes šaunuoliai, kad gerai darome ir toli keliaujam, bet jauniems nieko. Keturi gultai su praėjimu per vidurį. Du – skersai, iš galo, vienas viršum kito. Tokiais kvartalais visas vagonas. Trumpesni tie galiniai. Neklausau savo balso. Pusėtina vištiena ir stiklas alaus. Iš Viktorijos pasiskolinti penki litai. Alus šiltas. Tai nieko nereiškia. Valgyt ėjome pusė grupės, tačiau atsiradus vietos suskubėjo visi. Pavalgęs vienas grįžau į vagoną saugoti daiktų, tačiau iš tiesų snaudžiau.

Koks platus tavo veidas, o sužadėtine. Ant jo pasėjau linus. Ant jo pasėjau linus ir jokiame kare manęs nebuvo.

Tačiau kas iš tikrųjų yra svarbu?

Už sienos tualetas. Šviečia žalios WC, užėjus – raudonos. Eglė domisi dokumentiniu kinu. Viktorija yra psichologijos bakalauro apsigynėlė. Apie aktorių persikūnijimą, įėjimą į vaidmenį rašė ji. Oskaras yra šaunus vyras. Visai aktorius. Dabar jis siūbuoja kaip švytuoklė už durų. Gytis iš TSPMI, dirba Molėtuose, o nuo rugpjūčio – Finansų ministerijoje. Su polėkiu, bet įrėmintu.

Įdomiau yra raidės, kurios nušvinta per lapą persigėrus prožektoriaus šviesai. Orwellas, Bložė, Exupéry.

Teisūs ir neteisūs.

Kažkur virš Lietuvos, virš tiršto ežerų tviskėjimo miega dvi saldžios krūtys.

Minske korių koriai naujų rajonų. Virš stogų supasi kranai, apačioje –­ jau gyvena.

Vėjo gūsiai sujudina traukinį. Mūsų namus, mūsų vaikų stabilų vidurkį. Ketvirtadienis jau. Kuria mums kryptimi? Vėjas. Kuokštai. Šuorai. Nespalvotas lietuviškas kinas irgi taip kvepia. Melancholija. Aš esu melancholija nei daugiau, nei mažiau, kaip Niujorkas ar Vilnius yra miestai. Aš esu miestas. Ateik ir apsigyvenk mano gatvėse. Kas gražiau už nepagydomą gyvenimą, kurio kupinas šitas vagonas, net užsiuodžia.

Iki restorano vagono reikia gal penkiasdešimt kartų spustelėti durų rankeną ir trinktelėti durimis. Kiekvieną vagoną skiria keturios jų. Bilda bėgiai, trinksi durys. Kaskart vėjas ir ūžesys. Nepalik.

Esu menkniekis, džiūgaujantis savo kvailystėje. Esu laisvas nieko nežinoti ir nebūti laimingas. Ir galiu grįžti iš antikos tuščiomis.

Mano antroji

Pietumis pasirūpinsim patys. Pietuose horizontas miglotas. Du sumuštiniai pietums. Susispraudę lėktuvo krėsluose. Po keturių valandų bus jau rytas, nors tik devynios ar dešimt vakaro. Vilnonis pledas ant pilkų blauzdų kanda kaip pekla. Pasisuka valandos. Gal ir aš norėčiau taip pasisukti. Pokalbiuose girdėti, kad Krasnojarske apsiniaukę. Bet nelyja. Maskvoje buvo 31 laipsnis karščio, o jaučiausi kuo puikiausiai.

Tačiau kas yra svarbu?

Ambasadoje pusryčiai su kava ir sultimis. Žavusis maestro kultūros atašė. Kažkas jame gyvena. Kažkur giliai teka nežinomų pasaulių giesmės. Kabinetas su Rakausko, Aleksandravičiaus ir Trimako nuotraukomis.

Jau laikas tapti. Jau laikas, laikas, laikas.

Atkeliavome į gulago muziejų. Apstulbau, kad toks dalykas Maskvoje gali egzistuoti. Tačiau vėliau apstulbimas atslūgo. Septyniasdešimtmetė gidė nuosekliai baksnojo žemėlapį. Dabar skrendam lėktuvu.

Nebūtinas papildymas. Debesų jūra kaip paklodė, kaip oda iš labai arti. Minkštutėlė. Tačiau apie odą paskui. Upės. Jos beribės. Kaspinai, gyslos, plaukai, žarnos. Jos prasiūbuoja, prateka, nuvilnija daug netikėčiau, nei norėtum tikėti, kad galima. Debesų pabaigoje raudonai liepsnoja pasaulio kraštas. Oda pleišėja ir dega joje, virš jos susitelkę būtys.

Gulago istorija. Po Stalino mirties išpopuliarėjo biografinis rašymas, tapyba. Paveiksluose šmėžuoja veidai genamų nušauti, alinamų darbu ir badu žmonių. Tapyba pabira.

Viename paveiksle mačiau savo vaikystės sapną. Košmarą. Didelėje juodoje erdvėje ant žemės stovi žmogus. Aplink jį trys didžiuliai ilgi veidai užu tribūnų išsirikiavę jo teisti. Aš ten.

Rūsyje po patalpos kampus raizgėsi juodi siūlai. Tįso iš spintos, įpynė kėdes, rašomąją mašinėlę, knygas. Viskas ten buvo marionetė. Septyniasdešimtmetė gidė neatrodė jais apvyniota. Tačiau neatsidžiaugdama suokė apie rusų tautos grožį, kada beveik vergai darbininkai statė užtvanką, kasė kanalą ir žavėjosi sizifišku savo darbu: mes ne buržujai amerikiečiai, statantys kranais, krautuvais, traktoriais ir sunkvežimiais; mes viską darome kastuvais, kirtikliais, kūjais ir plikomis rankomis. Poetai esą svaigę, tapytojai esą svaigę nuo tokio ryžto, nuo tokio bendro pakilumo ir meilės.

Maskva yra milžiniška. Pažvelgęs pro lėktuvo langą supranti, kad tikrai visos spynos negali būti skirtingos. Raktu nuo namų galėdavau atrakinti ir vienerius vartus Šv. Jono gatvėje. Raktu nuo minčių apie pasaulį atrakinau tave. Ar tikrai?

Ir mes buvom turistai. Ir mes ėjom lankyti lankytinų vietų. Ir mes fotografavomės fotografuotinose aikštėse. Raudonoji aikštė yra ne raudonoji, o gražioji, anot jų. Garbės sargyba. Jie eina kaip švytuoklės. Kaip plaktukai „Pink Floyd" sienoje. Kaip prisukami žaislai. Kaip valstybinis laikrodis, prieš kurio mechaniką negali ištarti tų vienintelių argumentų savo nusikaltimui. Tikėjimo, vilties ar meilės. Bet mes pasidavėm turistiniam šurmuliui.

Kaip man pelnyti šituos žmones. Noriu daug duoti, tačiau pripeliję mano sandėliai. Juose keisčiausi grūdai, iš kurių miltų ką nors pagamintumei nebent sumaišęs su sauja kviečių. Karčiai saldus skonis, kurio pasiilgtumei.

Nežadėk nieko kito, nenoriu, kad netektumei. Niekuomet nemeluok, niekuomet neleisk prisiliesti. Tačiau kaip čia nustojus. Bijoti.

Ilgėkis manęs, mylima. Ilgėkis per tūkstančius kilometrų, kad jausčiau tirštą tavo šypsenos švelnumą. Ilgėkis, kad tau brendant į ežerą, pajusčiau pėdomis jo vėsą.

Tačiau kas iš tiesų yra svarbu?

Už lėktuvo lango saulėlydis maišosi su saulėtekiu ir negaliu miegoti. Šviesiatamsa. Tas, kuris tamsiašviesus, žino, ką tai reiškia.

Į klausimus, kas esame, atsakome, jog turistai. Taip saugiau. Nuoširdus nenuoširdumas. Melas iš meilės, nes kažką per daug sudominti yra pavojinga.

Anuomet traukinyje naktį visur styrančios kojos. Dabar jos sminga žemyn į lėktuvo kilimą. Ir nėra jokių pagundų.