Mano dešimtoji

Vėl ketvirtosios valandos sargyboje. Liepsna ir dūmai sau­go. Jei vis dėlto atklystų meška, turėtume ją baidyti triukšmaudami, mosuodami degančiais pagaliais, sprogdindami mažyčius garsinius sprogmenis, nusipirktus kaimelyje dar prieš išeinant.

Vakar dar kartą sėdome prie laužo visko aptarti. Kiekvienas paeiliui, ratu. Kažkas atsitiko. Visi penkiolika pajuto turintys vienus pečius, vienas plaštakas ir paskirtį.

Visą dieną žygiuota, daugybę kartų griūta ir keltasi. Kai nuvirsti su kuprine, apkaišiota kirviais ir pjūklais, raičiojiesi it tarakonas, mataruodamas įvairiomis galūnėmis, tačiau vis tiek neatsikeli, kol kas nors priėjęs tiesiog raute neišrauna iš žolių tankmės.

Ketvirtosios valandos sargyba, o Lietuvoje vėlyvas vakaras. Ar švysteli kur nors ten manasis vardas? Jei pamėginčiau įsapnuoti save į jos miegą. Iš miško slenka čiulbesys, apsukęs ratą išsisklaido ir sulenda į palapines. Iš abiejų pusių virš upės slenka baltas rūko debesis, kol per vidurį susijungia ir kyla viršun, sklinda į šalis, maišosi su laužo liepsna ir mumis pačiais, ne tokiais baltais, nors besistengiančiais. Kai stovi ant kranto, už vos matomos žalios linijos iškart prasideda tykiai čiulbanti balta. Daugiau jokio ruoželio. Aušrą gali nujausti tik iš to, kad pakvimpa.

Lietuvoje dar visa naktis. Ar mylinčiojo pėdos atvėsta, kai mylima brenda į upę. Ar jos veidas sušyla, kai žiūriu į ugnį ir veidas įrausta nuo minkšto spragsėjimo?

Ar dar galiu ką nors pasakyti? Vien žodžių vėjas, kaip sakytų Exupéry. Virinam Jenisiejaus vandenį.

Buvo ilgiausia ėjimo diena, besaikis kopimas šlaitais, ropštimasis nuvirtusiais rąstais. Visų batai nukleipti į vieną pusę, mat beveik nepasitaikė žygiuoti lygesniu pagrindu, vien kalvų pašonėmis. Dienos pabaigoje priėjome kaimą ir visi sukrito kas kur, vangiai baidydami uodus, beveik nesikalbėdami iš nuovargio. Tik mudu su Oskaru strykčiojome aplinkui iš visų plaučių traukdami lietuviškas dainas, džiūgaudami. Ir vieną akimirką aš tai pamačiau. Stovėjau šalia vandens, kitoje pusėje buvo matyti tik kalvos ir miškas, o vandenyje atsispindėjo didžiulis miestas, šventovė. Miriadai bokštelių ir bokštų, skliautai ir smailės, raižiniai ir vitražai, raibuliuojantys saulėje, besiplaikstančios vėliavos, raityti karnizai, vario raudonis. Tik akimirką. Tačiau iš tiesų. Tai nebuvo medžių atspindys ar vos tolumoje matomo kito kaimo. Tai nuovargio ir prakaito atspindys, valstybės, išaugusios nutrintų pečių maudime.

Mano vienuoliktoji

Kaimas, kuriame iš tūkstančio gyventojų telikę tik trisdešimt ar keturiasdešimt. Mediniai rąstų nameliai, kur ne kur kyšantis sunkvežimis, užsilikęs dar nuo tarpukario. Viskas tobulinama atimant ir mažinant, paliekant tik būtiną sudedamųjų dalių kiekį. Iki kapinių buvom pavėžinti senutėliu sunkvežimiu, kurio priekyje menkai tepridengtas kyšojo traktoriaus variklis, o mes vartaliojomės perpus nupjautoje cisternoje.

Kimus burzgimas. Panašus mano vaikystės balsas. Dvylikametis įsitvėręs vairo, šieno žaginių eilės ir linguojanti priekaba sulig antrojo aukšto langais. Tokios vasaros. Nežinojau, kur būsiu, praėjus šitiek laiko. Ir toliau nežinau.

Viena moteris buvo ištremta į šį kaimą praėjus savaitei po vestuvių. Negalėdama pakelti gyvenimo be sutuoktinio, ji kasdien sėdėdavo ir žiūrėdavo į upę. Vietiniai pastatė jai suolelį, atnešdavo maisto, pakalbindavo, o ji tiesiog sėdėdavo leisdama vandeniui nusinešti savo žvilgsnį, kuriuo nebepradžiugins to vienintelio.

Įsiuvau save tiesiai į upės žvilgsnį ir mano ribos braška kaip per upės potvynį.

O kaimas. Jie gyvena Dievo laiką. Jie skina laiko derlių ir miega jo apstybėje.

Du girti rusai atplaukė valtimi į mūsų stovyklą, nusivedė dalį žmonių į trobą, iš kurios išlingavusi močiutė atrakino parduotuvės duris – iš ten esančių produktų bandysime komponuoti ką nors vakarienei. Tiek.

Mano dvyliktoji

Į Momotovą atlingavome miškininkų „krazu". Rėmą, skirtą krauti rąstams, apdėjome lentomis, apkrovėme kuprinėmis ir galiausiai apsėdome. Didžiulis variklio dangtis lyg plaustas slinko tarp krūmynų, kirtom upes ir upelius, tankumynuose susigūždami, kad šakos nebraižytų veidų. Jie netiesia kelių, tik liepia išvežti mišką, sakė vairuotojas.

Nakvynei įsikūrėme saloje, į kurią nubridome aukštai pasiraitoję kelnes. Šioje vietoje Jenisiejus itin platus. Tolumoje matyti šmėžtelintys laivai, gretimoje saloje ganosi kaimenė ark­lių. Pabaidyti didesnio triukšmo jie taškydamiesi purslais pasileidžia į tolimesnę salą. Ar kam nors jie priklauso? Ko gero, jie savo.

Tobulinti viską atsisakinėjant, kol paliks tik būtiniausios dalys. Tokie šio miestelio tiltai: per vandenį permesta krūva rąstų, apipiltų žvyru, ar nuo didžiųjų statybų užsilikę betoniniai blokai, tik tiek. Bastėmės klausinėdami kelio. Priešistorinėje degalinėje po žibintu stovėjo geltonas vagonėlis, iš jo pasigirdo kryptis, kur eiti, apsilaupęs vyras degtiniuotu balsu čia pat papaišė ir žemėlapį. Suradę parduotuvę ėmėme ruoštis vienai paskutinių vakarienių.

Mes nebūtini. Mes buvome kapuose, tačiau ir tai yra nebūtina. Mes girdėjome sakant, kad lietuvių kapuose augusios gėlės. Gyvos. Vietiniai taip nešvaisto pastangų ir laiko, tad kapai apskritus metus žydi plastiku.

Mano tryliktoji

Vėl kelias. Judėdamas esu ramus ir laimingas. Dabar esame mažytis šviečiantis langelis viename Krasnojarsko daugiaaukščių, kur už tam tikrą sumą buvome suleisti nakvynei. Šalia dviaukštėse lovose įsitaisę kinai, ukrainiečiai ir rusai. Keliautojai. Skamba dainos. Tokia Rusija.

Tačiau kas yra svarbu?

Momotove buvo vėsiausia lig šiol naktis, pasiutusiai skaudėjo nugarą, buvau nepakantus, nešvelnus ir nemalonus. Mielai dabar tai išimčiau. Iš savęs ir iš jų. Sušalęs, pusalkanis, kažin ko nesuspėjęs, kažin ko nepavykę padaryti, kažin kas dar ne taip, tačiau tokia meilė.

Šiandien paskutinį sykį buvom kapinėse, paskutinį sykį statėme kryžių, tačiau tokia yra Rusija.

Mirusius lengviau mylėti, negu gyvus, nes jie keičiasi tik mūsų galvoje. Kai nori mintimis nutiesti kelią iki šio žmogaus, visada jį randi ten pat. Kai per atstumą myli gyvus, kai tiesi jų link mintį, jie bemat pasitraukia, prasprūsta ir nebent per stebuklą surandi ir perskaitai. Reikia stebuklo. Tačiau ir kupranugariai pervedami per adatos ausį. Atsiklaupę. Tegul tai įmanoma.

Avilys galvoje. Du pastatyti kryžiai. Šįkart – metaliniai, įbetonuoti. Trys kunigai jiems pašventinti. Pietūs pakelėje prie kelto, daugybė persėdimų ir begalinis nuovargis. Dešiniajame krante nėra kelių. Dešiniajame yra apsčiai vietos. Vietos man.

Jie visi miega. Reikia gesinti šviesas. Korėjietės lova mano kojūgaly. Aš esu portretas šalia jos miego. Portretas šiaurės sapne.

Pabaiga