Žilvinai, pagrindinė tema jūsų tekstuose – onirika. Kaip paprastais žodžiais galima paaiškinti, kas tai?

Tai – sakinių arba kalbinių struktūrų (bet ne vaizdinių) sapnavimas ir jų fiksavimas, užrašymas. Onirikoje svarbu staigiai užrašyti susapnuotus žodžius, nes po to jie tiesiog pasimiršta.

Kilo mintis – galbūt reikia didesnio intelektinio prado, kad sapnuotum būtent tekstines struktūras?

Nemanau. Sunku pasakyti, kiek intelektas veikia susapnuotus tekstus. Mane visada domino klausimas – ar, pavyzdžiui, dar nemokantys rašyti ir skaityti vaikai sapnuoja tekstus? Jei taip, kokie jie? Niekur apie tai neradau informacijos. Yra daryta daug miego tyrimų, bet ne tokios pakraipos.

Apskritai atrodo, kad onirika – gerai neištyrinėta sritis. Tarkim, internete informacijos gana mažai.

Taip, informacijos mažoka. Bet galiu pasakyti, kad onirinį metodą išpopuliarino siurrealistai; vienas jų –­ būtent garsusis tapytojas Salvadoras Dali. Jis tai vadino sapnų fotografijomis. Pats S. Dali sakydavo, kad tarsi nufotografuoja sapne vaizdą ir atsibudęs užfiksuotus objektus bando perkelti ant drobės. Reikia pabrėžti, kad tai, ką sapnuose regėjo S. Dali, yra paveikslai, konkretūs vaizdai, o ne istorija – savotiškas pasakojamasis „filmas". Kūrėjas visada bus intencionalus: tarkim, dailininkas dažniau sapnuos paveikslus, kompozitorius –­ muziką, poetas – žodžius. Nors galimi ir kitokie variantai. Poetas gali sapnuoti paveikslus ar muziką, tik jam tai bus sunku išreikšti, nes jis nevaldo kompozicijos ar dailės amato. Viskas čia priklauso nuo psichinio nukreiptumo, per kurį ir pasireiškia kūrybinis turinys.

Kaip tik prieš kelias dienas kalbėjau su savo draugu kompozitoriumi apie sapnus. Jis sako: „Rūta, aš sapnuoju muziką, bet negaliu jos užrašyti!"

Čia ir yra visas onirikos kablys. Sapnuoti – viena, prisiminti – kita, o sugebėti tai užrašyti – trečia. Nes sapnuoja juk visi žmonės, tačiau sapnai labai greitai išsitrina iš atminties.

Paprastai iš sapno prisimename tik emociją.

Prisimeni kažką. Bet konkrečiai niekada negali to kažko įvardyti. Juk, pavyzdžiui, natos irgi yra kalbos forma. Atsibudęs gali prisiminti melodiją, ją paniūniuoti, gal dėl to muziką sapnuoti yra paprasčiau nei tekstą. Kalbinė fonetika reikalauja gramatinio ir sintaksinio tikslumo.

Reikia užrašyti ne tai, ką tu maždaug įsivaizduoji, bet prisiminti tikslų sakinį. O įdomiausia tai, jog pakeitus sapnuotų sakinių erdves, atsiveria nauji kontekstai: tai, ką sakinys reiškia sapne, gali būti priešinga tam, ką jis reikš užrašytas čia ir dabar, kasdienėje būdravimo stadijoje.

Dėl to kartais pagalvoju, kas nutiktų, jei turėtume aparatą, kuriuo galėtume užrašyti sapnus. Kaip tame Wimo Wenderso filme „Iki pasaulio pabaigos" („Bis ans Ende der Welt"). Turbūt nebereikėtų nieko kurti! O dabar ta fiksacija yra labai fragmentiška: iš sapnų pasaulio galime ištraukti labai nedaug – šiuo atveju tik pavienius sakinius.

Vaikštant sapnų labirintais galima bandyti išgauti gryną literatūrą?

Tai yra visiškai tyras, metafizinis dalykas. Aišku, tas tyrumas dar nieko nereiškia – nebūtinai dalykas bus padorus savo turiniu, bet tai bus grynas įkvėpimas, apie ką menininkai jau seniai svajoja.

Taip, kanoniškai žvelgiant, bando išsiprovokuoti stebėdami saulėtekius ir tulpių laukus...

O sapnuose – įkvėpimas be jokių socialinių normų. Sapnuose protas viską laužo ir išdarinėja neįsivaizduojamus dalykus! Aišku, dar nežinia, ar jie, tokie nesuvaldyti, barbariški, patenkins patį sapnuotoją-kūrėją ir jo meno vartotoją.

Bet čia jau primesta socialinė norma –­ juk menas neturi būti tik minkštas ir švelnus – „ach ir och".

Tačiau oficiali estetika vis tiek išlieka. O nesąmoninga proto veikla su tuo susikauna.

Kaip jūs manote – kuo onirinis tekstas pranašesnis už tikrą sugalvotą kūrinį?

Pranašumas tas, kad onirikoje autorius neturi jokios atsakomybės už savo darbą. Net darbo nėra. Net kūrybinių kančių. Gali melstis, eiti iš proto, gerti, vartoti narkotikus, bet neišsišauksi nieko panašaus į šituos grynus sapnų tekstus. Jie ateina patys – kada nori ir kokie nori. Čia nereikia jokių pastangų. Minusas – tie sapnuoti tekstai labai jau maži, paprastai ne daugiau kaip vienas sakinys. Jie fragmentiški, veikiau panašūs į haiku poeziją, ikisokratikų ištaras ar kokias dzeniškas tiradas.

Tai štai kur Roland'o Barthes'o „Autoriaus mirtis"! Barthes'as turbūt kelia taurę į jūsų sveikatą – pagaliau jį kažkas įrodė! Kita vertus, juk tuomet kūrėju gali vadintis kiekvienas – tereikia užrašinėti savo sapnus. Kvepia pasauline literatūros revoliucija.

Na taip. Reikia tik išsitreniruoti ir laiku pabusti, kad užsirašytum. Metodas svarbesnis už autorių.

Vadinasi, Žilvinas Andriušis kasnakt miega su pieštuku ir popieriaus lapu po pagalve?

Taip. Jau 15 metų! Kaip pelė nešuosi tuos sakinius lyg grūdus į svirną, o paskui iš jų ir knyga gimsta...

Pakalbėkime apie išleistas jūsų tris onirines knygas: „Bildungas" (2003), „Bal Onirique" (2008) ir „Onirikonas" (2013). Kuo jos panašios?

Pirmojoje atskleista grynoji onirika – vien tik sakiniai, kurie, kaip jau minėjau, veikiau primena filosofines ištaras ar haiku. Ir aš manau, jog joje vis dėlto atskleistas onirikos filosofinis pradas, todėl knyga ir pavadinta traktatu. Antroji – jau onirinių sakinių koliažai. Joje bandoma derinti onirinę kalbą su poetika. Trečioje knygoje – romane „Onirikonas" –­ onirinė medžiaga panaudota kaip inkliuzai proziniame tekste. Juk iš grynos onirinės medžiagos pasakojimo neparašysi. Todėl tie oniriniai sakiniai naudojami kaip intarpai sąmoningai parašytame tekste. Išsirinkau iš turimos medžiagos sakinius, labiau būdingus prozai: pokalbių nuotrupas, dialogus, pasisakymus, ir juos įdėjau į herojų lūpas. Todėl šita trečioji knyga yra onirikos prozinis lygmuo. Žodžiu, aš užbaigiau savo sumanytą lingvistinį eksperimentą, parodžiau pasauliui tris onirikos pasireiškimo variantus: filosofinį, poetinį bei prozinį. Tai savotiška trilogija – tos trys knygos yra glaudžiai susietos ir reikėtų skaityti iš pradžių „Bildungą", po to „Bal Onirique", o jau po to – „Onirikoną", nes labai nemažai sakinių iš vienos knygos pereina į kitą, pasirodydami visai naujame kontekste.

O kaip sapnuoti tekstai keičiasi nuo nuotaikos?

Nuotaika nedaro didelės įtakos. Nebent depresyvi nuotaika nuveda į gilesnę kalbinę būtį, nors ir tai netiesa. Jokių įrodymų apie kažkokią gyvenimo įtaką pasąmonei nėra. Bent jau aš nesugebėjau aiškiai to atrasti. Kartais man atrodo, kad tai kažkokie užkoduoti pranešimai apie ateitį, bet vėlgi – tai juk vienaip ar kitaip yra proto veikla, tik nesąmoninga. Gal beprotiško proto, bet vis dėlto proto. Be to, jaunystėje onirika geresnė, vėliau „atbunki". Juk net mokslininkų įrodyta, kad poeziją geriausiai rašyti iki 27 metų. Tokiai kalbai ir metodui imlesnės jaunos smegenys.

Susidaro vaizdas, jog literatūriškai bandote kovoti su pačia literatūra.

Neslėpsiu – tai yra bėgimas nuo savo sąmoningų rašliavų, bandymas pasižiūrėti į nesąmoningus sugebėjimus. Esu parašęs ir sąmoningų tekstų, bet jie manęs netenkina. Iš esmės net susapnuoti sakiniai ne visi būna geri – paprastai iš dešimties vertas dėmesio gal tik vienas. Tokios ir bėdos to metodo – turi atskirti grūdus nuo pelų. Onirika gimsta tau nežinant, pasirodo retai, ir ne visi susapnuoti tekstai tinkami „vartoti". O jei dar bandai prikurti kelias eilutes prie susapnuoto sakinio – gero nelauk. Sąmoningos smegenys neveikia ta sapnų vaizduotės linkme. Štai paskutinėje knygoje –­ „Onirikone" – specialiai „gadinau" sąmoningą tekstą oniriniais sakiniais. Jie iškart tekste jaučiasi – skaitant, atrodo, kandžiojasi, muistosi, nori pabėgti nuo sąmoningų eilučių.

Ar galvojate apie skaitytoją? Koks jūsų požiūris į jį?

Didžiausia literatūros problema ir yra ta, kad egzistuoja skaitytojas. Literatūra turėtų būti skirta literatams. Savo literatūrą greičiau galėčiau pavadinti skirta rašytojams. Arba literatūros tyrinėtojams. Bet tai nieko keisto –­ didžioji dauguma Lietuvos rašytojų rašo būtent rašytojams.

Gal tai ir gerai – nėra to nusipopsinimo.

Nusipopsinti irgi reikia mokėti. Ne kiekvienas parašys gerą popsinį kūrinį. O dėl mano skaitytojo – kadangi pati literatūra yra fragmentiška, ji reikalauja ir sudėtingesnio, intelektualesnio, rimtesnio, kantresnio skaitytojo. Tai nėra linijiniai tekstai, kuriuose fabula vystoma nuo pradžios iki galo. Tai – eksperimentas, kuris priešinasi šitam įsigalėjusiam socrealizmo kanonui, kur turi būti logiška pradžia ir logiška pabaiga. Tarkim, prisiminkime Julio Cortázaro „Žaidžiame klases" ar Jameso Joyce'o „Ulisą" – šiuos kūrinius galima skaityti nors ir nuo pabaigos, galima juos maišyti kaip kortų kaladę. Tai – punktyrinė literatūra. Modernūs tekstai tuo ir yra įdomūs, nors ir neduoda tokio greito malonumo. Prie jų reikia priaugti ir juos prisijaukinti, jie maištauja prieš tradiciją. Taip sukonstruotas ir „Onirikonas" –­­ jį nebūtinai galima ir reikia skaityti nuo pradžių. Po pirmų skaitytojų atsiliepimų supratau, kad jie taip jo ir neskaito. Vadinasi, viskas gerai.

Tai ir yra didelė priešybė dabartinei populiariajai literatūrai.

Dabar pasaulyje populiariausias fantasy žanras. Deja, Lietuvoje vis dar neturime literatų masės, kuri galėtų kurti maginę fantastiką. Kažkodėl tai mums vis dar atrodo nerimtas dalykas. Kada lietuviai parašys ką nors panašaus į „Harį Poterį" ar „Žiedų valdovą"? Lietuvos istorija ir mitologija tokiems žanrams labai tinka. Bet kur kūriniai? Pas mus vis dar klesti socialinis realizmas, kuriam Europoje nukirto galvą jau po Pirmojo pasaulinio karo.

Apskritai manau, kad Lietuvos civilizacija turi vieną nebaigtą darbą –­ nesame sukūrę didelės literatūros. Nes visa kita jau seniai padarėme, tik to dar nesuprantame. Istorijoje savo vaidmenį jau atlikome puikiai. Dabar belieka tik sukurti didelę literatūrą, o ne svaigti apie kosminius palydovus, lėktuvnešius ar atomines elektrines. Juk „užsikrėtusios" nuo literatūros ima klestėti ir kitos meno šakos. Tarkim, kodėl neturime stiprios kino mokyklos? Atsakymas paprastas – nes nėra literatūros. Be nacionalinės literatūros nebus ir nacionalinio kino. Literatūros prestižas pasaulyje vis dar yra labai didelis. Gal šiuo metu kinas ar muzika ir bando ją nukonkuruoti, tačiau tekstas vis dar išlieka labai aktualus. Žinoma, šneku iš savo varpinės lyg koks egomaniakas – muzikai ar dailininkai gali supykti – tačiau didelės literatūros sukūrimas turėtų būti valstybės idėja Nr. 1. Tada dingtų prasmės deficitas. Ir pradėti reikia nuo žanrų išvystymo. Turim nugalėti tą užsistagnavusį socialinį realizmą detektyvais, mistika, fantastine literatūra ar istoriniais romanais. Nuo Nepriklausomybės atgavimo praėjo daugiau nei 20 metų, bet horizonte nesimato jokios naujos literatūrinės bangos. Tik menki žybtelėjimai be didelio polėkio.

Na, bet bent jau vyksta tarpžanrinė migracija: poetai veržiasi į prozą.

Mūsų pagrindinė literatūros problema – didžiule mada tapęs eseistikos žanras. Poetai (nors ne tik jie) ėmė keisti profilį ir kurti esė, nors ta eseistika greičiau primena kažkokius mokyklinius rašinėlius, autobiografines fikcijas ar dienoraštinius nuotykius. Prisiminkime –­ juk pats esė žanras – tai traktatas, jis reikalauja filosofinio išsilavinimo ir rimto kokios nors problemos, kūrybos ar reiškinio nagrinėjimo. O ką matome šiandienėje lietuviškoje esė?.. Kažkokią pusiau dokumentinę kankynę be aiškaus siužeto, personažų ar idėjos. Ir ši mada užmušė lietuvišką prozą. Žinoma, galima sakyti, kad tai yra perei­namoji terpė tarp poezijos ir prozos, arba bent jau pasiruošimas prozai, bet bijau, kad mūsų eseistai tik stovi prie prozos durų arba net bėga nuo jų, nuo prozos problemų ir, kad ir kiek trypčiotų ar belstųsi, prozos durys juos prisileidžia, parodo špygą ir jiems neatsiveria.

Bet toks produktas – šiuo atveju žanras – yra paklausus. Sėdi į troleibusą ir, kol važiuoji iš stoties į Antakalnį, perskaitai porą kūrinių. Patogu ir per daug kontempliuoti nereikia.

Tačiau ten labai daug bendrybių, nėra jokio netikėtumo. Menas juk turi stebinti, dirginti, turi būti netikėtas! Man patinka tai, ko aš negalėčiau pats padaryti ar parašyti. Turime ieškoti tokių kūrinių, kurie yra visiškai į mus nepanašūs, kurie paguldytų mus ant menčių, sukrėstų ir sudrebintų! Būtent tai ir yra kūrybos tikslas.

Argi įdomu skaityti dvasinio defekavimo tekstus – beletrizuoto realizmo kombikormą su laikraštinio stiliaus priemaišom? Aš jau geriau paskaityčiau kokį postmodernistinį trilerį su rimta potekste, geru stiliumi ir mistikos elementais.

Kalbėjosi Rūta Šetikaitė