Parengta pranešimo, skaityto 2013 m. gegužės 4 d. Lietuvos kultūros tyrimų instituto surengtoje konferencijoje „Tautinės mažumos: virsmai ir atmintys", pagrindu

Viena vertus, Vilniaus žydų viešoji biblioteka – tarsi laikotarpio padiktuotas ir dėsningai gimęs projektas, kita vertus – tarsi „trenkta" ir visiškai atsitiktinai susimaterializavusi idėja, kuri Sergejaus Kanovičiaus žodžiais, „turi Dados". Kažkokiu keistu būdu „tokio hipio iš New York'o", kaip sakė Emanuelis Zingeris, svajonė tapo realybe, nors iš tiesų jis jei ir hipis, tai iš San Diego, nes būtent iš tenai atvyko į Lietuvą. Tai Wymanas Brentas, kurį galima drąsiai „kaltinti" dėl šios bibliotekos atsiradimo – tai jo mintis ir jo pradinė kolekcija.
Pradėkime nuo to, kiek save laikančių vilniečiais aiškiai susivokia, kad daugiausia gyvena ant žydiško kultūrinio palikimo griuvėsių. Šiuokart nekalbame apie lenkiškas, gudiškas, rusiškas ar kitas šakas bei įskiepus. Atsiprašau už nuvalkiotą mintį, kad iš pokario per sovietmetį atėjusi bendra visuomeninė kultūrinė savivoka dėl visomis įmanomomis formomis amputuojamos ir perrašomos istorijos nepaliko vietos ir galimybės čia tarpusio autentiško daugiakultūriškumo tęstinumui. Deklaruojama mintis gal jau yra subanalėjusi akademiniame ar kultūrologiniame kontekste, bet kasdienybės kultūriniai ženklai ir prasmės tebesisuka pokario ideologiniais šliuzais įrėmintame ir ideologinėmis cenzorių žirklėmis gausiai išamputuotame bei sufantasmagorintame kraujotakos rate. Marcelijus Martinaitis „Literatūroje ir mene" spausdintame straipsnyje „Vilniau, kaime mano..." rašė: „Į Vilnių po karo atvykę jame jau beveik neradome seniems kvartalams būdingų senučių, dėvinčių seno kirpimo drabužiais, orių senukų su lazdele ir šuneliu, vienuolių, senienų krautuvėlių, savo skurdu prekiaujančių žydų. (...) Atvykusieji su senąja, gerokai praretinta ir išblaškyta vilniečių karta beveik nesusitiko. Miestas neteko žydų, jį paliko didžiuma senųjų lenkų, daugelis inteligentų buvo represuota. (...) Dar ne taip seniai eidami Gedimino prospektu, lyg grįždami iš kaimo gegužinių, traukdavome Žveng žirgelis lankoj"¹ Tačiau panašu, kad atvykus į Vilnių studijuoti ir gyventi, daugumai būsimų inteligentų čia gan greitai pradėjo patikti ir jie pasijuto norintys čia būti, įsigyventi ir, sakytum, per randamus istorinių kataklizmų nuniokotus įvairiaformius simbolius interiorizuoti išlikusią vietinę, galbūt vaiduoklišką, dvasią. Visada smalsu ir sunku įsivaizduoti pokario kartos jauseną keliantis iš Kauno, Klaipėdos ir visų Lietuvos paviečių į ištuštėjusį Vilnių, įžengiant į virtuves su dar tik neseniai atšalusia sriuba ir į kambarius, kurių sienos sugėrę, istorijos matais vertinant, vos vakarykščią vaikų naktinį verksmą, besimylinčių šnopavimą, indų ir baldų trinksėjimą, gyventojų juoką ir barnius, įvairiakalbes dainas, maldas ar keiksmus. Ši matinė laiko siena juntama, kai apie ją vaikšto tarsi liesdamas delnais, bet nepralįsdamas giliau Vokiečių gatvės griuvėsių Tomas Venclova savo jaunystės prisiminimuose, aprašytuose knygoje „Vilnius: asmeninė istorija". Įdomu, kiek jis turi bendrų, tokių kaip rašytojas ir žurnalistas Rapolas Mackonis, kuris ant savo antkapio užsirašė lakonišką epitafiją – „Vilnietis". Prano Morkaus teigimu, nors R. Mackonis buvęs antisemitas, tai reiškia ne ką kita kaip: XX a. antroje pusėje norint tapti bent kiek tikru šio miesto gyventoju buvo būtina įdėti pastangų, kad prisijungtum prie tradiciją menančių miesto atminties klodų, kad, anot Czesławo Miłoszo, galima būtų „įšaknyti atmintį". Tam reikia sąmoningo veiksmo, valingo ir prasmingo įdirbio. Ar šiandien dar likę senojo Vilniaus grindinio bildesį sapnuose tebegirdinčių ir besiilginčių jo debesų taip, kaip neseniai mus palikęs, į kitą pasaulio pusę likimo sviestas C. Miłoszas, kaip Vilniaus lenkai, atsiradę vokiečiams priklaususiose dabar lenkų žemėse ir tarpusavyje besikalbantys lietuviškai, kai reikia, kad jų vaikai nesuprastų, ir dar beuždainuojančių jidiš kalba „Vilna, Vilna..."
Čia atsikrausčius lietuviams ir „broliškų respublikų" atstovams, seni namai ir žaidimų aikštelės užsipildė naujais balsais, o jų atžalom kiemai tapo jų kiemais ir jie galėjo kaip Selas uždainuoti:

„Kiemas
Čia yra mano kiemas
Aha...aha...
Kiemas
Čia yra mano kiemas
Šalin rankas
(...)
Mes geležinę tvarką kieme padarėm
Visiems, kas ateina, išrašom ir išvarom.

Nors daina apie Pašilaičių kiemą, bet puikiausiai galėjo būti „įkultūrinta" ir Užupyje ar Senamiestyje ir ne tik lietuvių kalba.

Bet sugrįžkime prie suskaldyto į šipulius galingo žydiško plausto lietuviškose mariose. YIVO instituto vykdantysis direktorius Jonathanas Brentas, atvykęs į Vilnių, susipažįsta su vis dar neištrauktais iki galo į paviršių, bet išsaugotais YIVO leidiniais. Judaikos specialistė Lara Lempert jį vedžioja po „brangenybių lobyną" bažnyčios rūsyje, kur paslėpta „maža nenugyvento gyvenimo civilizacijos dalis, džiaugsmai ir nusivylimai, mintys, kurioms neužteko laiko subręsti, negimę dingusio pasaulio vaikai, (...) šios sielos įrištos į dūlėjančius, sutrūkinėjusius, pelėsiais apėjusius aplankus. Kambaryje trenkia puvėsiais. Tai knygos, slėptos nuo vokiečių, vėliau išgelbėtos nuo sovietų, laikytos po užraktu 40 metų kaip neteisėtas Dickenso pavainikis. O šiandien, kadangi jos yra jidiš kalba, jų niekas neskaito. (...) Bet jos persekioja mus. Jos kalba apie tą gyvenimą, kurio mes, Rytų Europos ir Rusijos palikuonys, negalėjome nugyventi"².
Žydų kultūrines netektis daug kartų plačiai ir jautriai nusakė patys žydai, ir prie to bus sugrįžtama tikriausiai dar daugelį kartų. Štai Emanuelis Zingeris viename iš Žydų muziejaus leidinių po rubrika „Filologiniai etiudai" publikuojamame rašinyje „Knygų hebrajų ir jidiš kalbomis fondai Lietuvoje" (skiriama Antanui Ulpiui atminti) cituoja tyrinėtojus ir vardija garsias knygas, spaustuves, periodinius leidinius. Tik keletas skaičių: 1841–1918 metais Lietuvoje išėjo 504 periodiniai leidiniai. Tarp jų 86 abiem žydų kalbom (66 jidiš kalba ir 20 hebrajų kalba) ir 62 lietuvių kalba.³ Pirmoji žydiška biblioteka minima 1748 m. per visuotinį Vilniaus gaisrą sudegusių pastatų sąraše. Be pasaulinio garso Strašūno bibliotekos, įkurtos 1892 m., galima paminėti asmenines Š. J. Fino, Ch. L. Markonio, D. Slo­nimskio, D. B. Ratnerio bibliotekas, smulkesnes bibliotekas prie sinagogų, „Kinderversongung'o" (vaikų aprūpinimo) biblioteką, Žydų mokslo (YIVO) biblioteką. Bibliotekos veikė Kaune, Kretingoje ir daugelyje miestų bei miestelių⁴.
2011 m. pabaigoje įkūrus Vilniaus žydų viešąją biblioteką, buvo svarbu išgirsti Laros Lempert pastabą: kaip gerai, jog apskritai po tiek metų Vilniaus padangėje ir vėl nuskamba toks žodžių darinys kaip „žydų biblioteka".
Ar visa tai turi dominti tik istorikus ir pačius žydus? Juolab Vilniaus atveju? Poe­tas Antanas A. Jonynas internetiniame portale „Litvakes" publikuotame straipsnyje suformulavo labai taikliai: „Vienas dalykas yra klausyti pasakojimų apie žydų istoriją, kai tai girdi iš pasaulio ar iš pačių žydų lūpų, o kitas – patiems sau pasakyti, koks yra mūsų santykis su mūsų pačių veiksmais, koks mūsų požiūris į visą mūsų bendro gyvenimo su žydais istoriją, kokį šiandieninį santykį kuriamės su žydais apskritai ir žydais Lietuvoje... Kai visa tai atvirai atsakysime sau, tuomet palengvinsim ir savo pačių dvasinį gyvenimą"⁵.
Tie atsakymai sau neišvengiamai keis mūsų pačių požiūrį į save pačius, ergo darys įtaką mūsų savivokai ir mūsų tapatybei, kuri, drįstume teigti, nėra fiksuotas archeologinis eksponatas arba Rumšiškių kaimelio ar miestelio (beje, su praleistu žydišku elementu) modelis, bet nuolatinis kūrybos, kitimo ir turtinimo procesas.
Taigi, inicijuojant ir kuriant Vilniaus žydų viešosios bibliotekos projektą buvo vadovaujamasi mintimi, kad jos reikia tiek žydams, tiek lietuviams, tiek vilniečiams, tiek Lietuvos valstybei. Panašu, kad lietuviams jos reikia netgi labiau, nes pasaulio žydų bendrija nenuleis rankų ir savo paveldą norom nenorom plėš iš užmaršties į šviesą bet kokia kaina.
Lietuviai ir visos čia gyvenančios tautos per atgautos Nepriklausomybės metus įnirtingai siekia atgauti atimtą, marintą ir įkalintą savo istoriją, be kurios daugelis buvo priversti likti mankurtizuotais vaikais. Apie tai liudija ir paskutinis Lietuvos kultūros tyrimų instituto leidinys apie LDK. Gal kažkuriose Lietuvos žydų šeimose per sovietmetį šiek tiek sugebėta išlaikyti tradicijos ir šiokių tokių kultūrinės tapatybės elementų, bet jie dėl suprantamų priežasčių nebuvo skirti išorinei komunikacijai. O lietuviai ir prieš karą istoriškai daugiausia gyveno tam tikruose paraleliniuose pasauliuose su žydais. Tačiau šiandien net išsilavinimo skylių lopymas ir čia klestėjusios kultūros geresnis pažinimas XXI a. jau nebegali išlaikyti šių tradicijų visiškai atskiruose kultūriniuose getuose. Joms neišvengiamai lemta susiliesti ir daugiau susižinoti vienai apie kitą, tuo praturtinant viena kitų savastis, stimuliuojant viena kitos augimą ir susipynimą mūsų kultūriniame areale. Žydams užsisklęsti šiandien, ko gero, sunkiau, bet lietuviams neatsimerkti būtų nedovanotina. Tačiau A. A. Jonynas sakė: „Kad atgaivintum tuos gyvybės ženklus, reikia dvasios susitaikymo pastangų. O toms pastangoms reikia ir noro, ir jėgų"⁶.
Tai ne vien akademinis ar mokslinis istorinių tyrimų publikavimas ir jų sklaida. Pavadinimo formuluotėje tai įvardijom kaip atminties regeneraciją turėdami omeny, kad visi daugiau išloštų, jei atgytų daugiau vardų, švenčių, tradicijų, mokslinės ir filosofinės minties, kuri taptų mūsų aktualybe, cirkuliuojančia viešosios ir privačios erdvės diskursuose, suvokiant, kad „kitoniškai" nei XIX a. sodžiuje nebūtinai turi būti „nežmoniškai". Geresnis vos už gretimos sienos, už tvoros arba už kitos kalbos pranykusio, bet iš užmaršties traukiamo gyvenimo pažinimas, jo kultūrinio indėlio identifikavimas perkeltų kitoniškumo priėmimo modelį ir į kitas sritis, atvertų geresnius recepcijos kanalus viskam, kas nauja, įvairu ir turtinga ir ką galima pažinimu inkorporuoti į brandinamą savastį. Tai apima kitų čia gyvenusių tautų minties, kultūros ir mentaliteto modelius, kitus dievus ir kitas „tiesas" arba tiesas. Net K. Marxas sakė, kad tikrasis pažinimas – tai savo širdies plėšymas (cituoju iš atminties). Nes tai griauna akidangtinius stereotipus ir užkalkėjusias matricas, jų teikiamą savęs kaip pasaulio bambos, vienintelės tiesos, teisumo ir saugumo palaimą. Įkurtoji biblioteka per savo informacijos rinkimo, saugojimo ir sklaidos funkciją savaip pretenduoja tapti stereotipų rentgenoskopijos vieta ir geranoriškų diskusijų arena šiandieniams prieštaringiems požiūriams į atskiras istorines koncepcijas ar sąvokas.
Mokslininkas Tomas Balkelis savo veikale „Modernios Lietuvos kūrimas" aprašydamas tautos kūrimosi procesus akivaizdžiai pademonstruoja, kad tautinės tapatybės kūrimas yra ypač kūrybingas ir dinamiškas bei nuolat kintantis reiškinys, kuris tikrai negali sustoti vietoje. Jam reikia nenutrūkstamos pastangos ir postūmio, kurį savo metu suteikė tautinio atgimimo sąjūdis, o vėliau lemia visas kultūrų polilogo kontekstas. Biblioteka nekukliai mato čia veiksmingą savo misijos kruopelytę.
Apibrėžiant jos koncepciją ir misiją, stengtasi pirmiausia ją pateikti kaip informacijos ir žinių šaltinį apie žydų tautos įnašą į pasaulio kultūrą, mokslą, meną ir kitas sritis. Ypatingas prioritetas skiriamas litvakų palikimui, garsinančiam Lietuvą dar toli gražu neatskleistu ir neįsisąmonintu mastu. Ne mažiau svarbia laikoma bibliotekos kaip gyvybingo kultūrinio centro veikla, kur gyvai sąveikautų įvairios istorinės ir šiuolaikinės kultūrinės reprezentacijos.
Didžioji bibliotekos knygų fondo dalis –­ jos iniciatoriaus Wymano Brento dovanotoji kolekcija, kurią sudaro daugiau nei penki tūkstančiai knygų, CD ir DVD. Visą plačią tematiką vienija esamas žydiškas elementas. Kolekcininkas naudojo platų kriterijų spektrą. Jis kaupė knygas ne tik apie žydų istoriją, religiją, kultūrą, meną, sportą, kulinariją, vaikišką literatūrą, bet ir knygas, filmus arba muziką pagal žydišką autorystę arba, tarkim, dėl to, kad filme vaidina žymūs žydų kilmės (dažnai litvakai) aktoriai.
Šiuo metu baigiama kataloguoti visa dovanotoji W. Brento kolekcija. Akivaizdu, kad daugelis knygų yra unikalios Lietuvoje – jų neturi nė viena kita šalies biblioteka. Skubiai siekiama papildyti knygų fondus leidiniais kitomis kalbomis, knygomis, kurios tiesiog privalomos kiekvienai žydiškai bibliotekai, o taip pat knygomis, išleistomis Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu, nes tai integrali vietinės istorijos dalis.
Neteisinga būtų bent nepaminėti nemėgstamos tuometės valdžios, Kultūros ministerijos ir kultūrinės bendruomenės supratingumo bei geranoriškumo šio projekto atžvilgiu net krizės sąlygomis. Bet tai atskira ir gana įdomi istorija su daugeliu palankių sutapimų, kurie tarsi mįslinga ženklų forma vedė projektą prie įsikūnijimo.

Internete biblioteką rasite svetainėje –­ vilnius-ewish-public-library.com ir „Facebook" paskyroje – https://www.facebook.com/pages/Vilniaus-%C5%BEyd%C5%B3-vie%C5%A1oji-biblioteka-Vilnius-Jewish-Public-Library/440325682685142

¹ Literatūra ir menas, 2007-04-20 Nr. 3139
² Brent, Jonathan. The Last Books, In Jewish Ideas Daily, May 1, 2013
³ Kazlauskaitė J. Vilniaus periodiniai leidiniai (1760–1918). – Vilnius, 1960, rankraštis (VUB Bibliografijos skyriuje).
⁴ Zingeris E. „Filologiniai etiudai", in: Žydų muziejus = Еврейский музей = The Jewish Museum. Almanachas. 1994, p. 63–68.
⁵ Jonynas A. A. „Kai visą tai atvirai atsakysime sau, tuomet palengvinsime ir savo pačių dvasinį gyvenimą", in: Litvakes, 2011-07-28.
⁶ Ibid.