Zita Alaunienė. Kova dėl lietuvių literatūros švietimo fronte

2017 m. lapkričio 15 d. švietimo ir mokslo ministrė paskelbė įsakymą Nr. V-879, kuriuo pakeitė keletą „Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos“ punktų. Tarp jų buvo ir svarbus papunktis 25.2., kuriuo reikalauta rašant tiek literatūrinį, tiek neliteratūrinį (vadinamąjį samprotavimo) rašinį pasitelkti vieną iš trijų nurodytų autorių. Jei autoriumi nepasiremta, rašinys vertinamas absoliučiu nuliu. Šis nulis, skirtingai nuo santykinio nulio, reiškė, kad abiturientas, nors ir geriausiai išplėtojęs temą, atestato negaus. Lapkričio 15 d. įsakyme minėtas programos papunktis suformuluotas taip: „25.2. nuliu visas rašinys vertinamas tada, kai mokinys parašė rašinį savo sugalvota tema.“1 Taigi reikalavimas egzamino rašinį būtinai paremti privalomu autoriumi panaikintas. Kartu panaikintas ir absoliutus nulis.

manipuliacija.lt nuotrauka

Į tokį pakeitimą sureaguota greitai ir audringai. Kilo šventas pasipiktinimas: kaip gali abiturientas išlaikyti egzaminą nepasitelkęs nė vieno iš nurodytų autorių, net jei rašinio tema nėra literatūrinė. Tai menkina lietuvių literatūrą, žeidžia jos garbę ir orumą. Žinia­sklaidoje užvirė tikra kova: lietuvių literatūros ginti stojo ir Seimo nariai, ir literatūrologai, ir mokytojai. Žurnalistė Rūta Pukienė „Delfyje“ paskelbė: „Naujausi ministerijos potvarkiai privertė ne juokais sunerimti specialistus – jie tikina, kad tokio lietuvių literatūros sumenkinimo, koks laukia minint Lietuvos valstybės šimtmetį, istorijoje dar nėra buvę.“2 Nors pasigirdo naująjį įstatymą ginančių balsų, pasipriešinimas buvo toks galingas, kad, nepraėjus nė dešimčiai dienų, lapkričio 29-ąją pasirašytas kitas įsakymas Nr. V-931: „25. 2. nuliu visas rašinys vertinamas tada, kai mokinys nesirėmė nė vienu iš privalomų autorių arba parašė rašinį savo sugalvota tema; tokiu atveju rašinys toliau pagal kitus kriterijus nevertinamas.“ Taigi, norint išvengti absoliutaus nulio ir gauti brandos atestatą, būtina remtis privalomu autoriumi. Atitinkamai pakeistas ir kitas brandos egzamino programos punktas: „13.3. prie kiekvienos temos pateikiami du jai atskleisti tinkamiausi autoriai, vieną iš kurių rekomenduojama pasirinkti; egzamino užduoties sąsiuvinyje nurodomi visi privalomi autoriai, kuriais kandidatas atlikdamas egzamino užduotį taip pat gali remtis.“3 Vis dėlto egzaminas šiek tiek palengvintas: privalomi autoriai tik rekomenduojami, be to, jų yra ne trys, o du.

Paskutinį įstatymo variantą griežtai įtvirtino Nacionalinis egzaminų centras, pakeisdamas rašinio vertinimo kriterijus. Ar tai reiškia, kad literatūros gynėjai laimėjo kovą? Anaiptol. Nors pripažįstama, kad abiturientui suteikiama didesnė laisvė rinktis ne vieną iš trijų, o iš visų privalomų autorių (du iš jų tėra rekomendaciniai), pergalės skonį apkartina privalomų autorių sąrašas. Jį sudaro iš viso 36 autoriai, tarp jų – keturi užsienio literatūros: W. Shakespeare’as, J. W. von Goethe, F. Kafka, A. Camus. Galimybė remtis pasauline literatūra suvokta kaip lietuvių literatūros menkinimas, jos reikšmės mažinimas. Kaip gali abiturientas gauti brandos egzaminą, jeigu savo mintis pagrįs ne J. Radvanu, K. Donelaičiu, B. Sruoga ar kuriuo kitu lietuvių klasiku? Tik pamanyk, galima remtis W. Shakespeare’u! Juk jis menkina mūsų literatūrą, nes nukreipia nuo jos mokinių dėmesį. Galima suprasti, kad per literatūros pamokas dėstoma užsienio literatūra, bet kodėl per egzaminą? Tokį sprendimą lietuvių literatūros gynėjai išgyvena kaip pralaimėjimą.

Tiesa, ne visi iš adatos skaldo vežimą. Antai literatūrologė, mokytoja Elžbieta Banytė nemano, kad keturi užsienio autoriai menkina lietuvių literatūrą. Be to, jos nuomone, pats reikalavimas būtinai remtis privalomuoju autoriumi nėra tikslingas: „Rašinys yra rašinys, ir pats jo autorius turėtų gebėti suprasti, kuo jame remtis.“4 Bet tokių argumentų nepaisoma, įžvelgiama didelė grėsmė ne tik literatūrai, bet ir kalbai, kultūrai. Pranašaujama tiesiog apokalipsė – ateityje per egzaminą bus galima rašyti bet kokia kalba5.

Toks lietuvių literatūros gynėjų uolumas keistokas, nes, stropiai gindami lietuvių literatūrą, jie neįžvelgia jos menkinimo kitur. Štai 2011 m. patvirtintas ir iki šiol nepakeistas nelogiškai suformuluotas egzamino programos punktas: „13. Brandos egzaminui pateikiamos dvi samprotavimo rašinio ir dvi literatūrinio rašinio užduotys.“ Sunku suprasti, kodėl be priežasties pakeistas tradicinis samprotaujamojo tipo rašinių logiškas dichotominis skirstymas į literatūrinius ir neliteratūrinius (laisvuosius, publicistinius). Mokytoja Nijolė Bartašiūnienė stebėjosi: „Galima suprasti, kai logikos klaidas daro mokinukas, bet kai svarbus švietimo dokumentas, įvardydamas brandos egzamino užduotis, nepaiso loginio skirstymo reikalavimų, t. y. nesilaiko vieno skirstymo pagrindo, sunku suvokti.“6 Taigi egzamino programoje teikiamas naujasis skirstymas reiškia, kad literatūrinis rašinys nebelaikomas samprotaujamuoju, tad rašant apie literatūrą samprotauti nereikia. Ar tai nemenkina literatūros?

Gal tokios klaidos nereikėtų sureikšminti – ne vienas (žinoma, ir aš) ją gali padaryti, pavyzdžiui, pasakyti: „Dalyvavo žmonės ir moterys.“ Juk kiek­vienas kvailys gali suprasti: tarp žmonių buvo ir moterų. Juokinga. Bet visai nejuokinga, kai panašiai kvailinami mokiniai ir mokytojai. Samprotaujamojo rašinio objektas – problema, literatūrinio – literatūra. Suprask: literatūrinis rašinys problemos neturi, jis neprobleminis. Naudojantis tokia pat logika apibūdinti ir tikslai: samprotaujamojo rašinio tikslas – išspręsti problemą, o literatūrinio – interpretuoti, analizuoti autoriaus kūrybą. Taip žaidžiant terminais neatskleistas tikrasis abiejų grupių rašinių skirtumas, neaišku, kaip reikėtų juos suprasti ir kaip mokinius mokyti juos rašyti.

Blogiausia, kaip tokia samprata buvo „ištobulinta“: priešinant sąvokas, nors jos iš esmės nėra priešingos, sudaryti ir egzamino rašinių vertinimo kriterijai. Jie kertasi vienas su kitu ir yra tokie pinklūs, nesuprantami, kad šmaikštūs pedagogai juos pavadino idiotizmo viršūne7. Kadangi vertinimo kriterijų neįmanoma tiksliai suprasti, bet praktiškai jais vadovautis reikia, tai egzamino rašinių vertintojams rengiami specialūs seminarai, paskaitos. Bet vis tiek nepavyksta kriterijų painiavos išnarplioti taip, kad pagal juos būtų įmanoma vertinti tekstą. Todėl taisydami darbus vertintojai gauna papildomų instrukcijų, kaip suprasti kiekvieną egzaminų temą, koks turi būti jos turinys ir t. t. O kiekvieną pavasarį, kai paskelbiami egzamino rezultatai, paaiškėja, kad nemažai gerus rašinius rašiusių mokinių gavo mažai balų ir negalės įstoti į geidžiamą universitetą. Kaltinami ir egzamino temų kūrėjai, kad sugalvojo sudėtingas, abstrakčias temas, ir vertintojai, kad yra nekompetentingi. Ar tai nekompromituoja, nemenkina ne tik egzamino, bet ir paties mokomojo dalyko – literatūros?

Kokio tikslo siekiama tokiu egzaminu? Žinoma, tikslas geras – ugdyti skaitytojus. O kokios tam pasitelkiamos priemonės? Aldousas Huxley įspėja: „Priemonės lemia tikslus ir turi būti tokios kaip siūlomi tikslai. Priemonės, esmingai skirtingos nuo siūlomų tikslų, pasiekia tokius tikslus, kokios yra pačios, o ne tokios, kokių norėta.“8 Priemonė, kuria skatinama skaityti, – įsakmus reikalavimas, už kurio nevykdymą gresia neišlaikytas egzaminas. Mokiniai gąsdinami, kad skaitytų nurodytus kūrinius. Priemonės gražiam tikslui siekti – prievarta, bausmė, baimė. Suprantama, tai neigiamai veikia siekiamą tikslą, nes prievarta brukama literatūra mokiniui tampa ypač atgrasi. Taigi sulaukiame priešingų rezultatų, negu norėta. Ar tai nekenkia literatūrai – menui, atveriančiam žvilgsnį į žmogiškos būties gelmę ir prasmę?

Tiesa, esama gabių, išprususių mokinių, gerų skaitytojų, kurie ir neverčiami mielai skaito. Bet kiek yra neskaitančių, aiškinančių, kad nenori skaityti lietuvių literatūros, nes ji neįdomi, nuobodi, depresyvi? Bet jie neskaito ir užsienio „nedepresinės“ literatūros. Jie apskritai neskaito. Ir neskaitys, nes puikiai žino, kaip to nulio egzamine išvengti: yra kūrinių santraukų, aprašymų, kurių pasiskaičius galima visai gerai išlaikyti. Ir dar internete pasigirti gavus geresnį pažymį už tuos „prisiskaitėlius“. Tokie mokiniai neturi teigiamos motyvacijos, o neigiama motyvacija – grėsmingai iškelta egzamino lazda – skaitymą paverčia labai nepatrauklia veikla. Gal ir yra mokinių, kurie, priversti perskaityti, pamėgsta literatūrą, bet iš tiesų prievartos rezultatai liūdni, skaitytojų vis mažėja (žinoma, esama ir kitų priežasčių).

Be to, lazda, kuria baudžiami mokiniai, turi ir antrą galą, nukreiptą į egzaminų temų kūrėjus. Reikalavimas būtinai kiekvieną rašinį paremti grožine literatūra suvaržo ir jų laisvę – neleidžia sugalvoti mokinių gebėjimus atitinkančių temų. Todėl temų kūrėjai kasmet sulaukia griežtos kritikos dėl netinkamų temų. Ar jie tikrai dėl to kalti?

Pažiūrėkime į abiejų grupių – neliteratūrinius (samprotavimo) ir literatūrinius – rašinius. Vadinamųjų samprotavimo rašinių temos abstrakčios, plačios: „Kodėl pasauliui reikia maištininkų?“; „Ką žmogus atranda prarasdamas?“; „Kas žmogui teikia ramybę?“ ir kt. Abiturientai turi samprotauti apie atmintį, vaizduotę, juoką, toleranciją, vienatvę, vyriškumą, nes tik abstrakti tema leidžia remtis klasikų raštais. Kaip rašinyje pasiremti jų kūriniais, jeigu rašinio tema bus apie šių laikų visuomenei aktualius dalykus: emigraciją, įvairias priklausomybes, apie mokinių gyvenimą, patyčias, informacines technologijas, apie klasės draugus, mokinių pramogas? Tikrai negalima kaltinti temų kūrėjų, kad jie nesugalvojo temos, tarkim, apie interneto naudą ir žalą. Kurį šiai temai atskleisti tinkamą klasiką rekomenduoti?

Dar viena blogybė, kad tokiomis temomis nerašoma ne tik per egzaminus, bet ir per pamokas. Nederėtų dėl to kaltinti mokytojų, nes jiems rūpi, kad mokinys išlaikytų egzaminą. Apie aktualius dalykus, svarbius etikos klausimus samprotauti nėra kada: reikia daug laiko ir pastangų išmokyti tinkamai temą susieti su literatūra. Mokytojas (arba korepetitorius) susikuria, kaip jis supranta, savą egzamino rašinio modelį ir metodiką, pagal kurią moko „pritempti autorių prie temos“. Rezultatas – literatūros kūrinys tapo priemone rašiniui rašyti. A. Huxley’o įžvalga pasitvirtino. Tam pritartų ir garsusis detektyvas Erkiulis Puaro: „Pasaulis pilnas gerų žmonių, darančių blogus darbus.“

Visai nekeista, kad mokytojai, matydami, koks absurdiškas „samprotavimo“ rašinys, siūlo jo atsisakyti. Mokyti literatūros ir ja remtis užtenka literatūrinio rašinio. Reikėtų sutikti. Bet ar galima sutikti, kad būtų mokoma rašyti vien tik apie literatūrą? Ar nereikia mokyti savarankiškai mąstyti, kelti ir spręsti aktualius dabarties klausimus, skatinti mokinių savarankiškumą, kūrybingumą ir ypač kritinį mąstymą? Aukštųjų mokyklų dėstytojai skundžiasi, kad tūlas abiturientas negeba tinkamai išplėtoti temos. Gal taip yra todėl, kad buvo mokomas rašyti pagal modelį tekstus, kurie turi būti pagrįsti nurodytais privalomų autorių kūriniais. Siekiant panaikinti neliteratūrinį samprotaujamąjį rašinį užmirštama, kad egzamino tikslas – patikrinti ne tik literatūros išmanymą, bet ir apskritai gebėjimą rišliai reikšti mintis. Nedera supriešinti literatūrinio lavinimo su kalbos ugdymu, nes tai kompromituoja, menkina pačią literatūrą – kalbos meną.

Dabar pažvelkime į grynąjį literatūrinį rašinį. Jis taip pat įgavo iškreiptą pavidalą, riboja mokinio savarankiškumą, nukreipia jo mąstymą netinkama linkme, nes reikia galvoti, kaip remtis privalomuoju autoriumi. O kuo remiasi literatūrologai, literatūros kritikai? Antai profesorės Viktorijos Daujotytės knygoje „Laisvojo mąstymo properšos“9 galime rasti puikių laisvojo mąstymo (samprotaujamųjų?) tekstų, stebinančių giliomis įžvalgomis. Ypatinga ir jos erudicija: remiasi ne tik lietuvių, bet ir visa pasauline literatūra, daile, muzika, filosofija. Bet (koks siaubas!) jos knygoje esama ir tokių tekstų, kuriuose neminimas nė vienas autorius! O Vandos Zaborskaitės „Eilėraščio mene“10 yra neprilygstamų, tiesiog chrestomatinių eilėraščio nagrinėjimo pavyzdžių. Jie parašyti aiškiai, paprasta kalba, be sudėtingų literatūrologinių terminų ir... be rėmimosi kitais autoriais. Per egzaminą tokie tekstai būtų įvertinti absoliučiu nuliu.

Ypač apmaudu, kad atsisakyta „mokyklinių“ rašinių, kuriuose vienas kūrinys nagrinėjamas kokiu nors aspektu, tyrinėjama veikėjo charakteristika, raiškos ypatumai ir pan., nes tai sunkiai susiejama su vienu autoriumi. Per visą laiką nuo reformuotos egzaminų programos paskelbimo abiturientai nėra rašę nė vienos veikėjo charakteristikos. Abiturien­tams negalima skirti rašinio, pavyzdžiui, tema „Kristijono Donelaičio Slunkius“. O štai profesorius Kęstutis Nastopka parašė labai įdomų straipsnį apie Slunkių nesiremdamas nė vienu lietuvių klasiku11. Deja, abiturientas tokios galimybės neturi. Temos privalo būti plačios, suformuluotos taip, kad prie jų būtų galima nurodyti tris (dabar – du rekomenduojamus) autorius, todėl jos skamba solidžiai, kaip daktaro disertacijos, pavyzdžiui, „Miestas lietuvių literatūroje“, „Žmogaus santykis su žeme lietuvių literatūroje“ ar „Gaivališka asmenybė lietuvių literatūroje“.

Pasirinkę pastarąją temą, abiturientai iš nurodytų trijų autorių rinkosi Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“ ir rašė apie Mykoliuką, nes šį kūrinį nagrinėjo per pamokas. Deja, vertintojai gavo nurodymą, kad Mykoliuko negalima laikyti gaivališka asmenybe. Todėl apie Mykoliuką rašę mokiniai gavo labai mažai balų – absurdas, vertas Georgo Orwello plunksnos: rekomenduojama remtis „Dėdėmis ir dėdienėmis“ ir baudžiama už tai, kad kūriniu buvo pasiremta. Mat vertintojams nurodinėję kompetentingi specialistai nežinojo, jog į privalomų autorių sąrašą įtrauktas ir mokykloje nagrinėjamas tik Vaižganto kūrinys „Dėdės ir dėdienės“, o už kito kūrinio pasirinkimą gresia absoliutus nulis. Ar mokiniai turi kentėti, kad egzaminuotojai painiojasi savo pačių sugalvotose pinklėse?
T

okie nutikimai galimi ir ateityje, nes yra užprog­ramuoti pačioje egzamino programoje. Ypač daug žalos ir nesusipratimų kelia ne kartą tobulinti, pertvarkyti, koreguoti ir vis tiek nesuprantami vertinimo kriterijai. Reikia pripažinti, kad visiškai tobulų, objektyvių turinio vertinimo kriterijų negali būti, bet aiškesnius, paprastesnius tikrai galima rasti. Tiesa, dabar egzaminas šiek tiek palengvintas, tačiau iš esmės jo koncepcijos keisti nesirengiama, nes tada nebus galima patik­rinti, ar mokiniai perskaitę privalomuosius kūrinius.

Tačiau mokinių apsiskaitymą nesunku patikrinti anksčiau, nelaukiant egzamino, ir daug efektyviau. Dvyliktoje klasėje laikoma kalbėjimo įskaita, per kurią jie turi pademonstruoti savo iškalbą – pasakyti viešąją kalbą. Būtų įdomu paklausyti, kaip skamba ši kalba, kuria mokinys siekia pagal retorikos taisykles ne tik intonacija, bet ir mimika, ir kūno kalba įtikinti, paveikti savo mokytojus, nors tuo metu nėra ir negali būti sudaryta situacija, kuri atitiktų bent pagrindinius kalbos aktų teorijos viešajai kalbai keliamus reikalavimus. Savo kalbos temą galima iš anksto pasirinkti iš pateiktųjų arba pačiam sugalvoti. Ne paslaptis, kad tokią kalbą galima ir nusipirkti (internete – apie 20 Eur). O juk galėtų mokiniai kalbėti apie literatūrą, skaitytus kūrinius. Tai daug paprasčiau, negu stengtis „pritempti autorių prie temos“ per egzaminą. Be to, per įskaitą komisija gali užduoti klausimų, išsiaiškinti, ar tikrai mokinys išmano literatūrą. Būtų nesunku ir nubausti: neleisti laikyti egzamino.

Svarbu įskaitą tinkamai organizuoti: mokinys kalbėjimo temą turėtų gauti įskaitos metu ir pasirengti per pusvalandį. Taip būtų užkirstas kelias prekybai įskaitos tekstais. Galima būtų patikrinti ir mokinio sugebėjimą rišliai, sklandžiai reikšti mintis, ir taisyklingos tarties, kirčiavimo įgūdžius. Kita vertus, tikrinti apsi­skaitymą yra daug kitų progų. Taigi, kodėl nesistengiama tinkamai sutvarkyti egzamino, rengiami neaiškūs reikalavimai, sukuriama sumaištis, vyksta kovos?

Siekiant taikos kovotojus bandoma nuraminti. Nacionalinio egzaminų centro paskelbtame lankstinuke12 stengiamasi paneigti klaidingas nuomones, mitus apie egzamino reikalavimus. Aiškinama, kad leidimas remtis visais privalomais programos autoriais suteikia daugiau galimybių pasirinkti. Keturi užsienio autoriai nemenkina lietuvių literatūros: „Lietuvių ir užsienio autorių santykis programoje yra 32 ir 4, tad programoje aiškus prioritetas yra skiriamas būtent lietuvių autoriams.“ Lankstinuke cituojamas mitas: „Niekur pasaulyje nėra taip, kad per gimtosios kalbos egzaminą galima remtis užsienio autoriais.“ Jis paneigiamas konkrečiais pavyzdžiais: išvardijamos šalys, kuriose mokoma užsienio literatūros, ir šalys, kuriose per egzaminą neapsiribojama vien tik nacionaliniais autoriais, mokiniai gali remtis kitų šalių literatūra.

Bet pateikti pavyzdžiai nerodo, kad kur nors būtų privalomai reikalaujama remtis vienu autoriumi iš nurodytų. Sąvokos galima rinktis, rekomenduojama juk nereiškia būtinybės. Lankstinuke pasitelkiamas suomių pavyzdys: „Suomijos egzaminų temos yra formuluojamos aktualizuojant tuo metu visuomenėje svarbias temas, mokiniai remiasi arba literatūriniais, arba publicistiniais kūriniais.“ Matome: suomių mokiniai remiasi tuo, kuo reikia, jie nėra verčiami remtis vien grožine literatūra. Tačiau citatoje svarbi ir kita žinia: suomių abiturientai per egzaminą rašo visuomenėje svarbiomis, aktualiomis temomis. O mūsų mokiniams tokios temos neįmanomos, nes mūsų klasikai nerašė nūdienos aktualiomis temomis.

Ar pasaulyje yra šalis, kur reikalaujama baigiamojo egzamino neliteratūrinį rašinį būtinai pagrįsti privaloma literatūra? Kurioje šalyje abiturientas, puikiai parašęs rašinį, bet nepasirėmęs nė vienu privalomu autoriumi arba pasirėmęs į sąrašą neįtrauktu autoriumi (tarkim, Ieva Simonaityte, Kaziu Binkiu ar Algimantu Baltakiu), negauna atestato? Kiek yra šalių, kuriose literatūra tapo bausmės priemone, lazda?

Andrius Jakučiūnas paskelbė labai įdomių ir visais atžvilgiais vertingų utopijų, teikiančių tikrą skaitymo malonumą13. Ypač verta dėmesio jo „Utopija Nr. 14“, „Utopija Nr. 18“ ir „Utopija Nr. 19“ apie skaitymo kultūrėlę, skaitymuką, skaitymo prietaisą ir kitus išmoningus dalykus. Teneįsižeidžia beveik klasikas A. Jakučiūnas, bet brandos egzaminas pranoksta visas jo utopijas. Brandos egzamino programa ir vertinimo kriterijai atveria naują anapus proto esantį pasaulį, kuriame viešpatauja nesąmonės ir absurdas.

 

1 Toks įsakymas priimtas, nes norėta išvengti kiekvieną pavasarį kylančio skandalo dėl per daug sudėtingų brandos egzamino reikalavimų ir abiturientų rašinių neadekvataus vertinimo, užkertančio kelią gabiems jaunuoliams įstoti į siekiamą universiteto specialybę.

2 www.delfi.lt/news/daily/education/skubiai-pakeista-egzamino-tvarka-­sukele-tikra-soka-to-nera-buve-ne-vienoje-salyje.d?id=76422823

3 Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa, p. 3.

4 www.bernardinai.lt/straipsnis/20-11-29-literatūros-kritike-e-banyte-­egzamine-pasiremti-faustu-yra-kur-kas-sudetingiau-negu-dedemis-ir-dedienemis/166595

5 www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-11-29-lietuviu-kalbos-ir-literaturos-­egzamino-ateitis-galimybe-rasyti-bet-kokia-kalba/166594

6 N. Bartašiūnienė. „Belaukiant Godo: kas padėtų susigrąžinti prarastą pusiausvyrą?“, Dialogas, 2011-10-20, p. 10.

7 „Gimtoji kalba“, 2016, Nr. 7, p. 29.

8 A. Huxley. „Neregys Gazoje“. – V.: „Kitos knygos“, 2015, p. 245.

9 V. Daujotytė. „Laisvojo mąstymo properšos“. – V.: „Tyto alba“, 2012.

10 V. Zaborskaitė. „Eilėraščio menas“. – V.: „Vaga“, 1983.

11 K. Nastopka. „Slunkiaus pasijos“, Gimtasis žodis, 2013, Nr.10, p. 26–28.

12 www.egzaminai.lt/failai/7232_Egzaminas.pdf

13 A. Jakučiūnas. „#Utopijos“. – V.: „Kitos knygos“, 2017.