Publicistika

Renovuojant Afrikos muziejų

2019-07-18 20:11:49

Kai 1897 m. Briuselyje vyko pasaulinė paroda, Belgijos karalius Leopoldas II sumanė pademonstruoti savo „civilizuojančią misiją“, kurią išsijuosęs vykdė savavališkai pasiskirtoje milžiniškoje Kongo upės baseino teritorijoje. Tervurene šalia Briuselio jis pastatė rūmus, kur eksponavo savo grobį – kultūrinius objektus, kimštus gyvūnus, „žmonių zoologijos sode“ patalpintus žmones vertė rodyti aikčiojantiems europiečiams, kaip „p...


„Stovėdami ir klūpodami išgyvenusieji dairėsi tarp griuvėsių, tačiau numylėtoje erdvėje negalėjo aptikti jokių paminklų ar pastatų.“ Nicholas Shrady. „Paskutinė diena. Rūstybė, sugriovimai ir protas per didįjį žemės drebėjimą Lisabonoje“ „Nežinau, kaip bet kuris gailestingas dievas galėjo leisti tam atsitikti. Ir po tos nakties neatsitiko nieko, dėl ko būčiau apsigalvojęs. Netgi priešingai.“ Heather Morris. „Aušvico tatuiruotojas&...


„Mūsų laikas yra visa ko baigties laikas“, – rašo ispanų filosofė Marina Garcés knygoje „Nueva ilustración radical“ (2017), kviečiančioje naujam radikaliam iliuminizmui. Patyrę modernybės, istorijos ir ideologijų baigtį, mes vis mažiau tikime globalizacija ir jos žadama amžina dabartimi. Dabartimi, kurioje visi planetos gyventojai progresyviai jungiami į prekybinį ekumenizmą, neva užtikrinantį socialinį gerovę. Tačiau toji dabartis šiandi...


Stefano Mancuso (g. 1965) – pasaulinio garso biologas, „International Society for Plant Signaling and Behavior“ steigėjas, dėstė Japonijos, Švedijos, Prancūzijos universitetuose, šiuo metu dėsto Florencijos universitete ir vadovauja tarptautinei vegetacinės neurobiologijos laboratorijai. 2013 m. „New Yorker“ įtraukė St. Mancuso į prestižinį „World Changers“ sąrašą. Jo universitetinis startuolis patentavo „Jellyfish Barge &ndash...


Tekstas apie Sarajevą turėjo atsirasti dar Naujųjų naktį, kai visas miestas pokšėjo nuo fejerverkų. Tąkart kaimynas bosnis nesivargindamas leido petardas tiesiai iš balkono, žybsinčio kaip kvaištelėjusio mokslininko laboratorija. Sarajevas spjaudėsi ugnimi iš visų kampų – akimirka, kita, ir pagaudavai save drebant, jog vėl prasideda karas. Tuščia gatve nulėkė paklaikęs, atgal besigręžiojantis šuo. Visur biro išsigandusios varnos, dar savo ak...


Rašytojo ir dramaturgo Peterio Handke’s sodybos sklypas Pikardijos provincijoje sminga žemyn tarsi slidinėjimo trasa. Visai netoli – kaimo bažnyčia ir kapinės. Jose palaidota neįtikėtinai daug jaunų žmonių. „Tikriausiai tai avarijų aukos, – sako P. Handke, – jie laksto kaip velniai.“ Su rašytoju kalbuosi apie Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisrą ir Europos nelaimę.   Ugnės Žilytės piešinys   Pone Handke, kur buvote, kai de...


Tiek skaitytojams, tiek ir Vakarų Europos redaktoriams bei leidėjams jau pabodusios niūrios scenos iš komunistinių lagerių ir psichiatrijos ligoninių. Skaitančiajai europietiškai visuomenei jau pabodo ar net įgriso plėtojamos temos apie revoliucionierius bei herojus, visuomenės reformatorius, disidentus ir jų persekiotojus. Ne ką mažiau atsibodo ir tekstuose minimi pilki Rytų Europos miestų pastatai bei nakties tamsoje tykantys grėsmingi juodi automobiliai. Dabar skaitančioji ir i&...


Drago Jančaras – vienas žinomiausių šiuolaikinių slovėnų rašytojų, eseistas ir dramaturgas. Pradėjo rašyti Tito valdomoje Jugoslavijoje, dar studijuodamas Mariboro aukštosios teisės mokykloje, 1974 m. buvo represuotas ir įkalintas už „priešiškos kultūros platinimą“. Nepaisydamas represijų, tęsė literatūrinę veiklą, 1987–1991 m. buvo Slovėnijos PEN klubo pirmininku. 1994 m. dalyvavo „literatūriniame desante“ į apgultą S...


Ar yra Lietuvoje žmonių, negirdėjusių apie „Femen“ grupę? Tą, kuri nuogas krūtis pavertė vėliava ir prekiniu ženklu? Spėju, nedaug. Dėl labai paprastos priežasties – prekinis ženklas išsiskiria ir patraukia. Ko nepasakysi apie turinį po ženklu. Politizuotos „Femen“ akcijos nekuria išskirtinės vertės turinių, analizuotinų dėl reikšmingumo. Atvirkščiai, atkartoja visiems žinomas ir subanalintas feministinės ideologijos tiesas, sukoncentruot...


Antonio Gramsci. Abejingieji

2019-06-19 05:17:45

Nekenčiu abejingųjų. Kaip ir Friedrichas Hebelis, manau, kad „gyventi, vadinasi, būti partizanais“. Negali egzistuoti tiesiog žmonės, kurie svetimi miestui. Kas iš tikrųjų gyvena, negali nebūti piliečiu ir nepalaikyti tam tikros pusės. Abejingumas yra apatija, parazitizmas, bailumas, tai nėra gyvenimas. Todėl nekenčiu abejingųjų. Abejingumas – tai istorijos inertinis kūnas. Tai švino svarmuo novatoriui, inertinė materija, kurioje dažnai skęsta patys šviesi...


Draugai