Lietuva, 1990 m., blokada. Greitosioms mašinoms trūksta degalų. Viena greitoji nespėja nuvežti iki ligoninės gimdančios moters. Mergaitė gimsta mašinoje. Su virkštele, du kartus apsivijusia kaklą. Taip, kad užsispaudžia stuburo nervas. Daktarai kartoja, kad ji nekalbės ir nevaikščios. Šiandien ir vaikšto, ir kalba. Tiesa, kiek kitaip nei žmogus, gimęs neužspaustu nervu. Žiūriu į ją, ji – į mane. Šypsomės. Klausiu: „Kaip tau sekasi.&ldq...
Matytų gatvių ir užeigų, namų ir šventyklų pavadinimai pamažu traukiasi iš atminties sukeldami ilgesį, nostalgiją. Savitų įspūdžių persmelktas pasakojimas apie vasaros kelionę Klaipėda–Kaliningradas–Gdanskas , apkibęs nugirstomis istorijomis, bičiulių aforizmais, pamažu ima trūkinėti, irti. Tad reikia skubėti. Šis pasakojimas, grįstas žurnalistų Mindaugo Kluso ir Igno Kazakevičiaus nepertraukiamo stebėjimo ekspromtais ir komentarais, yra iš ciklo „Pa...
„Man gatvės fotografija yra gyvenimo būdas. Kamerą su savimi nešiojuosi beveik visada, kartais net kelias. Telefono neužtenka, neretai kadras toks vertingas, kad tikrai verta užfiksuoti geresnės kokybės. Plano neturiu, tiesiog keliauju savo keliais, stebiu aplinką ir improvizuoju. Fotografuoju intuityviai. Žmones, objektus, gatvės vaizdus – kas pakliūva, esu labai eklektiškas ir išsiblaškęs. Pastaruoju metu pradėjau kurti knygas, savo klajonių is...
× Toma Gudelytė Su VDU Sociologijos katedros dėstytoja ir antropologe Daiva Bartušiene susipažinome 2020-ųjų gruodį. Tada vyko VDU Tėvų akademijos surengta nuotolinė paskaita „Neuro-tėvystė ir autizmas“. Daiva dabar atlieka mokslinį tyrimą apie autistiškų asmenų savivoką neurotipiškoje visuomenėje ir teigia, jog antropologija mums siūlo naujų prasmingų žiūros kampų: „Man patinka praėjusio šimtmečio pradžios vizionierės, antropologijos...
Žodžio „troškimas“ (it. desiderio) etimologija – viena įstabiausių, iš sutinkamų studijuojant italų kalbos kilmę. Žodis atėjęs iš lotynų kalbos ir reikštų žvaigždžių stygių. Justi žvaigždžių stygių – ši metafora puikiai nusako, kas mums nutinka, kai trokštame kokio nors dalyko ar žmogaus: mums jo trūksta, kamuoja ilgesys, o tai paskatina mus veikti ir bandyti paversti troškimus tikrove. Kažko trokšti – &...
Bibliotekos nedirba. Kavinės uždarytos. Kelionės atšauktos. Balkonas apsnigtas. Namuose įsikūrusi mokykla ir valgykla, todėl vietos, kur galėčiau ramiai susitikti su savimi, beveik nebėra. Ilgai pasivaikščioti per šalta. Todėl sėdžiu priešpaskutiniame miesto traukinio vagone prie lango, ant kelių guli užrašų knygelė, rankoje pieštukas. Kuprinė apdairiai padėta ant gretimos sėdynės, kad niekas neatsisėstų. Jei kartais pavargčiau nuo savo minčių, joj...
„Ant stalo žuvų galvos ir ryžiai – pasirinkimo nėra... Ši vieta netoli sostinės Manilos, regis, neegzistuoja – nėra mašinų, tik motociklai su priekabomis žmonėms vežti, dažnai nėra nė normalaus kelio, aplink salą žmonės plaukia laiveliais, ne, ne laiveliais, o tokiais ilgais plaustais, išlipa stotelėse. Saloje 27 000 gyventojų, o vienintelė gydytoja – mano draugė lietuvė Viktorija. Todėl ten ir lankiausi. Saloje manęs dažnai klausdavo, ką dirbu. Sakyd...
Lėktuve nespėju ir įpusėti Claudelio „Brodeko“ – esam dar virš jūros, o interkomas sugaudžia, kad įskridus į Izraelio erdvę vaikščiojimai baigiasi, ir man, kaip ir knygos herojui, tenka įstrigti – jam savo statiškoj aplinkoj, gaubiamoj neprasisklaidančio niaurios mąstysenos rūko, man kiek patogiau – sėdynėje. Šis reikalavimas įvestas prieš daugel metų, siekiant apsisaugoti nuo lėktuvų pagrobimų, kuriais andai grasino Libano &...
Ką atskleidė studijos Teherano universitete Pro žalius metalinių tvorų virbus matyti gelsvos sienos. Jei ne garsieji išraiškingos formos – tarsi skrydžiui pasiruošusio paukščio sparnai – pagrindiniai vartai į Teherano universiteto miestelį, nė neįtartum čia jį esant. Prie pat Enqelab-e eslami (Islamo revoliucijos, buvusios Šacho Rezos) gatvės – ją iš abiejų pusių įrėmina vos ne vienas ant kito suvirtę tokios pat pilkšvo smėlio s...
Lapkričio sekmadienio planas buvo kuklus: pasivaikščioti apleistu geležinkeliu. Takas jo link veda palei nedidelį, ąžuolais apaugusį ežerą. Gal taip būtume ir pasivaikščioję, jei ne kilusi mintis šįsyk ežerą apeiti, o bėgius pasilikti kitam kartui. Sukame į pelkyną, į nendres, prieiname kelias sulaukėjusias obelis, ilgus ir siaurus pamatus. Šiltnamių pėdsakai. Mėtosi storo porceliano lėkščių duženos. Gamintojų nereikia nė ieškoti, aišku,...