Publicistika

Jauno poeto Aisčio Žekevičiaus veidą dažnai galima pamatyti įvairiuose meniniuose vyksmuose, tekstus išgirsti literatūriniuose festivaliuose ir perskaityti kultūrinėje spaudoje. Kalbamės gana poetiškame fone – kaip tik prieš prasidedant „Poetiniam Druskininkų rudeniui“, Seimo rinkimų išvakarėse, ūžiant socialiniams tinklams, šaltam spalio vėjui stingdant praeivių kaulus ir plaikstant suirusius medžių lapus.   Kokios Kauno erdvės tau buvo svarbios vaikystėje? Ir kokius (dabar galbūt jau di...


Kaip žadėta, dviejų dalių serialo apie normalumo naudą tęsinys ir pabaiga. Kurį laiką gyventa (vadinasi, ir gaminti atitinkami tekstai) paikai įsitvėrus nuostatos, esą tikslintinas teiginys, jog normalumas būtinai pasiveja žmogų. Esą šią puikią Ralfo Dahrendorfo ištarmę dera konkretinti, mat globalizacija yra kompleksinis projektas, kuriam įgyvendinti reikia ypač patikrintų gebėjimų ir kapitalistinės išminties, kad būtų tinkamai reglamentuota nebūtinai pageidautina gyvenimo formų įvairovė. Ta...


Fotografė ir žurnalistė Viktorija Ivleva ir dailininkas Nikita Aleksejevas – seni bičiuliai ir kultūros pasaulyje žinomi maskviečiai. Susitikome Nikitos dirbtuvėje po jo parodos „Fishing & Bubbles“, skirtos „filosofų garlaiviui“, 1922 m. Lenino į Vokietiją išsiųstai rusų inteligentijai, atminti. Vikai atėjus į dirbtuvę iš piketo prie Rusijos teisingumo ministerijos, įvyko tikras rusiškas virtuvinis pasikalbėjimas.Viktorija Ivleva gimė Leningrade, gyvena Maskvoje. Įvertinta daugeliu premijų: ...


„...iš vieno susitikimo į kitą, nuo kondicionierių išdžiūvusios akys, šerpetojanti oda, nuolatinis derybų dūzgesys, kuriame bandai susikalbėti ir išgirsti pašnekovą. Džiugesys ištinka: • Kai vokiečių leidėjas susitikime tau pasako, jog „nėkart nesigailėjo priėmęs sprendimą išleisti A. Škėmos „Baltą drobulę“ Vokietijoje ir iki šiol didžiuojasi tuo“. • Kai kita leidėja prasitaria, jog „nesitikėjo, kad U. Radzevičiūtė jai taip patiks“ – perskaičiusi ruošiamo leisti vokiškai „Žuvų ir drakonų“ ve...


Tęsiu savo užrašus. „Darbo, kaip ir meilės, niekada nebūna per daug“, – kartą pasakė dvasininkas Ilja Šmainas, irgi gyvenęs (ir tarnavęs) mūsų mieste. Praėjo dar pusmetis, daug kas pasikeitė į gera, bet kartais, kaip ir anksčiau, užplūsta baisi neviltis: jeigu nori ką nors nuveikti – kalbu apie pačius paprasčiausius dalykus, – prireikia didžiulių pastangų ir vis tiek amžinai atrodo, kad rezultatą pavyko pasiekti per stebuklą. Žmonių akimis tas, kuris veikia, – įtartinas, gerokai priimtinesni...


Niujorkas. Iš dešimto viešbučio aukšto stebiu Manhatano stogus. Žydrame dangaus fone matau juos tarsi išstypusius graikų kupolus. Kas galėjo pagalvoti, kad dievop keliausime aukštais stačiakampiais? Bandau kilstelėti lango stiklą, jis atveria delno pločio ertmę. Ne daugiau. Net jeigu būčiau labai distrofiško sudėjimo, savižudybę tektų atidėti kitam kartui. „Amerikoje visi laimingi“, – niūniuoju susigalvotą tekstą pagal radijo imtuvu transliuojamą džiazą. Ant stalo prie sienos laukia raudonojo ...


Vėlų rudens vakarą kalbamės su „Naujojo teatro“ aktore Irma Jokštyte, kurią randu teberepetuojančią kartu su kitais aktoriais. Irma vedžioja mane nepažįstamais koridoriais – pati juose klaidžiojau, kol suradau reikiamas duris. „Jeigu paliksi šviesą kambaryje – tai ji, žinok, ir degs. Draugai, svečiuodamiesi mano bute, kartais pamiršta išjungti ir aš tada savaitę gyvenu su įjungta šviesa.“ Akla aktorė pasakoja dažnai pasiskolinanti kitų žmonių akis: „Mėgstu vaikščioti viena, o jeigu pasimetu, ...


„Bobas Dylanas šiandien – kaip Rolandas Paksas 2003-iaisiais: laimėtojas, iškrentantis iš įprasto formato ir supriešinęs tautą.“ „Nobelis – Bobui. Nepaprasta žinia. Tai sujaudino kaip pri/si/minimas... Manau, daug kam priminė basą, naivią ir „kairuolišką“ jaunystę, kai visi norėjome kurti eiles. Štai iškart prisiminiau, kaip dainuodavome roką ir ne tik... ir kadaise egzistavusią Šiauliuose Stakėno studiją... ir Šiaulių 12-osios vidurinės „bendą“, dabar tapusį „Keistuoliais“... ir Geraldą Jankau...


Vengrijos virtuozų kamerinio orkestro koncerte. Pirmiausia, „Compensos“ salė yra per didelė kameriniam kolektyvui: jei sėdi kur nors gale, garsas nepasiekia ausų, pakeliui kažkur dingsta, nors į koncerto pabaigą arba klausa prisitaikė prie aplinkos, arba griežikai pradėjo stipriau brūžinti stygas. Gal žodis „brūžinti“ nėra tinkamas virtuozams, bet juk jie irgi žmonės, jiems irgi gali neišlaikyti nervai, kai per subtiliausius violončelės solo po salę besišlaistantis fotografas spragsi savo apar...


Laimantas Jonušys* savo tinklarašty kritiškai rašė apie po remonto atidarytą Mažvydinę. Šiandien ten apsilankiau ir pabandžiau ta modernizacija pasinaudoti. Žalias siaubas! Visų pirma, nebėra atvirų grožinės literatūros fondų, kurie buvo netgi toje laikinoje Humanitarinėje skaitykloje priestato šeštame aukšte. Dabar viską turi užsisakinėti kompu. Visos modernios ir save gerbiančios bibliotekos stengiasi kiek įmanoma daugiau knygų palikti atviruose fonduose (t. y. lentynose), nes taip gerokai ...


Draugai