Publicistika

Iš visų Skandinavijos karalysčių Norvegiją patyriau paskutinę. Undinėlės gimtinėje Danijoje ir Pepės Ilgakojinės tėvynėje Švedijoje truputį studijavau, tačiau tik praėjusį mėnesį, lietingąjį rugsėjį aplankiau per personažą Perą Giuntą atpažįstamą Norvegiją. Poreikį mažumėlę patyrinėti šią šalį priderinau prie povestuvinės kelionės po kalnus ir fiordus. Dar norėjau savo akimis įsitikinti, ar iš tiesų ten taip žvėriškai brangu, kaip ne vienas bičiulis buvo liudijęs. Įsitikinau! Bet ne apie kalnus...


Literatūros kritikas grybauja Klausiu praeinančio dzūkelio, kur jis prisirovė tokį krepšį baravykų. Atsakymas: „Miški, vaikeli, miški.“ Pareini pustuštis, pasiguodi. Išgirsti patarimą: „Raikia grybauc ne miški, o grybienoj!“ Anksti rytą perėjau savąją raudonikių lomelę. Iš lėto perėjau, pasidairydamas. Šiek tiek radau.Vakarop grįžom pagrybavę su žmona. Ėjom  savo sodybos link per tą pačią pievelę, tik iš kitos pusės ėjom. Ir štai ji rauna –­ vieną, kitą, trečią.Taigi – žiūrėk iš kitos pu...


Pabaiga, pradžia nr. 31 Pasakoja Thomo Manno memorialinio muziejaus direktorė Vitalija-Teresė Jonušienė Thomo Manno namelis keliasi iš griuvėsių Kad ir kaip žiūrėtume, didžiausi nuopelnai išsaugant Thomo Manno vasarnamį priklauso Antanui Venclovai. Karo pabaigoje į namelį pataikė bomba, vienos jo pusės praktiškai nebeliko. Venclova, kažkokiu būdu po karo čia atvykęs, dienoraštyje įrašė, kad užkopė ant kopos ir pamatė dar stovintį Thomo Manno namelį, nors ir apdegusį... Namas nukentėjo nuo įpr...


Jau įsibėgėjusiame rašytojų memorialinių muziejų cikle (lankėmės V. Mykolaičio-Putino, V. Krėvės-Mickevičiaus, Vaižganto, Balio Sruogos namuose) šįkart pristatome ne visai tipišką atvejį – viena, tai ne Lietuvos rašytojas, kita, šiame memorialiniame muziejuje nėra nei išlikusio, nei atkurto interjero (kambarių apstatymo). Bet, kaip sako muziejaus vadovė, svarbiausia – pats namas. Taigi svečiuojamės Thomo Manno namelyje. Apie šio Nobeli...


Lietuvos istorija kupina įvykių, situacijų, epizodų, vertų romanisto plunksnos, o tuo labiau – kino režisieriaus kameros. Ne, visai ne apie batalines Žalgirio scenas kalba: įprasminimo, įsižiūrėjimo, o įsižiūrėjus – pagarbaus nustebimo vertos istorijos dar vaikšto tarp mūsų. Štai, tarkim, regiu. Į tradicinį jau atkutusios, neblogai be­siverčiančios Tarybų Lietuvos kolektyvinį sodą sugužėjęs būrelis svečių, sukaktuvininkė – dar visai jauna (28 metų) graži mot...


  Pabaiga. Pradžia nr. 27 Rasos Rasų kapinių steigėjai 1801 metais vargu ar galėjo įsivaizduoti kuriantys reikšmingą panteoną. Tai buvo pirmosios Vilniuje, o ir apskritai Lietuvoje, labai oficialiai įsteigtos kapinės už tuomečio miesto ribų. Dokumentų apie jų steigimą gausu ir čia jau nebereikėtų kartoti Adomo Honorijaus Kirkoro klaidingų teiginių ar korektūros klaidų pirmuosiuose vadovuose po Vilnių apie šių kapinių įsteigimą 1769 metrais. XVIII amžiaus antrojoje pusėje dar laidojo ba...


...nepaprastai suintensyvėjo lietuviškas kultūrinis gyvenimas, surengta net po keletą Mūzos Rubackytės, Lioniaus Treikausko ir Vilniaus styginių kvinteto „Intermezzo" koncertų, vyko „Poezijos pavasario" renginiai, kuriuose dalyvavo pats šių metų „Poezijos pavasario" laureatas Eugenijus Ališanka, Ženevoje viešėjo Kęstutis Kasparavičius. Šioje gausoje reikšmingumu ir platesniu užmoju išsiskiria trys kultūriniai įvykiai. Metų pra...


Draugai