S-keltininkai

Liepos parodų apžvalga ir rugpjūčio horoskopai     Visai neseniai mūsų mažai valstybei ir vėl iškilo pavojus. Priešiškos jėgos sukūrė ir į apyvartą paleido programėlę, kuri netikėtai be laiko pasendino daugelį Lietuvos Respublikos gyventojų. Tiesa, kai kuriuos kažkodėl atjaunino, o išskirtiniais atvejais netgi pakeitė jų šukuoseną ar lytį. Tačiau, pastebėjau, niekas dėl to pernelyg nesigraužia. Kaip tik krizena sau po nosimis visi, kaišioj...


  „Dėl šio kino filmo vargu ar kada netolimoje ateityje sutars ir jį daugiau ar mažiau panašiai vertins mūsų visuomenė“, – 2015 m. rašė šviesaus atminimo Leonidas Donskis. Be abejo, jis turėjo omenyje Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“, šiomis dienomis vėl sukėlusį nedidelį šaršalą. Paradoksalu, bet prieš pusę amžiaus į gyvenimą paleista kino juosta tapo savotišku simptomu, leidž...


  Ir birželio karščiai. Ir liepos vėsa. Susvetimėjimo rekordai – ir sostinėje, ir Pietų Žemaitijoje, kur vasaroju šiurpdamas nuo informacijos begalybės ir žmogiškosios laikmenos baigtinumo. Birželį mirė bene penki rašytojai, elektroninio pašto dėžutėje daugiausia nekrologai ir pranešimai, kur ir kada laidos. Iki vakar man atrodė, kad prieš akis – visa vasara, kad tuoj ji – ta tikroji – prasidės, tačiau ji greičiau b...


  Nesu iš tų, kurie kas kelerius metus ar kokį dešimt­metį nuosekliai permąsto savo santykius su literatūros klasikais ar jaunystės korifėjais (taip, beje, darė Alfonsas Nyka-Niliūnas, savuosius permąstymus kruopščiai fiksavęs „Dienoraščio fragmentuose“) – šiaip sau ar jubiliejų proga. Esu tikra akademinio pasaulio barbė devyndarbė, ir permąstymų fragmentai ar vos apčiuopiamos jų galimybės dažniausiai išsisklaido nuolatinių ...


Vitalij Binevič. V@izdų puota

2019-07-18 20:29:10

  Nuo Romos imperijos laikų žmogui tereikia dviejų dalykų – duonos ir žaidimų. Žaidimas yra reginys, nes Koliziejuje susirinkę piliečiai norėjo pamatyti kovą, kraują ar neįtikėtiną herojiškumo apraišką. Nūdienos pasaulyje, anot daugelio medijų teoretikų, mes patiriame „vaizdinį posūkį“, kai kasdienybę vis labiau užvaldo telefonų, televizorių ir ekranų transliuojami reginiai. Kitaip tariant, vaizdų vis daugėja, ir būtent šį vizualinį totalitarizmą pa...


  Kaip išgyventi eilinę tropinę vasarą Vilniuje? Ogi patogiai įsitaisius šaldytuve, pačioje viršutinėje lentynoje. Tarp šaldyto broilerio ir skudurų gniužulo, apvynioto izoliacine juosta (iš kur jis čia atsirado?). Žinokit, šaldytuve visai smagu. Šaltas alus, jaukiai pukšintis marinuotų agurkų stiklainis ir daugybė draugiškų, iš atidarytos šprotų skardinės pritariamai veiksmą stebinčių akučių. Svilinant kokių 1...


Apželdinau sodą ir didžiam nustebimui atradau savyje piktžoles raunančią ir krūmelius dailinančią fašistę sodininkę. Net išėjusi į mišką sunkiai išsiversdavau be sodo žirklių. Vis dar atsidaviau aštriu prakaitu, pažastyse žėlė plaukai, teturėjau lauko tualetą ir jokio dušo – na, bent jau buvo šulinys. O miške galėjai prisirinkti malkų pirčiai pakurti. Daugiau nebereikėjo sukapoti namo, kad sušiltum. Marjo Isopahkala. „A&...


  Iš Milano Kunderos išmokau vertinti atsitiktinumą. Tai toks banalus procesas, kuris sąmonėje konvertuojasi į nesudėtingą mąstymo metodą, minties tiesę, greitai susiejančią vieną mintį su kita. Tereikia lyg su riešutų gliaudykle išlukštenti atsitiktinumo potekstę. Šįkart kunderiškasis fenomenas ištiko pasukus dar nevažiuotu keliu pro Trakus, Semeliškių link. Vaizdinga vietovė, kurioje sugyvena nedideli kaimai su prabangius v...


  Šių metų rinkiminių maratonų eiga ir rezultatai kai kuo priminė pernykštį Pasaulio futbolo čempionatą. Tada socialiniuose tinkluose absoliuti diduma man matomų profilių garbino kroatus – ypač prieš finalą, vienas kitas tyliai – prancūzus. Man finalas buvo neįdomiausia čempionato dalis – nuojauta sufleravo, kad kroatai, prasibraudami į finalą, pasiekė savo galimybių lubas, kad nepakaks jėgų rimčiau pasipriešinti prancūzams. Taip ir nutiko. A...


Tai buvo dviejų filosofijos grandų susidūrimas. Pirmasis atstovavo klasikiniam mąstymui, pripažįstančiam daiktų bei idėjų universalumą ir intelektualiai pažinią jų prigimtį. Antrasis gynė postmodernaus diskurso prieigą, neigiančią vienos tiesos galimybę. Abu nagrinėjo bendrą pamatinį klausimą – ar egzistuoja žmogaus prigimtis? Ši diskusija filosofijos pasaulyje iki šiol kelia bangas. Be abejo, kalbu apie 1971 m. tarp Michelio Foucault ir Noamo Chomsky’o kilusį ir tele...


Draugai