Teksto „Humanizmo – kaaas?“* parafrazė

 

Su dukra andai diskutavome apie Berlyno ir Londono skirtumus ir sutarėme, kad Berlynas vis dėlto šiltesnis, sakytum, turintis daugiau išminties, mielas (būtent) didmiestis. Kaip vieną iš svarbių priežasčių abu (beveik vieningai, o tai ypač reta šio tėvo ir šios dukters santykiuose) nurodėme Antrojo pasaulinio karo tragedijos pamoką, kuri vokiečius padarė gerokai išmintingesnius už daugelį net ir laimėjusiųjų kare.

Gal kiek paviršutiniška išvada, kita vertus, čia tik pokalbis. Bet išvados kontekste žvilgsnį užkabino toks vokiečių gyvenimo fragmentas (kalbama ne apie Berlyną, bet, teksto gamintojo vertinimu, tai nekeičia reikalo esmės, Vokietijos sostinėje yra taip pat). Vykstant šiųmečio „Bundesligos“ futbolo čempionato 26-ojo turo rungtynėms tarp Gelzenkircheno „Schalke 04“ ir Dort­mundo „Borussia“, pastarosios gynėją ispaną Marcą Bartrą stiprokai paveikė poelgis jo komandos sirgalės, kuri vienut vienutėlė įsikūrė priešininkų komandos tribūnoje ir su savo komandos spalvos palaidine atrodė tarsi geltonas švyturėlis tarp aplink įsitaisiusių mėlynųjų (išraiškingai vizualų kadrą galima pamatyti kad ir čia: http://isport.ua/football/europe/292021-Igrok-Borussii-D-razyskivaet-bolel-cshicu-komandy--chtoby-vruchit--ej-podarok). Futbolininkas interneto socialiniame tinkle net paprašė publikos (nepriklausomai nuo šios asmeninių simpatijų) padėti surasti santarvės šauklę, kad galėtų padovanoti jai savo marškinėlius. Tąkart rungtynės tarp „Schalke 04“ ir „Borussia“ visai simboliškai baigėsi rezultatu 1–1.

Smulkutį pavyzdį (iš tiesų – reprizą) panorėjus galima plėsti iki geopolitinės alegorijos-parabolės. Dėl Vokietijos šiaurėje esančios Šlėzvigo-Holšteino žemės vokiečiai ir danai aiškinosi ilgiau nei iki XIX a. vidurio, viskas galų gale baigėsi taip, kaip baigėsi. Jei koks šiuolaikinis geopolitinis „mitruolis“ imtų raginti danus atstatyti „istorinę skriaudą“ ir reikalauti iš vokiečių Šlėzvigo-Holšteino, vietoj atsakymo pamatytų rodomojo piršo pasukiojimą smilkinio srityje. Taip pat pirštas būtų sukiojamas, jei, pavyzdžiui, prancūzams imperatyviai rekomenduotumėte susigrąžinti pietvakarių Vokietijoje esančią Saro žemę kaip „teisėtą karo grobį“. Po Ant­rojo pasaulinio karo ji laimėjusios koa­licijos buvo priskirta Prancūzijai, dėl statuso vyko aršios diskusijos, bet 65 proc. Saro piliečių referendume nubalsavus prieš „autonominius“ variantus, 1957 m. sausio 1 d. žemė grąžinta Vokietijai, ir istorija visiems jos dalyviams baigėsi su visam. Na, ir, tarkime, ką apie jus pagalvotų šiuolaikinis vokietis, jei imtumėte raginti jį galų gale „atsiimti“ Rytprūsius?

Užtat aktualus (dabartinėmis aplinkybėmis neįmanoma pasakyti, kiek toks bus) istorinis oksimoronas, kurį geriausiai iliustruoja citata iš rusiškos „Vikipedijos“: Kionigsbergo universitetas (Albertina) yra seniausias Prūsijos universitetas ir pirmas universitetas dabartinės Rusijos teritorijoje. Taigi žymiausias pirmo dabartinės Rusijos teritorijoje universiteto atstovas, moralinio imperatyvo kūrėjas Immanuelis Kantas (tačiau) gimė, mirė ir buvo palaidotas seniausio Prūsijos universiteto mieste Kionigsberge. 2 proc. „indėlį“ į pasaulio BVP įnešančiai, šeštadalį planetos apkėtusiai valstybei, kurioje nuo Uralo iki Kurilų salų (irgi grobis) gyvena kiek daugiau žmonių nei Londono aglomeracijoje, vis maža; dabar rusai svaigsta dėl „įsigyto“ Krymo, su kuriuo, pasak oficialios propagandos, Rusiją sieja ypatingi dvasiniai ryšiai.

Iš pirmo žvilgsnio gali gniaužti apmaudas, kad turime gyventi egzistencinėje savanoje, tik istorija pasidomėjęs naivuolis savo nuostabai atranda, kad kitaip niekada nebuvo ir nėra dabar. Sėkmė – ji ir yra sėkmė bet kokiomis aplinkybėmis, kai „įvaizdis, o ne troškulys yra viskas“. Vietoj planuotų 16 mln. dolerių „Sotheby’s“ aukcionas Honkonge balandžio pradžioje Andy Warholo 1973-iaisiais akrilu tapytą buvusio Kinijos diktatoriaus Mao Dzedongo portretą (127 x 106,6 cm) pardavė už 12,69 mln. dolerių. O va prieš porą metų Niujorke už to paties istorinio personažo irgi A. Warholo teptukui priklausančią portretinę drobę „Sotheby’s“ susižėrė 47,5 mln. dolerių.

Be abejo, nelygu, kas kur žvelgia – vieniems Gelzenkircheno „Schalke 04“ ir Dortmundo „Borussia“ balandžio pradžios rungtynių epizodas yra gryniausi niekai, kita mūsų dalis (pabandykime vien teoriškai paspekuliuoti, didesnė ar mažesnė) su gynėju ispanu M. Bartra laiko tai „kažkuo tokiu“, gal net užuomina, jog pelnytai ir ypač skaudžiai bausti vokiečiai yra įgiję egzistencinės išminties. Ir tai gal net ne mažiau svarbu už „įvaizdį“.

Užsiminta apie spekuliaciją, kas kur žvelgia, tad mūsų išdidžios šalies atžvilgiu tą, kas čia dėstyta, veikiausiai dera koreguoti. Skirtingai nuo vakariečių, kurie, griuvus Berlyno sienai, kraustėsi užimti ištuštėjusių butų rytinės miesto dalies daugiabučių dėžutėse, kad juose rengtų „loftus“ (ne dabartinių Vilniaus nekilnojamojo turto kainų „stilistikos“ prasme), atviras menininkų dirbtuves, kur su „žolės“ aromatu palaimingai sklido atsipūtusios laisvės dvasia, mes dar nestokojame nuožmaus vitalizmo, su kapitalistine išmintimi kol kas neturinčio nieko bendra. Įsivaizduokime trečios ar ketvirtos kartos „Peugeot“ (įkurtas 1896 m.) prekės ženklo pardavėjo mentalitetą – kiek išvargusį, kiek agresyvų, tačiau laiko neišvengiamai tikrintą pagal Friedricho Nietzsche’s siūlytą algoritmą, kad ne jausmų stiprumas, o trukmė sukuria kilnesnį žmogų.

Ir Vakarų literatūroje, nesvarbu, kokiai temai – ambicijų, padorumo, troškimų (būtinai įskaitant ir nežabotus bei nusikalstamus), neatitikimo tarp nuosavo menkumo ir didžiulės laisvės etc. –­ ji pasišvęstų, galop įsigali konst­ruktyvumo vektorius, racionaliai verifikuojami bet kokie žmogiškosios prigimties recidyvai. Paribyje tarp Vakarų ir Rytų –­ savi malonumai, jiems kaip alibi tinka tai, ką Bohumilas Hrabalas įvardijo pernelyg triukšminga vienatve. Mes, lietuviai, irgi esame kaprizingai nešiojami „triukšmingos vienatvės“, tebegyvename „tarpinėse“ dvejonėse.

„Tarpiniame“ būvyje patogiau (taip pat buitiškai) byloti neįpareigojančiai, neapibrėžtai, ir štai arenoje regime seną gerą dvasingumo motyvą. Dvasingas naratyvas patogus tuo, kad tiesiai niekaip nepaaiškinsi, kas tai galų gale yra, todėl jis labai tinka egocentrizmo sklaidai. Valstybė, kurioje nenumaldomai elegiškai klajoja bent keliasdešimt (šiuo statistiniu atveju dera išlaikyti santūrumą, nors kiekybinė paklaida gali svyruoti nuo keliasdešimties iki kelių ar keliasdešimties tūkstančių) anoniminių Nobelio premijos už literatūrą laureatų, tariant nuosaikiai, nestokoja entuziazmo. Pavyzdys būtent iš Nobelio premijos už literatūrą ne vien todėl, kad savaitraštis vadinasi „Literatūra ir menas“, – kaip lydintis asociatyvus siužetinis vektorius toptelėjo: įdomu, iš kokių dar priklausomybių vaduoja „anoniminių alkoholikų“ terapijos metodika?

O ir ko norėti? Jei esame nenumaldomi anoniminiai nobelistai, neturime kitos išeities, tik kautis (pagal „Otherwise“ dainelę „We are Soldiers...“) už savo vienetinį, neprilygstamą, bet ir universalų, reikšmingą, neįtikėtinai svarų (tęsti pagal nuosavo ego poreikį, t. y. iki begalybės, kalbos nevilties) vaidmenį –­ ooooich... Dar viena, bet paskutinė repriza: orgazmas (gr. orgao – degti aistra) –­­ didelės palaimos ir malonumo pojūtis, atsirandantis besibaigiant sueičiai arba vykstant kitokiai lytinei iškrovai („Vikipedija“); lietuviškame (ir tai principinė aplinkybė) „Google“ – apie 629 tūkst. nuorodų.

Taigi, kokia dar tikrovė, empatija konsumerizmo rojuje, tokiems niekams niekas čia neturi laiko.

* https://literaturairmenas.lt/2017-02-03-nr-3601/3773-s-keltininkai/5803-arunas-spraunius