Vokietijoje rusų mergaitę prievartavusių migrantų iš Artimųjų Rytų grupei vadovavo Adolfo Hitlerio giminaitė; kai Hillary Clinton pralošė prezidento rinkimus, pradėjo ruošti Amerikoje „spalvotąją revoliuciją“, mat ponia H. Clinton linkusi į prievartą ir mušė savo vyrą, buvusį JAV prezidentą; kandidatas į Prancūzijos prezidentus Emmanuelis Macronas tik apsimeta esąs laimingai vedęs 24 metais už jį vyresnę moterį, iš tiesų jis gėjus; Indijos valdžia išleido 2000 rupijų bank­notą, kuriame įdiegtas lustas, leidžiantis nustatyti banknoto turėtojo vietą, net jei šis užkastas 120 m gylyje. Maždaug taip metų sandūroje atrodė populiariausių melagingų žinių (fake news) rinkinys socialiniuose tinkluose.

Interneto leidinio „BuzzFeed“ padalinio „BuzzSumo“ tyrimas atskleidė, jog feisbuke 20 populiariausių fake news besispecializavusių alternatyvių medijų praėjusį rudenį buvo akivaizdžiai aktyvesnės už 20 žinomiausių tradicinių žiniasklaidos priemonių. Fake news jau yra efektyvus verslas – Vokietijoje veikiančio tinklalapio „Pravda TV“ savininkas ir pagrindinis autorius, čekų kilmės vokietis Nikolasas Pravda (ironiškai elegantiška – tikras estetikos triumfas) giriasi, esą per penkerius projekto gyvavimo metus uždirbo naujam butui bei reguliariam poilsiui tropikų kurortuose. Tarp „Pravda TV“ semantinių „žygdarbių“ – pranešimai apie Angelos Merkel bei A. Hitlerio giminystę ir kad gruzdintos bulvytės iš „McDonald’s“ turi cheminių priedų, kurie keičia žmogaus DNR.

Fake news nišą rinkoje išsikovojo, kai gyventi nestabiliame ir sudėtingame pasaulyje tapo ne itin paprasta. Prieš porą metų vyravusią euforiją dėl galimybės pilietiškai reikštis rašant tinklaraščius keičia nebesupratimas, kuo žinia skiriasi nuo „žinios“, kai į areną žengia apmokami ar šiaip nenustygstantys entuziastai, nepasitikintys elitu, valstybe, vertybėmis. Ką daryti su 1455 m. vasario 23-iąją pirmą kartą žmonijos istorijoje Biblijos tiesos žodžiui spausdintą pavidalą suteikusio Johanno Gutenbergo etiniu palikimu, keletą amžių nešusiu visuomenei besąlygišką krikščioniško altruizmo naudą?

Galima guostis, esą nieko naujo. Jorge’s Luiso Borgeso apsakymo „Teologai“ pabaigoje apie du ankstyvųjų viduramžių antagonistus svarstoma, kad Aurelianas gal ir kalbėjosi su Dievu, bet šis taip menkai domėjosi religiniais ginčais, jog veikiausiai palaikė pašnekovą Jonu Panoniečiu (ortodoksu ir eretiku). Užuomina neliudija galimos sumaišties dieviškajame prote? Klausimas atviras, bet jau atsidūręs rojuje Aurelianas buvo informuotas, jog nepažiniai dievybei jis ir Jonas Panonietis buvo tas pats asmuo. Jei jau turinio fanatikas J. L. Borgesas taip, tuomet ir J. Gutenbergui laikas susiprasti, jog turinio kvintesencija laikyto spausdinto žodžio laikai eina į pabaigą.

Galima ir tezė, kad dėl viešosios erd­vės besąlygiškos pergalės tvankus komunikavimo intymumas persmelkia viską ir visus, taigi sausta ne tik planetos klimatas. Turinio sausrą aktualizavęs istorikas Arthuras Schlesingeris jaunesnysis dar XX a. 9 dešimtmetyje nurodė, kad politinės partijos atgyveno, nes masinių pramogų industrija parūpina gerokai patrauk­lesnių laisvalaikio leidimo galimybių. Nuo to praėjęs ketvirtis amžiaus tik įtvirtino faktą, kad ir „tekstų kovose“ valdo taktinės ad hoc sąjungos „tam kartui“, turinio alkio laikus geriau pamiršti.

Žodžiu, J. Gutenbergui reikėjo proveržio bet kuriuo atveju – ir popiežius Pranciškus interviu belgų leidiniui „Tertio“ gruodį kritikavo dezinformacijos pertek­lių spaudoje, įvertinęs jį kaip galbūt didžiausią žalą, kurią gali nešti žiniasklaida. Melagingas žinias pontifikas palygino su koprofagija, savų ar svetimų išmatų valgymu.

Proveržis tai proveržis, ir štai ji – išganingoji 3D technologija. Pasak „Khaleej Times“, Jungtinių Arabų Emyratų infra­struktūros plėtros ministerija rengiasi pereiti prie pastatų rentimo naudojant tik 3D spausdinimo technologiją, mat statyba spausdintuvu sumažina darbų laiką bei išlaidas 70–80 proc. Dar primintina, jog Nyderlandų ligoninė „Isala Hospital“ planuoja 3D technologija spausdinti ligoniams maistą. Pasak „Wiki“, 3D spausdinimas yra trimačio vientiso, bet kokios formos objekto gaminimo procesas iš skaitmeninio modelio – kompiuteriui paliepus 3D spausdintuvas tą atlikti sugeba be problemų. Dėl galutinio medžiaginio rezultato 3D technologinis procesas poetiniuose naratyvuose gali būti interpretuojamas ir kaip metonimija.

Dekalogo kontekste 3D kaip J. Gutenbergo projekto tęsinys atrodo gal kiek reliatyvistinis, užtat taktinėje (ad hoc) perspektyvoje jis etiškai neutralus ir neabejotinai rentabilus. Pasak „Wohlers Associates“, 3D spausdintuvai bei su jais susijusios paslaugos 2012 m. pasaulio mastu pasiekė 2,2 mlrd. JAV dolerių ir, lyginant su 2011-aisiais, augo 29 proc. Pagaliau, ir XXI amžiuje melu neįmanoma gyventi ilgai, kad ir kokias alternatyvios tvarkos iliuzijas puoselėtum.

Tai vis argumentai, patvirtinantys, jog po tinkamų evoliucinių pertvarkų literatūra vis dėlto yra pirmo būtinumo prekė.

Praėjusiame, takios tapatybės triumfui skirtame pasakėčios koveryje vartotojų patogumui pateikta keletas moralo variantų. Siekiant egzistencinio ir procedūrinio nuoseklumo šįkart derėtų veikti etimologinės krizės (dėl etimologijos pertekliaus) sąlygomis. Ir suspenduoti pasirinkimo palaimą, juo labiau kad galutinės J. Gutenbergo pergalės atveju istoriškai tinkama laikytis protestantiško santūrumo. Deja, susitvardyti nepavyko ir...* Kaip tik dabar Maskvoje iš spausdinimo staklių paleidžiamas paskutinis tomas didžiosios rusų enciklopedijos, kuri beveik neabejotinai bus paskutinė popierinė enciklopedija Žemėje. 2003 m. pradėtą projektą pasivijo interneto epocha – kitų šalių encik­lopedijos, pradedant paskutiniu „Britannicos“ leidimu, dabar pasiekiamos tik internete. Bet Prancūzijoje knygos pavidalu kasmet išleidžiama apie 1000 romanų. Ir pagaliau –­ visus trukmės išbandymus atlaikiusi vieno JAV „tėvų“ Benjamino Franklino 1748-ųjų frazė: „Laikas – pinigai.“