Arūnas Spraunius. Simboliai – gyvenimui

...iš odžių apie gimtąją literatūrą...1

Karolio Bingelio nuotrauka

Simbolių vaidmuo politinėse ir kitose viešosiose kampanijose: artėjant rinkimams į Vokietijos parlamentą (vyks rugsėjo 24-ąją) vokiečių kraštutinė dešinioji partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), siekdama privilioti maždaug 3,5 mln. „rusiškų vokiečių“ (išeivių-ateivių iš Sovietų Sąjungos) aktyviai išnaudoja dvigalvį erelį iš Rusijos herbo, kuris šiaip jau yra imperijos nostalgiją išgyvenančios valstybės simbolis. Rusijos nacionalinių mados rūmų vykdomasis direktorius Aleksandras Šumskis rugpjūčio 29-ąją informavo, kad sovietinė raudonoji žvaigždė, kūjis ir pjautuvas yra galingesni rusiškumo propaguotojai pasaulyje negu visas kitas rusų liaudies meno paveldas. Ir iš tiesų, JAV populiarus niujorkietis dizaineris Goša Rubčinskis labai sėkmingai „suka“ gaminius su kūju ir pjautuvu bei kitais sovietiniais ir posovietiniai ženklais bei lozungais. Tiesa, kainos didokos – marškinėliai kainuoja 75, vatinukas – 200 dolerių (daugiau apie šį verslą: www.theguardian.com/fashion/2016/oct/12/russian-fashion-gosha-rubchinskiy-post-soviet-designer-menswear).

Amerikiečių grupės „Kiss“ lyderis boso gitaristas Gene’as Simmonsas birželio 16-ąją pateikė paraišką rokerių gesto (lietuviškai vadinamas „ragais“) patentui gauti. Pasak muzikanto, jis pirmas parodė šį ženklą 1974-aisiais per koncertų turą „Hotter Than Hell“ ir kaip įrodymą prie paraiškos pridėjo gastrolių epizodo su jo iškeltais mažyliu bei smiliumi vaizdo įrašą. Tiesa, šaltiniuose (pvz., lt.wikipedia.org/wiki/Metalistai) nurodoma, jog gestą 8 dešimtmečio pradžioje į apyvartą įvedė „Black Sabbath“ ir „Rainbow“ grupių vokalistas Ronnie Dio (kai dar muzikavo „Black Sabbath“), esą jį nusižiūrėjęs iš savo italės močiutės, mokiusios, kad iškelti mažylis bei smilius apsaugo nuo piktų akių.

Rokerių kultūroje šis gestas paprastai reiškia klausytojų pasitenkinimą koncerto atlikėjais. Taip pat esama nuorodų, kad „ragai“ išoriškai panašūs į raidę U (iš čia – United ar Unity) pagal analogiją su raide V (Victory) iš smiliaus bei didžiojo pirštų kombinacijos. Todėl united ar unity gali būti šifruojamas kaip vienybė, vienijimasis. Ir pagaliau – G. Simmonsas argumentuoja pretenzijas į patentą paties atlikta „ragų / united“ ženklo reforma: esama trijų pirštų kombinacijos (ne, ne tos, o smiliaus, didžiojo bei mažylio pirštų) varianto, kuris, viena vertus, reiškia frazę „I love you“ kurčnebyliams skirtoje anglų gestų kalboje, kita vertus, nuo seno simbolizuoja falą, apvaisinimą, nes smiliaus ir mažylio kombinaciją papildantis didysis yra atgimimo, vilties etimologinio substrato nešėjas.

Galimos (ir žinomos) labai įvairios – psichoanalitinės, kultūrologinės, kriminogeninės, mitologinės, buitinės – mažylio ir didžiojo pirštų „ragų / united“ bei visų trijų pirštų kombinacijos simbolinės interpretacijos. Panorėjus leistis gilyn (ypač giliai) taip pat galima apeliuoti į Paulo Ricouro 1969-ųjų veikalo „Interpretacijų konfliktas“ leitmotyvą apie hermeneutiką kaip nuorodą į viltį, mat hermeneutika yra iš esmės atvira laiko ženklams ir asmeniui, nuolat esančiam kelyje. Tiesa, nešališkas stebėtojas pagrįstai nurodytų, jog su „solidarumo ragų“ ir hermeneutinės vilties simboline jungtimi gal kiek pasikarščiuota, mat jei rokerį kelyje dar galima ir pageidautina įsivaizduoti, raguota viltis kelia visokių minčių bei asociacijų, kai kuriomis aplinkybėmis nešančių ir dviprasmybės etimologinį-simbolinį substratą. Todėl šiame etape racionalu apibendrinti, jog dabartiniam civilizacijos varian­tui svarbiausia, kam priklauso patentas, visa kita tėra detalės.

Che Guevaros pavardė „Google“ pateikiama 17 mln. nuorodų, net ją sulietuvinę į Če Gevarą gausite 74 600 rezultatų.Žuvęs 39-erių revoliucijos herojus andai buvo viso pasaulio kairiųjų idealizmo, laisvės ir solidarumo simbolis. O juk vaikinas Siera Maestros kalnuose buvo ne tik vienas geriausių Fidelio Castro karių, bet ir vadovavo nepaklusnių ar dezertyravusių kareivių egzekucijoms. 1958-aisiais nuvertus generolą Fulgencio Batistą paskirtas Havanos tvirtovės kalėjimo „La Cabaña“ komendantu ir apeliacinio tribunolo pirmininku, asmeniškai skirdavo nuteistiesiems mirties bausmes. Che priklauso ir originali „Molotovo kokteilio“ receptūra iš trijų ketvirtadalių benzino bei vieno ketvirtadalio alyvos. Šios srities profesionalai giria receptūros paprastumą bei komponentų prieinamumą.

Dabar Che į mus žvelgia iš marškinėlių, kuprinių, alaus skardinių, „Smirnoff“ degtinės etiketės etc. Garsaus revoliucionieriaus su berete atvaizdas iš grupinės 1960-ųjų nuotraukos, kurios autorius kubietis fotografas Alberto Díazas-Korda, seniausiai yra itin sėkmingas prekės ženklas – vienoje apklausoje Che išrinktas pankiškiausia visų laikų žvaigžde, su „Sex Pistols“ vokalistu Johnu Lydonu bei futbolininku Ericu Cantona. Filmas apie Che Guevarą „Motociklininko dienoraštis“ („The Motorcycle Diaries“) uždirbo 1,41 mln. dolerių.

Simbolio panaudos sklaida pasaulyje tokia entuziastinga, kad feisbuko saugumo tarnyba kasdien priversta uždaryti po milijoną paskyrų, kurių daugumą sukuria elektroninio šlamšto („spamo“) siuntėjai, sukčiai ar neapykantos skleidėjai. Rugpjūčio pabaigoje Vokietija konfiskavo 5 tūkst. Amerikos prezidento Donaldo Trumpo galvos formos ekstazio tablečių partiją. Vienoje tablečių pusėje vartotojas regėjo prezidento milijardieriaus veidą, kitoje – žvaigždutėmis dekoruotą jo pavardę bei simbolinį užrašą Nr. 1. Narkotikus aptiko Osnabriuko policija, apžiūrėjusi kemperį, kuriuo į Vokietiją iš Nyderlandų įvažiavo 51-erių austras ir 17-metis jo sūnus. Konfiskuotas krovinys įvertintas 47 tūkst. dolerių.

Kultūriniai, politiniai, gyvenimo etc. simboliai yra pašaukti tarnauti vartotojams, simbolis (kaip ir visi kiti tropai) tik būdamas rentabilus gali būti simboliu. Tai globaliai drausminanti konsumeristinė savana, kurioje visi (geriau anksčiau negu vėliau) būtinai atsiduriame. Globalaus entuziaz­mo epochoje ir simbolių industrija išgyvena euforiją, vertybių monetizacija moralinius, vertybinius kampus gražiai nugludina ir išlygina.

Todėl tinkama reikliai pasiteirauti, kuo prie gyvenimo šventės prisideda lietuviškasis simbolinis naratyvas. Atsakymas akivaizdus – deminutyvu, pirmiausia juo, be jokių ginčų. Juk esame reikšmingi visapusišką tyrumą skelbiančios neoromantinės lyrikos nešėjai. „Vai blezdingėle lakūnėle, vai gegele raiboji...“ – jutubo siužete semtuvu („šiūpeliu“) ar kita komunikacijos priemone (pvz., ramentu) gyvenimo draugei per šonus išdidus lietuvis argumentuoja, kas čia viršūs, ir kas – apačios. „Bijūnėli žalias, raibas sakalėli, esame dėkingi, kad esate su mumis bei naudojatės mūsų teikiamomis paslaugomis, norėdami užtikrinti ilgalaikį ir abiem pusėms naudingą bendradarbiavimą, maloniai primename, kad neįvykdėte savo finansinių įsipareigojimų...“

Veikiausiai dar groteskas, netraukiantis iki parabolės ar tuo labiau pastišo, nes vis dėlto kyšo santykio (emocinio, vertybinio, etimologinio) siūlai. Taigi dirbti yra kur. O ar reikia? – paklaus koks nesusipratėlis. Baikit... Jau dirbama, nepriklausomai nuo to, kuo viešai prisistato dvasingos (-i) deminutyvų bylotojos (-ai). Koks nors literatūrinis „japis“ ir šią akimirką konjunktūriškai tikslingai ir tiksliai gaminasi reputaciją iš daugiau ar mažiau tinkamai įpakuotų „amžinųjų vertybių“ be jokių pasekmių literatūrai nei tikrovei. Deminutyvas kaip kategoriškai niekaip neįsipareigojantis simbolis – štai tokia nepakeliama naratyvo lengvybė. Todėl taktiniu (šiukštu, tik taktiniu) apibendrinimu galėtų būti teksto gamintojo eilėraščio „Troleibusai – tie dykumų laivai“ iš rinkinio „siaubingai herojiškai“ (p. 105) paskutinis posmas (cituoti juk dera to vertus), kuriame panaudotos dvi lietuvių lyrikės Salomėjos Nėries eilėraščio „Obelys žydi“ eilutės:


„(...) Krykštaujančios, lengvos – paplasta
Leidžiasi nuo kalno obelaitės (...)“2
murma vis kupranugario lūpos
beduiną keri siela troleibuso

 

1 Panašu, spraunius be moto – niekaip. Tik priminus (beasmene forma) rudens-pavasario sesijoje bandžiusį valdyti „...kas svarbiausia...“ (iš reklamos metafizikos)“ ir patyrusį nesėkmę, nes teko gėdingai pripažinti jį esant banalia klastote, lieka pasikapsčius savyje mėginti piršti alibi, kad paranoidinis būdas įpareigoja mestis į kitą kraštutinumą. Jau šioje sesijoje bent iki Naujųjų (be abejo, jei ne siūlanti, bet priimanti pusė išlaikys girtiną santūrumą) skaitytojas bus mėginamas kvailinti moto „...iš odžių apie gimtąją literatūrą...“ Nors tikriausiai savaip pateisintina yra net nusikalstamais veiksmais „tempti“ pasakojimą apie bet ką arčiau gimtosios literatūros.

2 Salomėja Nėris. „Poezija II“. – V.: „Vaga“, 1972, p. 474.

Draugai