Arūnas Spraunius. Somatija, arba Kaip tikrovė nenumaldomai smelkiasi į tave, praeivi

...iš odžių apie gimtąją literatūrą...

 

Karolio Bingelio nuotrauka

Viena aktualių tendencijų – seksualinis priekabiavimas, galbūt iš inercijos (nors tai nebūtinai reiškia proto tinginystę) mėginant nugriebti dar likusias dėmesio ir / ar pinigų dozes. Filmų „Marnė“ bei „Paukščiai“ žvaigždė Tippi Hedren memuaruose dabar ėmė ir prisiminė, kad praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje prie jos kabinėjosi Alfredas Hitchcockas. Amerikietė futbolo vartininkė Hope Solo susivokė, kad per „Auksinio kamuolio“ teikimo ceremoniją 2013 m. buvęs FIFA (koks pavadinimas...) prezidentas Seppas Blatteris prieš jai žengiant į sceną atsiimti apdovanojimo čiupo už sėdmenų. Net nabagą Vladimiro Putino gerbėją Steveną Seagalą pasivijo istorija iš 1989-ųjų, kai Holivudo aktorė Julianna Margulies (žinoma iš serialo „Gera žmona“ – gana simboliška) prisiminė, jog tais metais per aktorių atranką „karatistas-budistas“, prisiviliojęs ją į savo viešbučio numerį, pasitiko užuominomis apie nuoširdžią atmosferą, bet ir kažkodėl su pistoletu rankose. Privalomas lietuviškas akcentas – aktorė Julija Steponaitytė feisbuke išpažino režisieriaus Šarūno Barto seksualinio priekabiavimo prie jos faktą.

Bet atidėkime į šalį „titanų“ istorijas ir stabtelkime šiam savaitraščiui artimesnėse (kamerinėse, reikia pasakyti) egzistencinėse teritorijose. „The Guardian“ (spalio 30 d.) informavo apie 300 muziejų, galerijų iš įvairių planetos vietų tarnautojų pasirašytą atvirą laišką dėl nuolatinio priekabiavimo bei seksizmo jų atžvilgiu (pasirašiusiųjų sąrašas – interneto puslapyje „not-surprised.org“). Mariupolyje (Ukraina) maždaug prieš metus išaiškintas kultūros namuose veikęs vienos pilietės su dviem dukterimis valdytas elitinis viešnamis užsieniečiams.

Atsakymas į klausimą, ar seksizmo serialai iš tiesų yra tendencija, priklauso nuo atsakančiojo konsumeristinio įkarščio bei tikriausiai „geismo gyventi“. Tačiau beveik neabejotina, kad episteminiu nusikaltimu dabartinių rūsčių istorijų kontekste vertintina australų interneto puslapio „Forktip“ atlikta moterų apklausa, kokios frazės pritinka vyrams sekso metu. Prelegenčių nuomone, paklausiausia yra „vadink mane tėtušiu“, jaudinimo reikalui taip pat tinka „kaip man ten siaura“, trečioje vietoje – įvairios interpretacijos gero sekso su partnere tema. Vėlgi, pagal apklausą, apimtas aistros moteris labiausiai erzina pašalinis triukšmas (šiam savaitraščiui tinkama hipotetinė versija – kai kas nors netoliese energingai spausdina, net jei spausdina potencialų literatūrinio šedevro koverį).

Nusikaltimas yra ne vien dėl besikartojančių herojiškų istorijų, bet, tarkime, ir todėl, kad iš Jungtinės Karalystės ato­minio (ginkluotas raketomis „Trident“ su branduolinėmis galvutėmis) povandeninio laivo „HMS Vigilant“ (vieno iš keturių britų kariniame laivyne) spalio pabaigoje atleisti devyni kariškiai ne tik dėl kokaino vartojimo, bet ir dėl seksua­linių santykių su pavaldinėmis tarnyboje. Raktinis žodis čia – povandeninis, mat net prie išradingiausios rinkodaros, kai laivas (pagal apibrėžimą) po vandeniu, jo sodietiškame (nes horizontas ypač konkrečiai artimas) mikrokosme su branduoliniu užtaisu po ranka visi – mačo ir ne mačo – gyvena, taip sakant, besąlygiško solidarumo paradigmoje. Todėl tuos devynis apdairiai ir atleido.

Gal siekdama glaistyti čia išvardytus „nepakeliamos būties lengvybės“ precedentus britų mokslininkė astronautė Helen Sharman ragina Marso kolonizavimą patikėti tos pačios lyties atstovams (rekomenduoja moteris). Ast­ronautė rekomendaciją argumentuoja savo tyrimu apie ilgą laiką izoliacijoje priverstų gyventi žmonių elgesį. Nestatutiniai santykiai kada nors vis tiek nutinka su lydinčiomis pasekmėmis, tarp kurių nurodomas ir nėštumas. Prie misijos sėkmės tai neprisideda. Poindustrinės sociologijos požiūriui mokslininkė, deja, vėluoja – taki tapatybė kaip socialinis institutas jau įsitvirtinęs, taigi nebėr jokio skirtumo, kokia tų kolonistų komandos sudėtis.

Nepaisant profesionalų (šiuo atveju britės astronautės) rekomendacijų, gyvenimas somatiniu turiniu į patį, praeivi, vis tiek reikliai smelkiasi. Italas advokatas pateikė 3 079 dolerių teisminį ieškinį oro vežėjui „Emirates“ už tai, kad 9 valandas trukusiame skrydyje iš Keiptauno į Dubajų buvo priverstas sėdėti prie apkūnaus keleivio, kurio antsvoris, pasak ieškovo, užėmė dalį jo erdvės. Kita vertus, britų dizaineris Albertas Pukiesas šį rugsėjį pasiūlė prie juosmens juosiamą krepšelį, kuris primena iš marškinių besiveržiantį pilvą. Numatytos kelios jo modifikacijos – greta pagrindinės (kamieninės), vardu Allenas, dar yra Derekas (juodaodžiams), ypač apkūnus Magnusas, neregėto plaukuotumo Shermanas. Idėja išplito interneto socialiniuose tinkluose, su dizaineriu jau susisiekė inovaciją pasirengusios rinkai pateikti kompanijos. Tad netikslu teigti, kad nepageidautinos gyvenimo formų įvairovės (būtinai prisimintinas seksas povandeniniame laive su „Trident“) visiškai nelikę. Beveik amžinas klausimas – ar esama kritinio kiekio ženklų, kad gamta jau ima pralošti prieš kultūrą. Tarkime, kiek kriterijumi šiame tvankokame kontekste laikytina socialinė akcija, kai Londono Kensingtono gatvėmis pasivaikščiojo nuogutėlis modelis tik su dailininkės ypač detaliai ant kūno išpieštais džinsais? Mergina prasilenkė su šimtais žmonių ir tik 12 atkreipė dėmesį į simuliakrą. Kiek Jeano Baud­rillard’o knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“ atskleistos fenomenologijos aktualizacija yra (ne)buvimo metafora, o gal tai kaip tik perspektyvi naujoji tikrovė? Arba štai dar: britas virtuvės šefas Alexas Lambertas buvo atleistas iš darbo Derbio viešbutyje, mat instagrame prisipažino, kad pramogaudamas slapta patiekė veganams gyvulinės kilmės maisto. O juk elegantiškas pavyzdys iš dar vienos „nepakeliamos būties lengvybės“, rinkodaros (taigi ir gyvenimo) požiūriu, tiesa, beprasmiškas. Alexą atleido kaip ir tuos devynis jūrininkus.

Visa laimė, kad žmonija turi drausminančią panacėją, pavadinkime, somatijos pertekliui – kapitalizmo puoselėjamą konsumeristinę išmintį. Turistų ypač gausiai lankomo Pekino parko tualetuose jau veikia veidų skaitytuvas – 60 cm ilgio (ne jausmų stiprumas, bet trukmė sukuria kilnesnį žmogų) tualetinio popieriaus gausite po to, kai būsite nuskenuotas (-a). Kita popieriaus išdavimo sesija numatyta po 9 minučių. Tokią procedūrą valdžia argumentavo popieriaus netaupymu, kai kada jį net išsinešant namo. Tiesa, pilietiški miestelėnai bei Pekino svečiai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad 9 minučių trukmė kritiškesnėse situacijose gal per ilga, na, ir beveik amžinas klausimas, kalbant apie kultūros pergalę prieš gamtą – kas bus, jei skaitytuvas suges?

Dar viena didaktinė istorija – šių metų vasarį feisbukas pateikė vaizdo įrašų platinimo naujovę: peržiūrėjus vieną, vartotojui dar neatsitokėjus, prog­rama automatiškai įjungia kitą, ir taip iki amžinybės. Markas Zukerbergas dar 2014-aisiais vaizdo turinį paskelbė prioritetiniu savo valdomo interneto socia­linio tinklo vystymosi vektoriumi. Jei žmogus pilietiškas, neturi teisės nedalyvauti konsumerizmo šventėje, tai nepadoru, taigi į seksizmo smerkimo vajų įsipiešia organiškai.

Kita vertus, juk nebūna ir nereikia idealių situacijų ir sprendimų. Kultūros istorikas Mircea Eliade knygos „Šventybė ir pasaulietiškumas“ skyrių „Chao­sas ir kosmosas“ pradeda komentaru, ką šie žodžiai reiškė tradicinėms bend­ruomenėms. Jos „(savo) pasauliu, kosmosu“ laikė pačių apgyventas vietas, visa kita – nebe kosmosas, svetima, priešiška chaotiška erdvė, apgyventa šmėklų, demonų – „svetimųjų“. Reikia pasakyti: šis etapas peržengtas labai seniai, tai tinkamai iliust­ruoja gyvulinės kilmės maistu veganus kurį laiką Derbyje sėkmingai šėręs (dabar toptelėjo – gal tai savos rūšies pedagogika?) A. Lambertas arba sodietiška, dar „su horizontu“, bet ir laikina, trapi (tuos devynis vis dėlto atleido) laivo „HMS Vigilant“ egzistencija po vandeniu. Taku dabar viskas.

Tenka kiek apgailestaujant konstatuoti, kad lietuvių literatūra apie somatiją iškalbingai tyli. Odžių apie gimtąją literatūrą infliacija – ką padarysi.

* žodžio „somatinis“ nenorminis vedinys.

Draugai