Aušra Maldeikienė. Kur veda faktas, atkabintas nuo moralės

 

Kultūros plačiąja prasme (kaip meninio, filosofinio ir religinio mąstymo bei veikimo formų) ir ekonomikos sankirtos turi ganėtinai ilgą istoriją. Akivaizdu, tuo metu, kai buvo formuluojamos pirmosios ekonominės įžvalgos – antikoje ar viduramžiais – vyravo religinė per­spektyva. Vis dėlto ekonomika, kaip tam tikra nuosekli logiškai pagrįsta sistema, susiformuoja XVIII a. antroje pusėje, tad jau šis faktas leidžia įtarti dvi aplinkybes.

Pirma, ekonomikos mokslas atsiranda tuo metu, kai vis plačiau įsigali gamtos mokslai, o gamtos mokslų metodologija įgauna universalumo pavidalą. Antra, ekonomikos teorija plėtojama pasaulyje, kurį vis dažniau apleidžia Dievas, ir nors garsieji F. Nietzsche’s žodžiai „Dievas mirė“ dar neištarti, vis dėlto plintanti sekuliarizacija užvaldo pasaulio protus, ir protai tų, kuriuos galėtume laikyti pirmaisiais ekonomikos, kaip ji suvokiama dabar, teoretikais, ne išimtis. Kartu su dievais, ekonomiką pamažu palieka etika, moraliniai klausimai, o galiausiai ir kultūra.

Prieš gerus pusantro šimto metų ekonomika, siek­dama rasti aiškesnius bei, manyta, lengvesnius atsakymus ir įgauti esą moksliškesnį pavidalą pasuko matematikos link. Tuo pačiu tai reiškė, jog pamažu atmetama ir esą nemoksliškų moralinių klausimų analizė.

Modernioji vyraujanti (mainstream) ekonomikos mokslo samprata iš esmės remiasi matematizuotais modeliais, kurie turi daugiau ar mažiau atitikti empirinę medžiagą. Kultūrinės aspiracijos, žmogiškosios prigimties, estetikos dimensijos taip giliai paslepiamos su esą gražiomis, nors ir mažai kam suprantamomis formulėmis, kad plačioji visuomenė nebesupranta savo pačios sprendinių.

Savanaudiškumu grįstas ekonomikos pasaulis nebeginčijama tiesa tapo netrukus po Antrojo pasaulinio karo, tiksliau, 1948 m., kai pasirodė Paulo Samuelsono „Ekonomika“, bemat tapusi kultiniu vadovėliu. Tai esminė riba: nuo tada užsiminti apie etinius vertybinius (tarp jų ir kultūrinius ar religinius) ekonomikos pagrindus tapo ne tik nepageidautina, bet ir stačiai moksliškai nepriderama. Tiesa, atsižvelgiant į tai, jog bet koks ekonominis veikimas vis dėlto numato ir tam tikrą vertybinį matmenį, dvejopos ekonomikos analizės – moralinės ir faktinės – perspektyvos atsisakyta nebuvo, vis dėlto „tikrojo“ mokslo statusas pagal nerašytas taisykles atiteko loginei matematizuotai analizei.

Kai „faktas“ įveikė vertybę, ekonomikos tyrimai buvo pajungti ekonominei pažangai, o beveik ketvirtį amžiaus viešpatavęs P. Samuelsono vadovėlis, kuriame aiškinama, kaip kovojant su skurdu galima padaryti galą pasaulyje išsikerojusiam blogiui, tapo dar vienu visuotinio išganymo variantu, neatsiejamu nuo joje tiesiogiai įteisinamos savotiškos teologijos.

Pasaulyje, kur žmogus žmogui – vilkas, bet kokia galimybė išlikti susijusi su melu, vagyste, apgaule ir panašiai. Taigi gimtosios nuodėmės vietą užima materialinis nepriteklius, o radus būdų, kaip sumažinti, o galiausiai panaikinti stygių, pasaulis būtų išgelbėtas ir iš nuodėmės gniaužtų.

Vis dėlto pačiame ekonomikos mokslo pamate dėl subjekto būtinybės veikti ribotų išteklių lauke neišvengiamai glūdintis pasirinkimo klausimas kalba ir apie tokius dalykus, kurie tiesiog negali būti suvokiami vien kaip išimtinai ekonominiai. Persakau šį profesionalų sakinį buitine kalba. Gali kiek nori šaukti, kad pensijos mažos, tačiau bendra suma, visuomenės galima skirti savo senoliams, kurių skaičius dėl tokios „nekenčiamos“ medicinos bei skiepų nuolat auga, yra ribota, tad tenka ieškoti moralinių atsakymų, kam ir kiek mokėti. Galimi variantai: duoti visiems apylygiai, neatsižvelgiant į tai, kiek dirbo žmogus iki pensijos ir kiek jis pats per gyvenimą sumokėjo įmokų tuomečiams pensininkams remti. Teisinga? Kaip žiūrėsi. Lietuvoje toks diskursas labai populiarus, prisidengiant abstrakčiu – „pensininkai skursta“ – šūkiu. Ir tada net būtino 15 metų stažo nesugraibęs ir kitiems pensijų nemokėjęs pensininkas galėtų rėkti ir reikalauti tiek, kiek gauna visą gyvenimą sunkiai paprastus darbus dirbęs žmogus. Politikai gi irgi žmonės – jie žino, kad visų balsai reikalingi.

Kita vertus, dalį pensininkams skirtų lėšų galima permesti vaikus auginančioms mamytėms, nes kada nors anie vaikai esą bus pensininkų išsigelbėjimas. Telieka šiek tiek sarkastiškai paminėti, kad tikrai ne tų, dabar besiaukojančių pensininkų. Tai, ką sakau, beje, yra faktas: Lietuvoje motinystės išmokų padalijama per 30 mln. eurų, o įmokų iš būsimų mamyčių sužvejojama tik apie 5,5 mln. eurų. Skirtumą dengia pensininkai, ir tai pasitelkus įvairias metaforas bei elementarią demagogiją išmuštas moraliai abejotinas politinis sprendimas.

Galima rasti ir komiškų veikiančios pensijų sistemos elementų, kai kelis mėnesius savo glėbyje pensininką prieš gyvenimo pabaigą šildžiusios oficialios našlės pensija padidėja, o ano vaikus užauginusi ir daugybę metų šeimai tarnavusi žmona lieka be nieko. Taip visuomenė siunčia aiškią moralinę žinią: sena žila žmona nėra verta, net jeigu kitų vyrų paliktų žmonų akyse ir užsitarnavo, o jauna yra malonus gyvenimo pabaigos momentas, tad verta bent nosinaičių už kelias dešimtis eurų ašaroms nusišluostyti. Ekonomistams visi šie moraliniai kultūriniai sprendiniai tėra dar viena matematinė išraiška, juos tedominanti tik tiek, kiek sueina galai.

Ekonomistams privalu suvokti bent pagrindines moralines dilemas, kad galėtų suvokti ir tikrąją užduodamų klausimų prasmę. Kai visuomenė ar politikai ekonomistų klausia, ką reikia daryti, kad, pavyzdžiui, pakiltų gyvenimo lygis, tai išversti klausimą į ekonomistų kalbą (kitaip sakant, performuluoti klausimą standartinės ekonomikos teorijos sąvokomis) nėra paprasta. Jei jau ekonomistai pasiryžta padėti formuluoti ekonominės politikos tikslus ir užduotis, jie tiesiog privalo sugebėti ekonominę teoriją sujungti su moralinėmis politikos formuotojų nuostatomis. Tai galima padaryti tik suvokiant tokius dalykus kaip poreikiai, teisingumas, galimybės, laisvė ar teisės. Ekonomistai turi suprasti, kad jie yra linkę atmesti moralinę dimensiją, o ją sunku įsprausti į preferencijų tenkinimo rėmus, kuriais remiasi tradicinė ekonomikos teorija.

Dauguma žmonių be jokio vargo skiria klausimus, susijusius su faktais (taigi, ne moralinius reiškinius) nuo klausimų, taip ar kitaip nurodančių, kas yra gera, o kas – bloga (taigi, apimančius moralinio vertinimo dimensiją), ir kartu apibrėžiančius, kaip turi būti. Tai vadinamoji fakto ir vertybės perskyra. Tiesa, apibrėžti šią perskyrą preciziškai labai keblu ir esama labai daug neišpainiojamų atvejų, tad neretai tvirtinama, kad fakto ir vertybės skirtis negali būti analizuojama atsietai.

Vis dėlto tarkime, kad visas problemas įmanoma visiškai griežtai išskaidyti į faktines ir vertinamąsias. Tokiu atveju etika bus siejama su vertybiniais (vertės) klausimais, o gamtos mokslai bus suvokiami kaip susiję su faktiniais klausimais.

Įprasta manyti, jog fakto klausimai ir vertės klausimai ne tik gali būti atskirti, bet ir yra nepriklausomi. Vertės klausimai gali būti formuluojami atsietai nuo faktų, o faktinės problemos analizuojamos be vertybinio įvertinimo. Taigi, galima manyti, įmanomos išimtinai faktinės daiktų esmės įžvalgos, vadinamoji pozityvioji ekonomikos teorija. (Vis dėlto verta pažymėti, kad tas faktinis pamatas labiau susijęs su tuo, kaip analizuojama, o ne su tuo, kaip formuluojama pati problema, kurią bandoma išspręsti.) Pozityviųjų ekonominių tyrimų rezultatai gali būti sietini su ekonomine politika, nes yra pajėgūs nurodyti, ar pasirinktoji politika lengvina, ar žlugdo galimybę pasiekti pasirinktą vertybinį tikslą. Vis dėlto, be atitinkamo išankstinio vertybinio įsipareigojimo, pozityviojo mokslo atradimai negali pateikti atsakymų į ekonominės politikos ar vertės klausimus.

„Normatyvinis“ mokslas, priešingai pozityviajam, apima įžvalgas į politikos ar / ir verčių esmes. Griežtas faktų ir vertinimų, taip pat normatyvinių ir pozityviųjų tyrimų atskyrimas neįpareigoja remti tarp ekonomistų tokių populiarių kraštutinių pozicijų, kad vertybinės pretenzijos negali būti teisingos ar klaidingos ir kad konfliktinės situacijos dėl pamatinių vertybių negali būti spendžiamos nepateikiant racionalių argumentų.

Standartinė vyraujanti ekonomikos, etikos bei ekonominės politikos sąsajų koncepcija remiasi prielaida, kad ekonomika turi būti ir (nepaisant atskirų silpnybių) faktiškai yra grynas pozityvusis mokslas.

Politika apima abi plotmes ir ją lemia tiek ekonominės politikos lauką formuojančių asmenų vertybės, tiek pozityviosios (techninės) žinios, kaip tų tikslų gali būti siekiama. Kadangi pateikia šias technines žinias, ekonominės politikos formuotojams ekonomika yra labai reikšmingas mokslas, bet pati savaime ji niekaip nesusijusi su vertybėmis. Vadinamoji normatyvinė ekonomika yra paprasčiausias pozityviosios ekonomikos taikymas spręsti klausimams, turintiems tiesioginę vertinamąją reikšmę.

Taigi manoma, kad ekonomistų ideologinės nuostatos ir jų vertybės, kai norima suprasti ekonomines koncepcijas ar ekonominę metodologiją, neturi jokios reikšmės, tačiau jos gali padėti suvokti atskirų individų įžvalgų trūkumus.

Čia sustoju, kad kitą kartą papasakočiau visa tai jau iš šių dienų Lietuvos ekonomikos perspektyvos.