Liepos ir rugpjūčio horoskopas

 

Nieko nelaukusi pasigirsiu. Atrodo, man pavyko padaryti Nobelio ar bent Nacionalinės premijos vertą atradimą. Jis nepaprastai svarbus, novatoriškas, bet kartu ir labai reikalingas kasdieniame mūsų visų gyvenime. Panašiai didinga buvo nebent tada, kai amerikiečiai išsilaipino Mėnulyje, arba, atsimenat (rodė dokumentinį filmą), kai A. Schwarzeneggeris pagimdė kūdikį.

O istorija štai kokia. Esu gimusi liepos mėnesį (A. Schwarzeneggeris, beje, irgi), taigi mano Zodiako ženklas, deja, yra Vėžys (bent jau buvo). Tikriausiai patys suprantate, kiek dėl šio nevykusio likimo pokšto teko iškentėti. Žmonės dažnai man būdavo žiaurūs, amžinai prieš mane nusistatę, todėl ilgainiui tapau uždara ir įtari. Viskas, ko tik imdavausi, išeidavo atvirkščiai arba išvis nieko neišeidavo. Todėl neretai apnikdavo niūrios kaip lietuvių tapyba mintys. Ėmė kamuoti depresija, nerimas, net paranoja, grėsė visiškas išsekimas ir smegenų atrofija. Kas gi čia tokio, tipiškas tapytojo(s) charakteris, sakysite. Tačiau aš nebegalėjau ilgiau su tuo taikstytis. Taigi vieną gražią dieną pagaliau pavyko susikaupti ir antžmogiškomis pastangomis nugalėti beširdį likimą. Kaip reikiant susikoncentravusi savo pasąmonės lobynuose užtikau autentišką senolių receptą, slaptųjų tarnybų ilgai slėptą net nuo manęs pačios. Pasidalysiu juo su jumis, jei žinoma, niekam nepasakosit. Tai va, reikia tris dienas ir naktis įdėmiai skaityti horoskopus (perskaitykit visus, kiek tik rasit). Tada tvirtai susivynioti į foliją ir ilgai kaip galima greičiau suktis aplink savo ašį. Esu įsitikinusi, po kurio laiko turėtų ištikti dvasinis nušvitimas ir įvykti žadėtas stebuklas. Taip dėl antžmogiškos valios pastangų man pavyko pasikeisti Zodiako ženklą. Tiesa, pastebiu ir šiokių tokių šalutinių reiškinių. Paranoja išsivystė į didybės maniją. Priaugau 15 kilogramų, padidėjo iltiniai dantys, ėmė greičiau augti nagai ir pasikeitė profesija. Na, nagus tiesiog teks dažniau karpytis, bet naująja veikla esu visiškai patenkinta. Kaip galbūt supratote, dabar esu liūtas ir drauge išdidi menotyrininkė. Žinokit, gyvenimas nušvito naujomis, be galo ryškiomis spalvomis, savijauta pagerėjo kokius 5 kartus. Beje, po šiuo ženklu yra gimę ir daugiau didžių mano naujosios profesijos atstovų. Tai jau mano ne kartą minėti Raminta Jurėnaitė, Kęstutis Šapoka, taip pat daugelis kitų (išsiaiškinsit patys). Šaunu būti menoterininke, kaip vienas mano grupiokas (tapytojas, aišku) visiškai rimtai vadindavo. Šitie, kaip matot, net pagrindinių žodžių nesugeba normaliai ištart. Tačiau prigalvoja daugybę žaismingų, tiesiog, barokine didybe bei prabanga spinduliuojančių parodų pavadinimų.

Dėl šios priežasties ne tik mano didenybė, bet ir visi paprasti mirtingieji liepos mėnesį galėjo apsilankyti „Tenčia – čiaten“, nors, prisipažinsiu, šaukė viliojo ir „Artimi toliai“. Nežymiai kankino „Prisiminimai apie dabartį“, bet išgėriau valerijono, ir praėjo. Masino „Kelionė į save“, norėjosi tiesiog „Čia ir dabar“ atskleisti visas meno visatos paslaptis. Nors labai suintrigavo „Indai. Plytos. Neplytos.“ bei „Keramikos menas – žmogaus gerovei“, tačiau pati paslaptingiausia vis dėlto pasirodė „Arktikaantarktika“ (vaikamstaiarnevaikams?). Deja, paaiškėjo, kad šioji vyksta Niujorke, taigi negaliu aplankyti. Dar sako, kad iš užsienio pas mus plūsta visokia bjaurastis, neaiškūs, abejotini menai, nereikalingos naujovės. Turiu nudžiuginti – nieks mūsų nepuola. Tai mes, kaip matot, baigiam užkariauti Ameriką su infantiliomis keistenybėmis.

Dar, tiesa, iki liepos 30 d. „Titanike“ veiks studentų, šiemet baigusių VDA, paroda „Meno celės ’17: Meilė. geriausi“. Anot kuratoriaus, meilė čia todėl, kad pernai panaši paroda buvo dedikuota tikėjimui. Nematau logikos, o ir nesuprantu, kam čia tiek to šventumo, ką tik studijas baigę žmonės paprastai dar nebūna itin važni ir pabažni. Tačiau apie vakarykščius studentus, kaip sakoma, arba gerai, arba nieko. Nors ir negalėčiau prie ko nors labai prikibt, dauguma darbų aiškūs, beveik nėra kai kurių mūsų tapytojų taip pamėgto meninio veblenimo. Aiškumas, bent man, visuomet yra geras dalykas ir menuose ne taip lengvai pasiekiamas. Ir atvirkščiai, nepereinama prie visiško iliustratyvumo. Kai kurie parodos autoriai imasi ypač sudėtingų temų, tai irgi nėra blogai. Nes kada gali visiškai nešališkai kalbėti kad ir apie mirtį, jei ne būdamas jaunas. Kai visa tai dar atrodo taip toli ir netiesa.

Tačiau kai kurias temas reikėtų palikt ramybėje, ypač jei neturi, ką pasakyti. Čia aš apie S. Maslauskaitės parodą „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“, neseniai veikusią „Artifex“ galerijoje. Aišku, be galo džiugina, kad tie laiškai ne iš čia į ten, arba ne kokie laiškai į niekur. Tačiau tuo visas gerumas ir baigiasi. Pabėgėliai bėga, žmonijos istorijoje tokių atvejų buvę daug, net Biblijoje apie tai parašyta. Žydai bėgo tada, afrikiečiai dabar, o ir lietuviai yra daug kur nuo daug ko bėgę. Kelios nuotraukos paimtos iš interneto, pertapytos saldžiomis spalvomis ant didesnio formato. Kažin kokie žmonės apsisiautę paklodėmis keliauja per kažkokią abstrakčią erd­vę šviečiant mėnuliui. Ir maži, ir dideli vienodais bereikšmiais veidukais. Iš tiesų, kiek primena Bibliją paveikslėliuose, tik nupaišyta netvarkingiau. Žmogaus veido vaizdavimas yra daugelio lietuvių tapytojų nelaimė, beje, mano irgi, taigi čia ne vien Sigitos bėda. Parodos autorės bėda, manau, kad ji būtinai nori viską suspėti. Kažkuriame interviu pasakojo, kad štai jos draugė daug kur spėja, tai Sigita taip pat norėtų visur visada suspėt ir bet kokia kaina kuo daugiau nudirbti. Ji juk ir Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė, ir tas, ir anas, ir dar tapo. Taip, sutinku, tai be galo miela, sava, lietuviška. Darbštumas dėl darbštumo, parodos dėl parodų. Tačiau vasara juk, atostogos, galėtų ir Sigita sau leist truputį pailsėti. Kas iš to tiems pabėgėliams, kad juos per kelias minutes nutapysi. Jeigu, kaip Redas Diržys, pakviestum keletą jų į bienalę, tai gal bent tiems dviem ar trim iš to naudos ir būtų.

Beje, kiek teko girdėti, nemaža dalis tokių internetinių vaizdų, kokius panaudojo Sigita, yra ne visai autentiški. Tuomet gal tai tikrai vykusi, sudėtingos koncepcijos paroda apie abejonę viskuo, ką matai, kuo tiki, taip pat ir pačia religija. Žinoma, kiek užgriebiant ir antitapybos teritoriją...

Keista, tačiau kartais labai konkretus menas, neapipainiotas nereikalingomis abstrakcijomis, gali pasakyti gerokai daugiau. Kalbėti pats už save, kaip sakoma. Aišku, toks per 5 minutes nepasigamina. Sudėtinga technologija, kruopštus darbas, na, gal dar truputis atsitiktinumo. Kai viskas susideda į krūvą, kaip sakoma, Dieve, kaip būna gražu (čia bandau tęsti religinį leitmotyvą). Kalbu apie kosmines Algimanto Patamsio vazas ir jo parodą „Anapus švytėjimo“, neseniai veikusią Pamėnkalnio galerijoj.

Tačiau gal tikrai nereikia sėdėti rankų sudėjus (dar grįžtu prie pabėgėlių temos). Visada galima parašyti kokį graudų laišką, išversti su „Google Translate“ ir paleisti per socialinius tink­lus. Arba kaip aš, pereiti per savo rajoną batų tepalu išsimozojus veidą. Žinokit, lietuviai visokius aferistus tiesiog dievina, jais be galo pasitiki ir dosniai aukoja. Per savaitę susišlaviau ne tik krūvą babkių, geri žmonės porąkart dar ir kotletais pavaišino. Taip pat įdėjo saldainių, kavos, Justino Marcinkevičiaus poezijos tomelį bei seną mag­netofoną. Kol kas dar niekam nieko į Afriką neišsiunčiau. Gal, sakau, visos tos krizės ir konfliktai kažkaip savaime išsispręs ir be mano didenybės įsikišimo. Juk žinot, kaip liūtai mėgsta prabangą.

Na, gal ir viskas, einu pasnausiu pavėsyje, kažkaip ima miegas, nežinau, gal kad karšta. O ir tie nagai gerokai trukdo rašyti. Savo horoskopus šį kartą susidarysite patys.

 

Best višes,

Beningda K. from Gana