Benigna Kasparavičiūtė. Kliudžiau

 

Gegužės parodų apžvalga

Kada paskutinį kartą braukėte ašarą skaitydami eiles, jausmingą romaną ar šiaip kokį už širdies griebiantį literatūros kūrinį? Žliumbti kino teatre ar raudoti parimus prie žydrojo kompo ekrano sugeba kiekvienas, čia daug pastangų nereikia. O į literatūros šedevrą, matote, ne tik pageidautina, bet ir būtina kaip reikiant įsigilinti. Todėl tuo pat metu dar ir pasikūkčiojant staugti sugeba tikrai ne visi. Nebent jei kas nors minėtą kūrinį tau paslaugiai ištransliuoja. Tarkim, beveik kiekvienas iš mūsų yra bliovęs choru su visa klase, pirmajai mokytojai pakylėtu balsu skaitant garsiąją Jono Biliūno novelę.

Pasaulis dabar rauda kito neseniai nustipusio katinėlio. Tik šis buvo ne išgalvotas Biliūno, o visiškai rea­liai egzistavęs personažas. Jo niekas nesumedžiojo, netgi nebandė nudirti kailio ar kitaip pakenkti sveikatai. Be to, jis buvo milijonierius. Keturkojų turtuolių, galima drąsiai teigti, dabar yra pilnos pakampės. Todėl minėtoje situacijoje man keisčiausiai atrodo ne kačiuko kapitalo egzistavimo faktas, jo turto vertė ar kad jis pastipo taip tinkamai ir nesurašęs testamento. Labiausiai stebina, kad Lietuvos politikai nesusiprato paremti garsiojo velionio pakasynų. Nes ne per seniausiai nukentėjusios Paryžiaus katedros atstatymui vienas toks veikėjas, beveik raudamasis plaukus, veržėsi aukoti kone pusę, rodos, net ne savo, o visos Lietuvos metinio biudžeto. Na, gal čia kiek pagražinu, abu įvykiai taip pat, aišku, nelabai gretintini. Tačiau jei jau taip pageidaujat ką nors remti ar finansuoti, žinokit: pusė Žvėryno dabar atrodo lyg po karo. Restauruokit ir norėkit, kaip sakoma, degėsių ir griuvėsių – kiek tik širdis geidžia. O jei koks medinės architektūros paminklas dar pusgyvis, tai vos vos ant vištos kojelės tesilaiko. Net vienas visiškai tvirtas mūrinis namas Sėlių gatvėje sugebėjo tiesiog per dieną lyg niekur nieko kažkur išgaruoti. Na, bet koks skirtumas, vienu daugiau ar mažiau, juk tai ne Paryžius.

O velionis liūdnojo vaizdo kačiukas, beje, visai gerbtinas man atrodė. Nes kapitalą susikrovė, galima sakyti, dėl intelektinio triūso, savo tragiškos išraiškos snukučio. Juk galėjo paprasčiausiai paveldėti kokios jį kaspinėliais ir kombinezonais dabinusios, bet plastinių operacijų be laiko į kapus nuvarytos tetulės milijonus, kaip nutiko daugeliui jo kolegų.

Sakykit, ką norit, bet atsiliepti bloguoju apie dar magistrantūros studijų nebaigusius tapybos specia­lybės studentus (VDA Tapybos katedros studentų BA baigiamųjų darbų ekspozicija „Vartuose“ veiks iki gegužės 31d.) yra beveik tas pats, kaip skriausti neapsiplunksnavusius viščiukus ar bandyti įspirti į užpakalį tam amžinai nusiminusiam katinėliui. Kita vertus, peikti šių šviežiai iškeptų (vis tiek prasiveržia sadistiniai polinkiai) autorių tikrai nėra už ką.

Parodos afiša byloja: šie trys veikėjai ką tik baigė bakalauro studijas, nors su tokiais darbais, manau, visai įmanoma apsiginti ir magistrą. Gytis Arošius gal labiausiai išsiskiria iš bendraamžių ir truputį vyresnių kolegų. Preciziška tapyba, tamsus, gerokai prislopintas koloritas, niūrūs ir bauginantys motyvai kiek primena ankstyvąjį Stasį Eidrigevičių, šiek tiek ir Kostą Gaitanži, kai šis dar būdavo nespalvotas. Nors labiausiai – Kostą Dereškevičių, kamuojamą kažin kokios retos, kraštutinai gniuždančios depresijos formos.

Lietuviškų žvaigždžių gyvenimą yra nagrinėję nemažai bent jau jaunesnių lietuvių tapytojų. Tačiau visi tie žvaigždūnai turi įprotį atsirasti ir išnykti šviesos greičiu, taigi šiuos tipus tapantys autoriai beveik nerizikuoja dubliuotis arba kartotis. Kita vertus, tai ir nemokami Ryčio Ratkevičiaus pozuotojai, o kas, tiesą sakant, pradedančiam tapytojui gali būti geriau.

Monikos Radžiūnaitės darbai iš visos trijulės išsiskiria iliustratyvumu, autorės taip mėgstama kontempliuoti kvailybė atrodo gana patraukli ir spalvinga, dauguma jai atstovaujančių veikėjų iš pirmo žvilgsnio visai simpatiški ir neagresyvūs. Kiek žinau, gyvenimo realybė gerokai niūresnė, šitokio tipo veikėjai pridirba tiesiog krūvas bėdų, ypač jei užima aukštas pozicijas gyvenimo reitinguose. Na, bet fantazija ir nepiktas humoro jausmas dar niekam nepakenkė. Kaip supratote, autorė labai jauna, spės pritapyti ir tikrai labai važnų bei pabažnų kvailių.

Šios mano gal pernelyg groteskiškai nupasakotos savybės šiek tiek kiša koją apžiūrinėjant Eglės Ulčickaitės tapybą (jos personalinė paroda „Fragmentai“ „Arkos“ galerijoje veikė iki gegužės 28 d.). Nesakau, jog autorė yra kokia kvailė iš anksčiau aptartos parodos repertuaro, tačiau tų poterių, močiutės maldaknygių ir ant pirkios sienos kabančių kryžių vienai parodai, mano manymu, daugoka. Na, manau, bent jau būtų ne pro šalį atsisakyti tų superdvasingų parodą apibūdinančių autorės tekstų.

Beje, „Arkos“ galerija Vilniuje yra tokia įstaiga, kur laiptų aikštelėje amžiais tvyro beveik neišnykstantis prisvilusių taukų kvapas. Nežinau, ar dėl šios priežasties, ar dėl kokių kitų sumetimų, bet geros ar bent vidutinės parodos šią įstaigą dažniausiai aplenkia. Tuo visai nenoriu pasakyti, kad pati Eglė, prie savo paveikslų sukūrusi lauželį, bandė išsikepti kokį užklydusį katiną. Atvirkščiai, manau, erdvė yra labai komplikuota ir ne itin viliojanti. Be to, niekas neapsaugotas nuo visokių mįslingų kaimynystėje įsikūrusių maitinimo įstaigų, o erdvių tapybai eksponuoti tikrai nėra tiek, kad nors vežimu vežk. E. Ulčickaitė su šiuo „interjero iššūkiu“ (gerai pasakiau, kaip iš stiliaus žurnalo) susidorojo be priekaištų, jos darbai šioje aplinkoje atrodo kaip čia gimę. Tėviškės ir gimtųjų namų (tėvų ar senelių) motyvai, kaip supratau, ir yra pagrindinė šios parodos tema. Ką gi, neprofesio­nalumu ir talento stoka šios tapytojos neapkaltinsi. Visokie pabažnumo priepuoliai taip pat ateina ir praeina, kaip ir dirbtiniai feminizmo skandalai. O tą nenusakomą sovietinės mokyklos valgyklos „aromatą“ tiesiog galima nurašyti į nevykusius bobutės (tos, kurios maldaknygė) kulinarinius bandymus.

O „AV17“ yra tokia vieta, kurioje nosį riečia neplautų kojinių kvapas. Gerai, supratau, visai nejuokinga. Tai kaip reta sterili Vilniaus meno erdvė. Beje, į šią galeriją paprastai ateinu paburbėti. Čia eksponuojami įvairių tautybių autoriai paprastai be galo panašūs, dauguma atrodo kaip prastesnės ar labiau pavykusios vienas kito versijos. Kita vertus, tik­riausiai tokia internacionalinė meno forma, rūšis ar žanras, o gal netgi naujausia tendencija. Tokių menų jėga, pastebėjau ne kartą čia apsilankius, išryškėja detalėmis ir autorių sugebėjimu jausti saiką. Mokėjimas kalbėti vaizdais, pasirodo, nebėra tik metafora, o bandantys trūks plyš lieti metaforas ant popieriaus čia paprastai kažkodėl tik pralaimi.

Šįkart eksponuojamas itin išgrynintas tokio meno variantas (Lucos Vanello „Drėgni raumenys laukia“ veiks iki birželio 22 d). Tikriausiai daiktų, objektų ir vaizdinių sankaupa pačiam autoriui reiškia kažin ką konkretaus, tačiau man niekas netrukdo jo darbų traktuoti kaip abstrakciją, beje, labai kruopščiai sustyguotą. Tiesą sakant, dešimt balų (bliamba, reikia mažiau visokių eurovizijų žiūrėt) vien už tuos, prie galerijos sienos pritaisytus išsilydžiusius turėklus.

Tiesa, Žaliasis tiltas irgi neseniai sulaukė naujų metalinių detalių. Pastebėjau atsitiktinai, nes paprastai stengiuosi aplenkti šią Vilniaus valdininkų gerokai nudrengtą vietą. Matyt, skulptūras pakeitusios gėlių klombos irgi pasirodė nepakankamai politiškai korektiškos. Dabar ten styro tokios lyg ir postmodernistinės vėtrungės, vis kaitaliojančios kryptį atseit „tikrųjų“ vertybių link. Bent pora iš autoriaus demaskuojamų abstrakcijų yra beveik sinonimai, o tai, manau, rodo šiokį tokį atsainumą ne tiek tų netikrų vertybių, kiek savo darbo atžvilgiu. Be to, jos atrodo lyg gavusios per pakaušį, o net statant laikiną meno objektą, proporcijas ir kompoziciją išlaikyti derėtų. Dabartinio paminklų griovimo vajaus metu man visai nejuokingi tokie moksleiviški šposai ant šio Vilniaus tilto, beje.


/ / /

Kaip matote, beveik kiekvienam meno reiškiniui ar jo atstovui galima rasti gerą ar nelabai gerą žodį. Tačiau menas – sau, o gyvenimas – sau. Laikai dabar sunkūs, nors mano nuotaika, visų jūsų laimei, šiandien kaip tik visai nebloga. Šviesusis pradas manyje dar nemiręs, tikrosios vertybės nėra svetimos. Bala nematė, paduokit varnos koją ir aną violetinį bliūdą. Ne šitą, o aną, iš kairės. Su stebuklingu durnaropių tinktūros ir valerijonų ekstrakto mišiniu.

Dabar, kol plaksiu mikstūrą, kuo skubiau bėkit namo nufotografuoti savo kačiukų. Fotografijas iš karto siųskite man. Šiąnakt (tik iki vidurnakčio) yra burtams be galo palanki stebuklingojo mėlyninio mėnulio fazė, taigi už tiesiog juokingą sumą nesunkiai galiu paversti visų jūsų kniauklius milijonieriais. Vėliau, įspėju, minėta paslauga brangs.

O dabar prašau nesuprasti manęs neteisingai. Tik­rai nelinkiu pūkuotiems jūsų draugams nieko pikto, bet, tikiuosi, prisiminsite ir mane, atėjus tam liūdnam ir neišvengiamam metui, kai teks dalintis gausų jų užgyventą palikimą?