Lapkričio horoskopai ir spalio parodų apžvalga

 

 

Ant aukšto stataus kalno atsirado stebuklingas žiburys. Arba laimės žiburys, jei pageidaujate ko nors pozityviau. Kol už lango dar bobų vasara, desperatiškai mėginu prisipildyti nežaboto optimizmo ar (blogiausiu atveju) pakenčiamos nuotaikos rezervuarą. Nes, kaip žinote, neišvengiamai atsėlinantis lapkritis nėra pats žaviausias mėnuo, bent jau Lietuvoje. Nors, tarkim, Afrikoje, kiek teko girdėti, yra atvirkščiai. Tokiu metu ten skaisčiai spigina saulutė, niekuomet netyla dainos ir juokas, į giedrą padangę džiugiai kyla geltoni, žali ir raudoni balionai. Netgi choleriški vietiniai karaliukai, šiaip jau siaubingi diktatoriai, trumpam užsimiršę, šoka krokodilų liaudies šokį, nuspyrę saulėje tirpstančius savo ledus. Į taktą jiems trepsi visa atostogaujančio piratų laivo įgula ir netgi krūva įkaitų smagiai pritaria nuotaikingiems minėtos melodijos garsams (vis tas nelemtas Stokholmo sind­romas). Šioje tolimoje šalyje net ir horoskopai yra atvirkštiniai, jei norite žinoti. Atrodytų, skorpionai ir Afrikoje skorpionai, tačiau, pasirodo, ne. Jie ten linksmi kaip kučinskai (norėjau pasakyti – kačiukai, bet išėjo geriau), draugiški, mandagūs ir kupini sveiko, nė kiek nesuvaidinto optimizmo. Visuomet su šypsena dantyse ir pasiruošę ištiesti pagalbos ranką, nesvarbu, prašo jos kas ar neprašo. Žaviausi žmonės planetoje, kai pagalvoji, beveik kaip kandidatai į Lietuvos Respub­likos Seimą prieš rinkimus. Ne skorpionai, o baltos kandys, galima sakyti.

Kaip tik dabar „Titanike“ vykstančioje grupės „Baltos kandys“ retrospektyvinėje parodoje optimizmas ir pozityvi energija liejasi per kraštus (paro­da „Tėkmė“ veiks iki lapkričio 3 d.). Štai baltai apsirėdžiusios vaidilutės tingiai vartosi kažin kokios uolėtos jūros pakrantės fone. Kitur tos pačios, tik kiek labiau lietuviškai į kuprą susimetusios mergelės ganosi jau tautinėje pamiškėje ar gėlėtoje laukymėje. Krapštinėja sau kažką po nosimis, mezga gal, siuvinėja visokias grožybes. Ryto rasoje balina drobules (tikriausiai, nesu specialistė), dirba kitus pozityvius, visuomenei naudingus darbus. Rojus žemėje, galima sakyti. Tiesa, dar gamina vilnones spiras, šitos, beje, dar pusė bėdos. Visai linksmos, bent parodos negadina. Tačiau, deja, netrūksta ir ne tokių linksmų menų, manau. O gal atvirkščiai, pernelyg ekologiškai optimistiškų ir įkyrokai pozityvių. Čia jau kiek žmonių, tiek nuomonių. Vienam maga skuosti rudenio arimais kuo toliau nuo tokios grožio ir gėrio gausos, o kitam gal, atvirkščiai, iš džiaugsmo norisi net uždainuoti ką nors itin džiugaus ir nuotaikingo. Pavyzdžiui: „Laimės žiburys nušvito man ir tau.“ Žinoma, galite užplėšti ką ir iš savo repertuaro, nebūtina aklai vykdyti mano nurodymų. Tačiau pageidavimų koncerto estetika parodoje, kaip sakoma, tikrai nereta viešnia. Kai kurie darbai tik šiaip apysaldžiai, o kai kurie, man rodos, beveik oficialiai atitinka visus parodijos žanro kriterijus ir gana nemažus reikalavimus. Tarkim, kad ir 2003 m. prasidėjusi „Mandala“, kuri pati savaime man neatrodo nei labai gera, nei ypač prasta, ne taip ir seniai keliaudama po pasaulį kažkur Nepale (tai savaime nepaprastai važna ir pabažna teritorija) netikėtai virto kažkuo labai jau keistu. Tai itin savotiškas performansas, gerokai primenantis „Lietuvos“ ansamblio pasirodymą Mask­voje senais, nelabai gerais laikais. Aišku, netikėtos sąsajos meno kūriniui kartais gali suteikti ir savotiško pikantiškumo, kaip sakoma, suteikti sparnus. Panašiai ir įvyko.

Vangokas, iš pradžių gerokai žiovulį kėlusio veiksmo stebėjimas netikėtai įgavo visiškai kitokį pagreitį. Atsiradus papildomoms, autorių, matyt, nenumatytoms asociacijoms, žiūrėti pasidarė daug linksmiau, o akyse, prisipažinsiu, sužibo iš pirmo žvilgsnio gal net nelabai sveiki žiburėliai. Dar atsiminiau: šis mūsų taip smagiai aptariamas kūrinys primena ir prieštvaninį Dimos Bilano pasirodymą Eurovizijoje. Tą, kur iš sniego baltumo fortepijono vidurių zombio stiliumi kraustosi besiraivanti kičinė balerina. Jei dar tokį šedevrą prisimenate, žinoma.O nemirtingą sceną iš „Didžiojo Lebovskio“ tikrai turėtumėte prisiminti: aptriušusioje kažkokios miniatiūrinės įstaigos saliūkštėje filmo vaikinai be ypatingo susidomėjimo stebi didingą vieno tokio jiems butą nuomojančio savadarbio balerūno pasirodymą lyg ir antikos mitų ar kitų nepakartojamų pasaulio klasikos šedevrų motyvais. Beje, lygiai tokia pati patetika ir grandiozinės pretenzijos.

Pabaigoje į galvą ateina net ir, tai keisčiausia, vienas senas geras Kęstučio Šapokos gabalas. Ten buvo šokama garsaus Alfonso Andriuškevičiaus straipsnio motyvais, gal teko matyti? Tačiau ar aptariamos dvasingosios damos šoko pagal šio menotyrininko raštus, ar tiesiog pagal kokią Kučinsko melodiją, šiuo atveju esmės nekeičia – nors netyčia, parodija irgi išėjo tobula. Beje, beveik identiški šuoliukai, pasispardymai ir pasimakalavimai ore, mirštančios gulbės vardo vertos konvulsijos kažkodėl netikėtai nusiplojus ant dulkėtų salės grindų. Į viršų patetiškai tiesiamos rankos, kažko gailiai maldaujanti veido išraiška. Iš pradžių maniau, kad tai kažin koks minėtų menotyrinių šokių koveris, beje, gana tikslus ir net kokybiškas. Tik paskui supratau, kad tai vis dėlto reikalas rimtas. O kuo rimčiau viskas daroma, kaip žinote, tuo ir rezultatai įspūdingesni. Nors savadarbio šokio technika, drįsčiau teigti, gal net Šapokos pusėje. Kad ir kaip būtų, filmas „Kandžių“ parodoje galiausiai pasirodė visai įdomus, nuotaikingas ir net savotiškai vertingas. Iš tiesų tai labai norint įmanoma, na, jei ne žvengti susirietus, bet visai neblogai pasilinksminti. Aš džiaugiuosi, kokį lobį su-ra-dau, sakau jums visiškai rimtai.Kita priešlapkritinė, beje, dar vienos tekstilininkės retrospektyva vyksta ką tik iškeptoje galerijoje „Atletika“ (Lauros Garbštienės paroda „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“ veiks iki spalio 31 d.).

Autorė, žinoma, jau visai kito kalibro negu minėta merginų grupė. Kučinsko čia negirdėti, žinoma, ir pageidavimų koncerto niekas nei rimtai, nei juokais netransliuoja. Tik ekspozicija gal kiek per daug nuspėjama. Aišku, tokio tipo apleistuose pastatuose įkurtose meno įstaigose tenka suktis kaip išmanai. Nes vertingesnius eksponatus kas nors paprasčiausiai gali išsigabenti kad ir naktį pro atdarą langą. Be to, kažkur skaičiau, kad parodos autorė itin nusistačiusi prieš perdėtą mus (ir ją) supančių daiktų ir meno objektų gausą. Tačiau čia pridėliotų šakų prisižiūriu ir kitose Vilniaus galerijose. O vienas kitas netikėtas objektas ar net koks naujas, dar nematytas šios autorės filmas ekspozicijos tikrai nebūtų sugadinęs. Aišku, garbės raštas ant sienos visai įspūdingas. Tačiau juk galima buvo palikti bent stiklainį uogienės, juk iš toli ėjau. Na, bent pernykštės. Iš bėdos būtų tikusi net su pelėsiu.

Bet jeigu visą lietuvių kultūrą (kažkodėl) įsivaizduotume kaip nedidelį, hermetiškai užsuktą, na, gal ne uogienės, o marinuotų agurkų stiklainį, tai Kęstutis Grigaliūnas, manau, jame ir būtų pelėsis (edukacinė K. Grigaliūno paroda „Žaidimų galerija: viešnagė pas laureatus“ Dailininkų sąjungos galerijoje veiks iki lapkričio 4 d.). Nes viską jis sugeba absorbuoti, viskas privalo būti jo. Tremtiniai ir kaliniai, Gasiūnas ir Vaitiekūnas, netgi Svajonė ir Paulius (Stanikai) įvynioti į šio autoriaus voratinklį. Tiesa, pirmosios mano įvardytos grupės šioje parodoje nematyti, matyt, jie eksploatuojami kitur. Čia beveik visi Nacionalinės premijos laureatai. Tokia edukacinė programa, kaip supratau, skirta supažindinti mažuosius meno mėgėjus su lietuvių daile. Bet kodėl šie ją turi stebėti per pono Kęstučio akinius, štai klausimas koks. Visus laureatų darbus matyti tomis pačiomis penkiomis spalvomis ir dar taip keistai suketvirčiuotus. Tačiau nesiginčysiu, galbūt tai marsiečių vaikams skirta edukacinė programėlė, o jie juk mūsų gimtąją planetą ir čia levituojančius, tarkim, Vaitiekūno paveikslus tikriausiai mato visai kitaip nei mes, paprasti Lietuvos Respublikos gyventojai.

Dar pastebėjau, kad ekspozicijos autoriaus triūsas neliko neįvertintas ir (matyt) Vokiečių gatvės salono darbuotojų. Viena salės siena netyčia liko tuščia, todėl iškart buvo padabinta visa vada kičinių pageidavimų koncerto tipo šedevrų, tuo, kuo ir turtinga minėta dailės įstaigėlė. Nors gal tai tiesiog būsimi Nacionalinės premijos laureatai, juk gali būti ir taip. Tad kabo dabar jie visi ten patenkinti, šaiposi sau iš parodos autoriaus pastangų ir nuotaikingai, bet visai neįkyriai traukia kokį seną gerą Kučinsko šedevrą. Žodžių ir melodijos dabar neprisimenu. Tačiau neneigiu fakto, kad reikia jau dabar pat pradėti kaip nors rūpintis gerokai pašlijusia nervų sistema. Gerti daugiau valerijono tinktūros, ar ką. Nes, brrr, ateina šlaputėlaitis, pilkas ir piktybiškai mūsų atžvilgiu nusiteikęs lapkritis.