Benigna Kasparavičiūtė. Senojo tapytojo prizas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kartą, labai labai seniai gyveno tapytojas. Nei geras, nei prastas, nei itin šiuolaikiškas, nei beviltiškai moraliai pasenęs. Toks vidutinis. Iki 30-ojo gimtadienio laikytas jaunu ir perspektyviu, daug žadančiu savo srities atstovu. Tačiau minėto įvykio išvakarėse jį klasta nugirdžiusi užkerėjo laumė ragana Komercija Zvonkė, kaip supratote, taip pat dalyvavusi iškilmėse. Nuo tada viskas pasikeitė tiesiog kardinaliai. Mūsų jaunikaitis staiga paseno: surūko, visas pražilo, susimetė į kuprą. Jaunasis tapytojas, galima sakyti, tiesiog per naktį virto senuoju. Užsitraukęs užuolaidas nuolat tūnodavo namuose, jei kur ir išsiruošdavo, tai baikščiai slinkdavo pasieniais pasiramsčiuodamas lazdele, dūsaudamas, dejuodamas, pirmyn pasistumdamas daugiausiai metrą per valandą. Galiausiai pradėjo visur su savimi nešiotis taburetę, kad prisireikus galėtų prisėsti tiesiog vidury kokio nors parodos atidarymo, nes nuolat jautėsi siaubingai išsekęs (neslėpkime, vien piniginė kiek svėrė). Drebančia ranka nebenulaikė ne tik teptuko, bet ir vyno taurės. O be jos ne tik tapymo procesas, bet ir visas gyvenimas nebeteko prasmės bei didžiosios dalies žavesio. Vis dažniau liūdnai ir nuobodžiai postringaudavo apie tapybos mirtį. Net užsisakė skoningą ir ekologišką karstą, pasistatė ant aukšto, juk atrodė vargiai tikėtina, kad pratrauks ilgiau nei iki 35-ojo gimtadienio. Taigi žmogus nyko tiesiog akyse, kol netikėtai atsitiko keistas dalykas. Per vieną atidarymą prisnūdęs ant taburetės tapytojas susapnavo nuostabų, tiesiog pranašingą sapną. Iš netikėtumo net nusivožė ant galerijos grindų. „Bingo, – su­švokštė senasis tapytojas, šiaip ne taip ropšdamasis atgal, – surengsiu parodą darbų, kuriuos nutapiau iki lemtingojo 30-ojo gimtadienio. Pamatysit, publika vėl plos katučių, vėl laikys mane jaunu, maištingu ir perspektyviu.“

Kaip tarė, taip padarė. Iš muziejų bei privačių kolekcijų susiskolino savo jaunystės paveikslus, sutelkęs paskutinius jėgų likučius, susitempė į galeriją. Kad būtų šmaikščiau ir konceptualiau, nusuko visus nugaromis į įėjimą, o ant tų nugarinių pusių dar užklijavo lipdukus: kuris yra kurio muziejaus nuosavybė. Atseit jau karjeros pradžioje jo darbus pirkdavo. Na, ir suplūdo tada žiūrovų minios į tapytojo parodą. Visiems knietėjo išvysti, ką tas atjaunėjėlis, mūsų prisikėlęs numirėlis nauja parodys. Iš pradžių kiek nepatikliai, bet viltingai apžiūrėjo paveikslų užpakalius. Paskui įsidrąsino žvilgtelėti ir iš paradinės pusės. Iškart pastebėjo, kad darbai kiek moraliai pasenę. O iš to mandrumo net vietos į juos geriau įsižiūrėti autorius nepalikęs. Viskas sugrūsta, mirga marga, tokia ištisinė tapybinė košė. Nusispjovė tuomet sinchroniškai visi nekantrūs meno gerbėjai ir išsilakstė pasišokinėdami į visas keturias puses. „Neišsibėgiokite, – silpnu balsu dar šaukė jiems pavymui per anksti išsisėmęs tapytojas, – turiu jums dėmesio vertą pasiūlymą... Tam, kuris ilgiausiai prarymos prieš vieną iš mano šedevrų mąsliai parėmęs rankele smakrą, viso milijono nepagailėsiu. Tiesa, vagnorkėmis, manosios netikėtai prašapusios jaunystės dienų valiuta. Nėra ji dar taip beviltiškai nuvertėjusi, sustokit...“

Tačiau gaudyk vėją laukuose, kaip sakoma, neprivalgei – neprilaižyti. Tad palikime senąjį tapytoją vienišą rymoti rūpintojėlio poza atokiausioje pavojingai pasvirusio „Titaniko“ salėje. Jam tai asmeninė tragedija, o mums – tiesiog eilinis nutikimas, bent jau man kiek primenantis Aleksejaus Gordino paveikslų siužetus („Menininkai, galerijos ir apleistos erdvės“ Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje veikė iki lapkričio 13 d.).

Šio tapytojo neįsimenamu, beveidžiu ar moraliai pasenusiu niekaip nepavadintum. Mano galva, tai vienas iš nedaugelio tikrai išsiskiriančių šio konkurso laimėtojų. (Beje, ne kartą esu girdėjusi, jog paprastai tarp renginio finalininkų pasitaiko daug ryškesnių autorių nei pats (ar pati) vienų ar kitų metų nugalėtojas.) O ir šiaip, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, nes tapytojas yra atkalęs stiliuką, atlaikantį kone bet kokią kritiką. Ko vertas vien tas tariamai mėgėjiškas fintas, kai antrasis paveikslo planas nutolsta vien permatomu baltų dažų sluoksniu. Tai gali suprasti tik tapytojas, daug metų fanatiškai kultivuojantis visokiais savamokslių menais paremtą antitapybos estetiką. Iš mūsiškių autorių šiam veikėjui, matyt, artimiausias gerokai menkiau tituluotas Žilvinas Dobilas. Nors pastarojo humoro jausmas, prisipažinsiu, man labiau prie širdies. Tie Aleksejaus šposai pernelyg komerciškai angažuoti. Beveik vien apie tai, kaip kas nors pirko ar nenupirko jo paveikslų ir kokius jausmus autoriui sukėlė. Arba zirziama, kad neatsiranda pirkėjų, arba galima parduoti. Viskas gerai ir gražu, kol galop nepasineriama į patetiką. Kiekvienas nupirktas darbas – šūvis į nugarą. Na, nepardavinėk, jei jau taip; ką dar galėčiau patarti: įsitrink pagaliau kur nors ir normaliai dirbk. Aišku, lengva pasakyti. Bet amžinai vaizduoti Pirčiupių motulę – irgi ne išeitis. Jaunosios kartos taip aukštinamas bandymas pragyventi vien iš meno nėra toks jau nekaltas žaidimas, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Graudžiai juokingas, kaip, rodos, nusprendė parodos autorius. Ar štai kita auksinė mintis viename tapytojo paveiksle – filmų apie zombius sukuriama gerokai daugiau nei filmų apie menininkus, čia graudulingai sakoma, kiek supratau. Bet pilna tų kvailų „menininkų port­retų“, jų daugiau nei pačių herojų, kurių dauguma, tiesą sakant, irgi gerokai neša į zombius. Debilų rūšis, gatvėmis lakstanti naudotais BMW, oficialiai laikomi debilais. O konkuruojanti rūšis, šokanti aplink tokius pat, tik nuliovus, įvairiausiose mugėse – jau dvasingi kūrėjai, taip reikia suprasti. Naujieji vangogai su abiem sveikutėlėmis ausytėmis, jaukiai kyšančiomis iš kokio galeristo kišenės.

O galerijoje „AV17“ – gerokai mažiau jausminga paroda (Tauro Kensmino „Levitavimas“ veiks iki lapkričio 29 d.). Sprendžiant iš pavadinimo, autorius turėtų būti mano bendramintis; čia ta paranormaliąja, jei galima taip pasakyti, horoskopine prasme. Nors iš kūrinių sprendžiant – ne visai. Tai vėl ganėtinai sausas formalizmas, kokį dažnai matome šioje galerijoje, tiesa, kartais gal kiek per daug pasaldintas įvairiais pseudofilosofiniais išvedžiojimais. Tačiau visi raštai juk ne ant darbų iškalti, nepatinka, gali neskaityti. Gal kiek primena keramikų parodėles senais laikais, daugybę nenusakomų niekur neįmanomų panaudoti objektų, kurių dauguma keistai pasvirę (matyt, tai ir reiškia levitavimą), kaip anoj „Anties“ dainoj. Galerija deklaruoja, kad stengiasi rengti išskirtinai jaunų skulptorių parodas. Ko nors itin jaunatviško, naujoviško ir neregėto čia lyg ir nematyti, bet tai tikrai ne (Pirčiupių) tragedija. O po ekscentriško, pernelyg jausmingo ar net kiek isteriško tapytojų klegesio – netgi savotiškas atokvėpis.

„Vartų“ galerijoje, pasirodo, irgi vyksta šioks toks turgus („Keturi kambariai su vaizdu“ veiks iki lapkričio 30 d.; autoriai: Aronas Mehzionas, Anastasija Sosunova ir Andrea Zucchini, Neringa Vasiliauskaitė, Johannesas Waldas).
Pagrindinis vaizdas iš visų šių kambarių, kaip supratau, yra tas kainoraštis, iškilmingai įtaisytas maždaug ekspozicijos centre. Darbai tokie tvarkingai profesionalūs, gal pernelyg tarpusavy panašūs tiek forma, tiek pačiu masteliu. Todėl autoriai vienas kitą kiek užgožia, paroda ima panėšėti į darbščiųjų rankų būrelį. Ar į kokią santechnikos prekių išparduotuvę. Tikriausiai vis dėl tų išdėliotų meniu.

Tapybai, pastebėjau, kiek labiau tinka visokie kainoraščiai. Gal todėl, kad šio žanro šedevrai paprastai primena picas.
Nieko gero tas meno komercializavimas neduos, oi, neduos. O pinigų juk galima prasimanyti ir kitokiais, ne tokiais drastiškais, būdais. Kaip tik ruošiausi jums atskleisti vieną komercinę paslaptį.
Tiesa, šis receptas galioja ne visiems, o išimtinai po Šaulio ženklu gimusiems jauniesiems tapytojams. Tad diktuoju: artimiausią penktadienį, 13 dieną, prieš pat vidurnaktį, pasistenkite slapčia išsmukti iš namų. Su savimi turėkite poros eurų monetą, savaitę laikytą kairiojoje juodo kaip derva šikšnosparnio pažastyje. Negražu skriausti bejėgius padarėlius, sutinku, tačiau pinigai yra pinigai. Užkaskite savo būsimą lobį į žemę skaičiumi į viršų kur nors prie prekybos centro arba prie savo nuožiūra pasirinktos galerijos, žiūrint, kokio rezultato tikitės. Gerai aplaistykite „Švyturio“ ar kokiu kitu alumi. Po poros dienų visa tai turėtų sudygti ir duoti gausų finansinį derlių. Man kelis kartus buvo beveik pavykę. Taip, nenusaugojau užaugintojo milijono, tačiau ir užkastos monetos nebegalėjau rasti. Vadinasi, kažkas kitas visą derlių bus susisėmęs, kai saugodama netyčia užsnūdau. Koks nors jaunasis tapytojas, be abejo.

Viskas, manau, man užteks. Nors ruduo šiltas, patiltėje nakvoti šaltoka, senus kaulus gelia, kaip sakoma. Pasidalijau, kuo galėjau, dabar sukitės patys. Mėginkite laimę toliau, o aš savo komercinę sėkmę atidėsiu pavasariui. Teisus vis dėlto mano taip vertinamas Paulo Coelho: „(...) visos gyvenimo kovos kažko išmoko – net ir tos, kurias pralaimime.“

O geriausias prizas pasaulyje, žinokit, yra išmintingo žmogaus patarimas.


Iš 3669 žurnalo (2018-12-02 22:04:50)
Draugai