Benigna Kasparavičiūtė. Tvarka bus

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kovo parodų apžvalga ir balandžio horoskopas


Pirmasis ir pats svarbiausias Zodiako ženklas, be abejo, yra Avinas. Kaip supratote, jis iškilmingai pradeda visą Zodiako veikėjų plejadą, beatodairiškai veda pirmyn negausią, bet efektingą likusių vienuolikos kvazimodų kariuomenę. Veiklūs ir kupini nežabotos energijos – tokie paprastai Avino ženklo žmonės. Išmanūs startuoliai, kaip dabar mėgstama sakyti, nugalėtojai gyvenimo mūšio lauke. Visuomet besišypsantys, nepataisomi optimistai, kalbėdami būtinai taškosi seilėmis ir be perstojo pasakoja prieštvaninius, dar darželio laikų anekdotus. Iš akių į mamą, iš ausų į tėtį, iš balso į greitąją pagalbą.

Tačiau neretai galima sutikti ir kardinaliai priešingo būdo minėto ženklo atstovų. Avinas gali būti ir visai pilkas, niekuo neišsiskiriantis, tyliai kamputyje tūnantis žmogelis. Net jeigu maldautumėte atsiklaupę, iš tokio neišpeštumėte nė vieno, net striuko anekdoto, menančio amžinatilsį „Genio“ žurnalo laikus.

Kodėl taip yra, teiraujatės tamstos, kur bent menkutė logika? O logika čia kaip niekad kieta, galima sakyti, geležinė. Tik galbūt ji nėra mums visai įprasta, o veikiau antgamtinė, magiška. Apgaubta kosminiu rūku ir violetiniu mistikos apsiaustu. Tokia jau stebuklų pasaulio sąranga – burtai ir magija irgi privalo turėti nuosavą tvarką. Priešybių vienybė, vienybių priešybė, gėris ir blogis, in ir jang. Tvarka ir teisingumas, dailininkai ir dailėtyrininkai – visa tai tik skirtingos to paties reiškinio pusės. Tai pagrindinis ir neginčijamas visatos dėsnis, tiesa, iki galo suvokiamas tik išrinktiesiems. Taip visuomet buvo, yra ir bus. Ordnung ist ordnung, kaip sakoma.


/ / /

„Man rodos, parodos autoriai net nenutuokia, kas yra vokiška tvarka“, – koketiškai žvilgčiodamas pro aprasojusių akinių viršų, kiek nedrąsiai pradeda pokalbį pusamžis vyriškis languotu, gerokai per dideliu kostiumu (S. ir P. Stanikų „Nuodėmės“ JMVMC Vilniuje veiks iki kovo 30 d.).

„Elementarus padorumas bei kukli, santūri laikysena, matyt, ne visiems yra suvokiami terminai, įprastos gyvenimo vertybės, – liūdnai palinguoja galvą. – Nemanau, kad tokie išsišokimai būtų toleruojami vokiečių kultūros kontekste. Sakote, menininkų pora iš Prancūzijos? Tuomet nieko keista, juk prancūzai niekada nepasižymėjo sveiku protu ir ypatinga disciplina. Lietuviai gal kiek kuklesni, tačiau disciplinos irgi dar trūksta. Be to, kiek teko keliauti po Vokietiją ir į ją panašias šalis, tvarka ir saikas ten, jei galima taip sakyti, tiesiog tvyro ore. Kiekviename žingsnyje – ideali švara, po kojomis nė šiukšlytės – šaligatvio plytelės bemaž nulaižytos. Net tarakono kojelės neužtiktumėt, – šypsosi, – net blusos nago.Be galo gerbiu vokiečius, tuos kuklučius tvarkos adeptus. Galėčiau valandų valandas juos stebėti pro vitrinos ar netgi kontoros langą pirmame kokio nors pastato aukšte. Ten, viduje, visuomet taip švaru. Nė dulkelės, viskas net blizga. Vienas smagumėlis, kai pagalvoji. Žvelgiu į juos pro lango stiklą, pritariamai kinkuoju galva. Nusišypsau, retkarčiais pamojuoju ranka. Na, policija minėtose šalyse irgi prisistato gan operatyviai, jau nekalbu apie greitąją pagalbą“, – kiek miglotai baigia pasakojimą naujasis pažįstamas.

„O jūsų darbo stalas nepasižymi idealia tvarka, – vėl ironiškai šypteli, – tačiau, manau, tikrai galiu jums padėti. Viską surikiuosime, kad būtų kitoks vaizdas, visai kita darbo atmosfera. Štai: knyga („Dailės kritikos (meta)metodologijų metmenys“), sąsiuvinis apspurusiais kraštais, sumuštinis su sūriu, bloknotas, trintukas, sąvaržėlė. Matot, o atrodė neįveikiama užduotis. Nedėkokite, nedėkokite.“

Nelaimei ar laimei, naująjį draugą nušluoja dar viena karingų, šauniai pakreiptomis beretėmis pasipuošusių pensininkų delegacija. Vilniaus mero rinkiminė operacija „Su-menėk“ kaip reikiant įgavo pagreitį. Jau įprasti pasipiktinimo šūksniai: „Kokios čia subinės? Ką, tai ir viskas, tik tiek? Tai štai kam švaistomos savivaldybės lėšos!“ Be galo smagu leisti savo vasario savaitgalius (maždaug lauko temperatūros) temperamentingų mūsų senjorų draugijoje.

Na, ne iš gero gyvenimo žmonės šitaip, tikrai ne iš gero, bandau save guosti. Nors gal eitų geriau jie su ponu Juozaičiu dar vieno Vyčio statyti – galiausiai nusprendžiu gerokai pikčiau. Didžios lietuvių tautos menėkinimas (įdomu, ar teisingai suformulavau?), nutariu sau po nosimi, nėra pagrindinis mano gyvenimo tikslas. Pridėkim dar spalvingą kokių septyniolikos virusų puokštę. Nesu motina Teresė, bet keisčiausiai atrodo, kai per patį gripo epidemijos įkarštį entuziastingos motulės beatodairiškai bando sudominti menais savo kosinčias ir šnirpščiojančias atžalas. Menas, matyt, žmonėms tikrai mirtinai reikalingas. O dar tas cypimas ir metodiškas mažų kojyčių trepenimas ant aukšto. Žinau, meras visus vilniečius myli vienodai: senus ir jaunus, gerokai nutriušusiais ir pavasario saulėje sveikai žvilgančiais kailiukais. Tačiau nuo to nepasidaro jaukiau.

„Gal bent turite parodos aprašymą vokiškai? – mano languotasis draugas nutaria taip lengvai nepasiduoti. – Olandiškai turbūt irgi ne?“ Konarskynė ir vokiška tvarka iš tiesų yra beveik sinonimai, jei jau apie tuos aukštesnės kultūros atstovus prakalbome (Kristijono Miliūno paroda J. Vienožinskio dailės mokykloje veikė iki kovo 16 d.). Aišku, kažin ar tie pokario vokiečių belaisviai labai džiaugėsi ją statydami. Tiesą sakant, visai jiems nepavydžiu. Tačiau pastato atmosfera išėjo tiesiog tobula – niūri ir jaukiai makab­riška, visai kaip ištraukta iš kokio klasikinės vokiečių tapybos paveikslo. Arba Kristijono Miliūno darbų. Jie tai tikrai čia pataiko į temą – piktybiškai nespalvingi ir turintys be galo daug sluoksnių.

Tiesa, šie sluoksniai tikrai nėra kultūriniai ar labai kultūringi, ne apie dvasingumą čia kalbame. Paveikslai tiesiog tapyti ir pertapyti vis iš naujo. Metai po metų, kaip supratau, vienas niūrokas vaizdelis ar koks abstraktus bespalvis reljefas po kitu. Galiausiai liko tik savotiškas abstrakcijos negatyvas – spalvos, matyt, pasiliko kažkur tarp tapybos darbų sluoksnių. Čia esama ir spalvotų abstrakcijų, bet šitos, prisipažinsiu, man patiko mažiau, gal kiek pernelyg įprastos. Nors niūri, pajuodusi trispalvė visai nieko, nežmuidzinaviška (čia panašus kalbos monst­ras į „Su-menėk“) išėjo. Nors imk ir nešk į Lukiškių aikštę.

Nėra blogai, kai dalį savo šedevrų žmogus kartais paaukoja meno mokyklos moksleiviams, kad šie juos užtapytų. Tokių geranoriškų autorių maža, juos reikia tik skatinti. O ne atiminėti paveikslus ir tempti atgal į muziejus ir saugyklas, kaip, atrodo, pasielgė šios parodos kuratorė. Nors gal tai viso labo pokštas, raštiškas pajuokavimas. Prisipažinsiu, po menėkininkų antplūdžio juokus suprantu ne iškart.

O gal toji kuratorė apskritai sugalvota menininko, kuris pats parašė ir parodos recenziją, dabar toptelėjo. Nes Kristijonas anksčiau irgi rašydavo tekstus apie meną. Be to, kyla klausimas, kam kuratorė šiuo atveju reikalinga, jei autorius paprastai ir taip rengia parodas Konarskynėje. Kita vertus, šis klausimas yra tiktai retorinis ir ne toks jau svarbus.


/ / /

– Kodėl nėra vyno?

– Nėra ir nebus – ponas Veryga uždraudė.

– Kas ta Veryga?

– Ministras, negi iki šiol negirdėjote. Beje, tas, o ne ta.

– Girdėjau, kaipgi, ji juk mano žmonelės geriausia draugė, − staiga atkunta pašnekovas, Lietuvos-Airijos korespondentas (prisistatymas autorinis, į mane prašau nežiūrėti), dažnai mėgstantis pernelyg pasigirti Vilniaus parodų atidarymų liūtas.

– Na, tikrai kažką painiojate, negali būti draugė. Sakau, juk tai jis – Aurelijus, – jei pavardė truputį klaidina, − įsiveliu į beprasmišką ginčą.

– Jis, tai jis, – staiga daugiau neprieštaraudamas nusileidžia pašnekovas ir tuoj pat entuziastingai prižada: – Kai grįšiu namo, būtinai iškart parašysiu gerbiamam Verybai (Verygai, taip, taip, žinoma) elektroninį laišką. Asmeniškai pranešiu, kad jo pastarųjų metų veikla yra mažų mažiausiai nesąžininga visų meno gerbėjų atžvilgiu. Tai beveik tas pats, kaip uždrausti mišioms skirtą vyną. Juk atidarymai yra atidarymai, taip jam ir išdėstysiu.

Pamatysite, tvarka bus.

 

 

Draugai