Elžbietos Banytės nuotrauka

Jei kas nors būtų pasakęs, kad susidomėsiu literatūros socialumu, kad tai taps pagrindine mano tyrimų tema, nebūčiau patikėjusi. Įstojusi į doktorantūrą nepriklausomybės pradžioje, buvau visiškas to meto dvasios įsikūnijimas. Visa, kas socialu, asocijavosi su marksizmu-leninizmu, privalomais visuomenės atspindžiais literatūroje, Juozo Stepšio knyga „Poezijos socialumas“, socialistiniu rea­lizmu, prastais sovietiniais romanais ar tiesmukomis herojų, kaip klasės ir visuomenės produktų, interpretacijomis bei schematiškais charakteriais. „Ideologija“ tuomet turėjo tik vieną – komunistinės ideo­logijos – reikšmę. Aš ir daugelis mano kolegų nėrėme į vadinamąją literatūros fenomenologiją, į struktūralizmą ar semiotiką, – bet kur, kad tik toliau nuo literatūros socialumo, kuo arčiau estetikos. O dar ta Vakarų teorinių ir metodologinių tekstų lavina, kalbinio posūkio magija su autoriaus mirties postulatu ir postmodernizmo šamanų žavesys...

Pačioje nepriklausomybės pradžioje, vykdama į savo pirmąją tarptautinę konferenciją Dubrovnike, ginčijausi su Marijumi Šidlausku (tuomet dar Jonaičiu), rašiusiu disertaciją tokia „neaktualia“ ir nemadinga tema kaip rašytojas ir visuomenė. Ironiška, konferencija buvo apie literatūrą ir politiką. Maždaug po dešimtmečio parašiau recenziją marksisto Terry’o Eagletono „Įvadui į literatūros teoriją“, kurį meistriškai išvertė tas pats M. Šidlauskas. Knyga, šmaikščiai demaskuojanti beveik visų literatūros teorijų silpnąsias puses, tačiau ginanti patį teorijos principą (nes be teorijos tiesiog neatpažintume literatūros kūrinio ir nežinotume, kaip jį skaityti), man patiko ir tebepatinka. Tiesa, recenzijoje neiškenčiau nepasišaipiusi iš T. Eagletono teiginio, kad aukštųjų mokyklų literatūros katedros yra šiuolaikinės kapitalistinės valstybės ideologinio aparato dalis. Taip norėjosi praplėsti Louis Althussero nubrėžtą buvimo anapus ideologijos ribą...

Šiandien daug kas atrodo kitaip. Literatūros katedros, mokslo institutai ir apskritai aukštasis mokslas pasirodė esą ne tik ideologinio aparato dalis. Juos akivaizdžiai bandoma palikti laisvos rinkos savireguliacijai, kita vertus, apriboti mokslininko laisvę ir bent jau mokslinius institutus priversti vykdyti valdžios užsakymus (tikėkimės, ši buvusios ŠMM vadovybės užmačia – jau praeitis). Su Pasaulio prekybos centro bokštų griūtimi prisikėlė postmodernizmo nokautuotos istorija ir tikrovė, subliuško kai kurios metaforos (T. Eagletono apibūdinimas, kad kai kurių įsitikinimų struktūros nepajudinamos kaip „Empire State Building“, šiandien skamba fantasmagoriškai). Populizmas ir nacionalizmas tapo demokratinio pasaulio grėsmėmis. Nors priežastys gerokai sudėtingesnės, bet šiame kontekste neatrodo keista, kad sociokultūriniai literatūros tyrimai Lietuvoje tapo vienu iš „meinstrymų“ su visais pašaliniais poveikiais (kad ir parazitiniu žodžio „laukas“ išplitimu). Vykstančios derybos dėl kūrinio vertės, skandalai dėl premijų ir pastangos apriboti vadinamąją dalinę literatūros lauko autonomiją (atleiskit, bet šįkart žodis „laukas“ vartojamas pagal paskirtį) parodo ir kad literatūra yra sociali, ir kad literatūros sociologai turi ką veikti.

Tačiau šiandienio skandalo dėl Mariaus Ivaškevičiaus kūrybos kontekste norisi grįžti prie ištakų, prie literatūros teksto, atidaus skaitymo ir analizės. Nes atidus skaitymas tebelieka, kaip sakė literatūros sociologas Johnas Frow, metodologine pirmenybe. Atidus skaitymas, poetikos, pasakojimo strategijų, stilistikos, pagaliau literatūros istorijos išmanymas ir atpažinimas suteikia argumentų. Na, bet manipuliatoriams ir priešų ieškotojams argumentų nereikia. Jiems nerūpi literatūrologų ir rašytojų nuomonė, nes knyga yra tik pretekstas, kam ją skaityti? Panašių skandalų atvejais literatūrologais tampa visi: nuo feisbuko influencerių iki Vilniaus mero (prismenu, kaip jis nustatinėjo Petro Cvirkos ikikarinės kūrybos vertę), kai tikrųjų literatūros ekspertų nuomonė tyliai groja kažkur fone. Laikas būtų kažkaip ją pagarsinti...

O gera literatūra socialiausia tuo, kad kuria alternatyvą. Kalbinę alternatyvą medinei biurokratijos kalbai ir stulbinančio primityvumo stiliui, vyraujančiam žiniasklaidoje (kaip sakė, regis, Josifas Brodskis, poezija, sudėtingiausia kalbos forma, yra ir aukščiausio žmogaus išsivystymo patvirtinimas). Alternatyvą vienmačio žmogaus sampratai, kokios dabar reikalauja M. Ivaškevičiaus kaltintojai, kurią siūlo blizgūs žurnalai ir bruka koučerizmo ideologija. Ji sako, kad herojai irgi žmonės. Ji turi galią iš nieko, tik iš kalbos sukurti pasaulį, kuriam ne visada pritaikomi tikrovės dėsniai. Ji kalba apie tikrovę, bet ne tiesioginio atspindžio principu. Literatūra sociali, nes pratina skaitytoją prie minties, kad gyvenimas ir susidūrimas su kitais nėra paprastas, kad tavęs laukia sunkūs pasirinkimai, išbandymai, kad net ne visada viskas nuo tavęs priklauso ir kad kartais priklauso labai daug kas.

Bet mokyti skaityti tekstą, patį tekstą, kaip neišvengiamai socialų, tačiau neprimetant jam išankstinių socialinių reikšmių, reikia jau mokykloje. Bet apie tai kitą kartą.