Dalia Satkauskytė. Fantazijos akademinio pasaulio tema


Elžbietos Banytės nuotrauka

 

Neseniai fantazavau apie idealią literatūros respubliką su užuominomis apie tobulą akademinį pasaulį; ketinau apie jį dar pafantazuoti. Tiesa, šiam vaizduotės polėkiui buvo iškilusi grėsmė: išvykau savaitei atostogauti į tėviškę tuo laiku, kai, anot lietuvių poezijos klasiko, „velniop nueina aukštas menas“ ir pradedantis putoti pavasaris užtvindo visas realaus ar įsivaizduojamo akademinio pasaulio struktūras. Tačiau kas iš mūsų važiuoja atostogauti be kompiuterio ar bent be išmaniojo telefono ir nebūna visą laiką pasiekiamas? Ir kieno iš mūsų, akademinio pasaulio gyventojų, nepasiveja reikalai? Kartą per atostogas užsienyje išsikrovė mano telefono baterija, ir taip beveik išsipildė viena iš slaptų fantazijų... Tačiau šios atostogos perdėm realios – maždaug ramiai pabaigiau straipsnį, bandžiau suprasti, ką kur reikia užpildyti prieš pasirašant sutartį dėl gauto finansavimo išvykai į konferenciją, o galų gale mane pasivijo pasiūlymas kiek padirbėti už dyka geriausiam Lietuvos universitetui. Noras fantazuoti staiga grįžo.

Idealiame akademiniame pasaulyje visi jo gyventojai tokiu metu ir eitų atostogauti, nes realybėje dauguma jau būna nusivarę nuo pavasarinio vitamino trūkumo, dėstymo ir darbo planų vykdymo (kadangi nuolat tenka visokioms instancijoms labai smulkiai atsiskaityti už mokslinio darbo planus – vienas kolega juokais siūlė į veikalą apie sovietmečio lietuvių literatūrą įtraukti straipsnį apie planą ir ezopiškai pakritikuoti dabartinį mokslo administravimą). Būtų gerai, kad jie pasisemtų jėgų prieš patį sunkiausią laiką – sesiją, vadovavimus, recenzavimus, pusmetines ataskaitas ir kitus malonumus, piką pasiekiančius birželį.

Atostogos šiame pasaulyje būtų tikros, o ne kažkoks tarpinis laikas, kurio nemaža dalis skiriama nebaigtiems planiniams darbams nudirbti (išeinu atostogų, dabar galėsiu ramiai rašyti – taip realiame pasaulyje juokaujame). Tame pasaulyje būtų suprasta, jog kai kurie mokslo rezultatai gali turėti praktinę vertę, būti labai greitai pritaikomi, bet fundamentiniai tyrimai beveik visada projektuojami į ateitį.

Šioje fantazijoje kiekybė nebūtų laikoma kokybe. Net atvirkščiai, kai kam gal verta įvesti kvotas straipsniams ir knygoms ar uždrausti žūtbūt publikuotis vadinamuosiuose prestižiniuose leidiniuose (ypač jei prestižo laipsnį nustatinėtų ne mokslininkų bendruomenė, o lemtų priklausymas kokioms nors duomenų bazėms; kalbu pirmiausia apie humanitarinį akademinio pasaulio padalinį, fantazijas apie kitus padalinius palieku jų gyventojams). Kartais mokslininkas su vienu straipsniu gali įeiti į mokslo istoriją, o viena knyga atsverti šimtus prestižinių publikacijų žurnaluose. Jei Erichas Auerbachas būtų parašęs vieną vienintelį „Mimezį“, vis tiek būtų neapeinama XX a. literatūros tyrimų figūra.

O realybėje vis dar klesti daugybę kartų kritikuotas principas „publish or perish“ (kai kas sako, kad jau „pub­lish and perish“), formuojantis prisitaikymo sąmonę ir chalturščikų sluoksnį, plagiatą ir prisirašinėjimus, nuo kurių bene labiausiai kenčia jauni mokslininkai, verčiami dalytis autoryste (ačiū Dievui, humanitariniame akademijos padalinyje ar bent kai kuriuose jos skyriuose tai ne toks ir dažnas dalykas, nes, kaip sakoma, stiliaus nesuklastosi).

Idealiame pasaulyje reformų projektai nebūtų nuleidžiami iš dangaus, o pačios reformos būtų vykdomos numačius struktūrines, socialines ir kitokias pasekmes. Reformos nebūtų nuolatinė būsenanes mokslininkui reikia bent kiek stabilumo, kad užtikrintų mokslo kokybę. Idealiame pasaulyje kolegos nemanytų, kad kovoti už teises, už orų atlyginimą, prieš administracinę savivalę, dalyvauti sprendžiant mokslo politikos prob­lemas, jas viešinti yra kažkoks netaurus, nedvasingas reikalas, netinkantis prie veido humanitarui. Kad nebūtų kartojama: geriau nieko nedarom, vis tiek nieko nepakeisim.

Realiame pasaulyje nemažai blogybių kyla ne tik dėl biurokratų, ministerijos ar politikų, bet ir dėl štai tokio požiūrio. Kitaip sakant, dėl to, kad akademinė bendruomenė Lietuvoje vis dar silpna. Ieškantiesiems kelio ne į tobulą, bet į bent kiek geresnį pasaulį, verta pradėti galvoti, kaip patiems prisidėti prie kitokios bendruomenės kūrimo. Na, kad ir įsipareigoti parašyti vieną kitą recenziją apie kolegos knygą, inicijuoti tikrą mokslinę diskusiją.

Fantazijų sąrašą galima tęsti be galo, bet geriau jau sustosiu ir grįšiu prie bent mažyčio vienos iš fantazijų įgyvendinimo: kelių dienų tikrų atostogų.

Draugai