Šįmet 150-osios Vaižganto gimimo metinės. Jubiliejus, kurį kolegos ruošiasi pažymėti solidžia moksline konferencija. Kalbės apie kultūrinį rašytojo vaidmenį, dar kartą svarstys ir turbūt patvirtins rašytojo kūrybos vertę, aptars mažai tyrinėtus prozos aspektus kaip puikybė, kels klausimą, kodėl tą iškaseną Vaižgantą taip mėgsta moderniais literatūros tyrimo metodais žongliruojantys literatūrologai, įskaitant ir mane. Jauna literatūrologė, apgynusi puikią disertaciją apie Vaižganto laiškus ir radusi jo epistolikoje autonomiško lietuvių literatūros lauko ištakas, Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje organizavo protmūšį moksleiviams...

Tačiau šunys loja, karavanas eina. Visai prieš jubiliejinių renginių pradžią pristatyta „Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonoji knyga“, svarbus ir reikalingas veikalas, analizuojantis sudėtingą humanitarų padėtį dabartinėje Lietuvoje. Pristatymas kaip pristatymas, tačiau jame žiniasklaidos guru provokuodamas paklausė komunikacijos guru, kuriam galui šiuolaikinį mokinį, galbūt jau kažkelintos kartos miestietį, versti skaityti Žemaitę ar Vaižgantą. Komunikacijos guru, prieš tai pasididžiavęs savo alga ir paskatinęs humanitarus bendradarbiauti su verslu (ginkdie, nesakau, jog tai savaime blogis ir mums reikia šiuo požiūriu saugoti savo skaistybę) paskelbė, kad baigė mokyklą visai neskaitęs Vaižganto...

Nebuvau ir nesu dabartinės mokyklinės literatūros programos šalininkė. Mano supratimu, per daug ir per anksti ten vadinamosios senosios lietuvių literatūros, per mažai pasaulinės, apskritai per daug norima iš literatūros. Tačiau šitoks didžiavimasis tuo, kad mirsiu turtingas neskaitęs to jūsų Vaižganto, kažkaip užgavo visai ne vidinę mano filologę... Ne vien dėl to, kad kažkas drįso baigti mokyklą neskaitęs mūsų klasikos, bet ir dėl to, jog mes kažką ne taip darom, kad neskaito...

Tačiau lietuvių literatūros klasika, išskyrus kai kuriuos XX a. antros pusės kūrinius ir vieną kitą ankstesnį (tokius kaip Jurgio Savickio ironiški apsakymai, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ar Antano Škėmos „Balta drobulė“, kad ir kiek prieš šį romaną burbuliuotų Vilniaus licėjaus direktorius) yra dar nedėkingesnėje situa­cijoje nei didžiųjų šalių literatūrinis kanonas. Mat mūsų klasika kilusi iš kaimo ir apie „apie kaimą“. Kaimą, kaip atsvaros prievartinei industrializacijai tvirtovę, dar labiau užkonservavo sovietmečio literatūra. O šiandien esame patyrę staigų ir didžiulį socialinį lūžį – nebėra nei daugelio realijų, nei tokios kalbos, todėl tokią literatūrą tiesiog suprasti nelengva, nors, nuimu prieš tai buvusias kabutes, kaimas ten gali būti tik teminis paviršius. Daugelio iš mūsų socialinėse trajektorijose ryškų įspaudą paliko tai, ką sociologai vadina hysteresis – socia­linio sluoksnio ar socialinės tapatybės radikalus pokytis. Net jei tai tėra mūsų tėvų ar senelių patirtis, ji tebeveikia ir mūsų tapatybes, ir elgesį viešojoje erdvėje. Kaip sakoma, neretai žagrės iš kišenių tebekyšo ir patiems tų žag­rių kritikams.

Eretiškai galvoju, kad tokia socialinės ir asmeninės patirties struktūra gali būti ir išeitis mokant literatūros. Ir vargšas Vaižgantas čia gali mums padėti.

Vaižgantą literatūrologai, be daugelio kitų dalykų, mėgsta ir dėl to, kad jis vienas pirmųjų lietuvių literatūroje rašo apie tokią patirtį. Ir ne tik istorijoje, kaip Severiutė tampa dėdiene. Daug įdomesnis pasakotojo santykis su personažais kaimiečiais – ir analitiškas (taip, pvz., angažuojamasi aprašyti aistros istoriją „Nebylyje“), ir ironiškas, ir lyriškas. Tačiau beveik visada tai balsas asmens, jau priklausančio kitam socialiniam sluoksniui. Drauge vyksta savojo hysteresis autorefleksija.

Mokiniams, žinoma, reikia ne tokių komplikuotų sąvokų, o patrauklios, šmaikščios Vaižganto asmenybės. Reikia parodyti, kad kai kurie literatūriniai kūriniai iškasenos yra apie mus ir tai, iš kur atėjome, kad lokaliai aprašyta patirtis kartais gali būti universali. Nieko bloga, jei leisim mokiniams nesuprasti, piktintis, teigti, jog vieni ar kiti herojai neįdomūs (tiesą sakant, manyčiau, argumentuotai tai galima daryti net abitūros egzamino rašiniuose). Tačiau labiausiai reikia mokytis skaityti – atidžiai, gal net įtariai, nepriimant iš anksto žinomų interpretacinių klišių, neprikuriant to, ko ten nėra. Taip reikėtų mokyti skaityti ne tik literatūros tekstus. Kilęs šurmulys dėl Metų knygos penketuko parodė, kad tokio skaitymo verta pasimokyti ir kai kuriems žiniasklaidos guru.