Donatas Petrošius. Ačiū seniui, jūrai ir Hemingway’ui, kad esu lituanistas

Jolitos Kimsaitės nuotrauka
Jolitos Kimsaitės nuotrauka

 

1

Prieš dvidešimt du su puse metų, baigęs vidurinę mokyklą, apsižiūrėjau, kad esu perskaitęs stirtas į programas neįtrauktos literatūros, kurios neturėjau laiko nei noro kaip nors sau susisteminti, apibend­rinti, ko nors iš viso to, kas perskaityta, pasimokyti. Stojau ne į VU filologiją, o į VPU, nes įsivaizdavau, kad ne tokioje prestižinėje akademijoje bus mažiau kišamasi į literatūros studijavimo procesą. Įsivaizdavau (netrukus paaiškėjo – klaidingai), kad toliau sau galėsiu skaityti tai, ką noriu ir kada noriu.

Buvo geri laikai, kai virš abitūros ir stojamųjų egzaminų nekabojo juodasis isterijos ir negandų pritvinkęs debesis – kaip dabar. Mokyklinių egzaminų net nepamenu – tuomet tai tebuvo nežymus formalumas: paprastai egzamine pelnydavai maždaug tokius pat pažymius, kokius turėdavai 12 klasės trimestruose. Šioks toks nuotykis laukdavo per stojamuosius į universitetus. Pavyzdžiui, stojant į VPU lituanistiką keletas mano bendraamžių, turėjusių vien dešimtukus, atestate gavo po kuolą. Man pačiam grėsė apsijuokti ir gauti neigiamą įvertinimą, jei būčiau ištraukęs, pavyzdžiui, Krėvės dramas ar Šeiniaus „Kuprelį“. Tuomet būčiau suvargęs kvočiamas apie Donelaitį, Žemaitę ar Putino altorių šešėlius. Tarsi ir perskaityta diduma tų programinių kūrinių, bet kažkaip pro šalį.

Ištraukiau bilietą su ištrauka iš „Senio ir jūros“. Ilgai sėdėjau spoksodamas į raides, nežinojau, kaip ruoštis atsakinėti. Mūsų grupę egzaminavo profesorius Albertas Zalatorius ir tuomet dar ne profesorė Reda Pabarčienė. Šalia sėdėjo vaikinas iš Klaipėdos (vardą pamiršau, nes neįstojo) ir panikavo išsitraukęs bilietą su, rodos, istorinės dramos „Skirgaila“ ištrauka.

Zalatorius manęs paklausė, ką dar Hemingway’aus esu skaitęs? Viską, kas išversta į lietuvių. O kitų „prarastosios kartos“? Remarque’o penketą knygų, Faulknerio tris ir Aldingtono „Visi žmonės priešai“. Bet jei kalba būtų nukrypusi į lietuvių autorius, studijas VPU būčiau matęs kaip savo ausis. Kas, kad daugumą privalomų tekstų perskaitęs, tačiau skaitydamas su jais prasilenkiau.

Spragas užkamšiau magistrantūroje ar dar vėliau. Pavyzdžiui, esu įsitikinęs: reikalauti, kad vaikai iki 22 metų skaitytų visą Donelaitį, yra nepedagogiška. Supažindinti – taip, reikia, kad žinotų apie tokį. Jei kas ryšis perskaityti – nieko baisaus. Kiekvienas su knygomis vargsta ir smaginasi tik jam būdinga tvarka. Tarkim, man, skaityti išmokusiam iš žemėlapių, daug arčiau prie širdies Herodotas su Tacitu (ne, iš prigimties nesu istorikas – į tų dviejų kūrinius žvelgiu kaip į pramanus su geografinėmis nuorodomis) nei Homeras su Vergilijumi. Aišku, patartina iš pagarbos Antikai skaityti viską. Kada nors.

Užuot vargus su Sarbievijaus, Radvano, Husoviano ir pan. autorių raštais, jaunam žmogui rekomenduočiau pradėti nuo Herakleito „Fragmentų“ ir Laozi. Pastarieji geriau išversti. Ir arčiau to, kas vadintina poezija. Nes apskritai diskutuotina, ar visa tai, kas lietuviškai sueiliuota iki Radausko, Mackaus, Bložės, Gedos, Martinaičio, Venclovos, privaloma vadinti poezija? Juk ten labiau keliavimai į tą pusę, užuomazgos ir neišsipildymai.

Prie „giesmių apie stumbrą“, „giesmių apie siratas“ ir pan. raštijos paminklų skaitytojai grįš savaime, iš smalsumo, kai perkops maždaug 35 metų ribą, jei iki tol nebus patyrę kankinimų privalomais skaitiniais.

Pastaruosius aštuonetą metų turiu reikalų su rašančiais, su gabiausiais literatūrai moksleiviais. Su kiek­vienu stengiuosi pasišnekėti ne tik apie jų parašytus tekstus, bet ir apie tai, ką jie skaito, kas jiems svarbu. Daugelis ieško, dalis atranda sau artimų autorių. Vis dėlto tvirtai galiu pasakyti: visus juos sieja nepakeliamas privalomosios literatūros svoris. Mokykla yra ta vieta, kur dauguma prasilenkia su savo autoriais, su galbūt lemtingomis knygomis (aš pats dešimčia metų per vėlai perskaičiau Salingerio „Rugiuose prie bedug­nės“; laimei, kad bent Kerouaco „Kelyje“ papuolė po ranka laiku). Nepaisant visų vadovėlių rašytojų ir literatūros programų sudarytojų pastangų, moksleivių žinios apie literatūrą fragmentiškesnės nei vientisos.

Manot, gyvi rašytojai maivosi, kai sako negeidžiantys būti įtraukti į vadovėlius? Programa gali prigesinti pačius ryškiausius autorius – prisimenu savo praktikas mokyklose ir nesusipratimus su devintokais skaitant Gedos chaotiškąją ir šiek tiek hermetiškąją „Giesmę apie pasaulio medį“. Verskis per galvą kaip nori, bet daugumai tas tekstas – ne vietoje ir ne laiku. Gali būti, kad po pirmojo nepavykusio pasimatymo su autoriumi, į antrąjį savo noru moksleivis neis.


2

Literatūros ir lietuvių raštijos istoriją moksleiviams išmanyti privalu. Kas ką svarbaus parašė, kokiai epochai priskirtini ir pan. Tačiau viso to mokyti derėtų ne per literatūros pamokas. Būtų idealu, jei lygiagrečiai su karų ir valdovų istorija mokyklose būtų dėstoma kultūros istorija. Dar geriau, jei kultūros istorija būtų atskira disciplina. Bent Lietuvos kultūros, mentaliteto ir savimonės istorija.

Prasidėtų nuo mitologijos fragmentų, tautosakos (dainuoti ir raliuoti pridera muzikos, o ne literatūros pamokose), nuotykių bandant apkrikštyti, pirmųjų paminėjimų, rašto paminklų – giesmynų, žodynų, gramatikų, statutų, istorijų, pirmųjų įvairiakalbių literatūrinių bandymų. Nieko naujo išradinėti nesiūlau – jau kadaise turėjau laimės klausytis šviesaus atminimo dėstytojos Eglės Patiejūnienės paskaitų apie senąją LDK literatūrą. Pasakodama apie anų laikų tekstus ir jų autorius, ji gausiai pažerdavo savo su gotikos, renesanso, baroko epochomis susijusias architektūros, muzikos, skulptūros, tapybos, filosofijos, technologijų, istorijos sričių žinias. Tai buvo ne tik literatūros kursas, o apskritai visa apimantis pasakojimas apie mūsų kultūrinį, civilizacinį pasislinkimą į Vakarų pusę.

Galima būtų tęsti: XIX a. diduma raštininkų svarbūs ne dėl kūrinių literatūrinės vertės, o dėl užmojų, pastangų paveikti neliteratūrinius procesus. Kas pavyko ir nepavyko Daukantui, Stanevičiui, Poškai, varpininkams, aušrininkams – ne literatūros srities reikalai, o lietuvių kultūros ir savimonės istorijos. XX a. irgi dar tik blaškytasi erdvėse ir lenktyniauta su laiku, kuomet daugelio rašytojų biografijos (rezig­nacija, represijos, kolaboravimas) gerokai iškalbingesnės už literatūrinę kūrybą. Kuriuos tekstus iš tų prabėgusių amžių atsirinkti į literatūros pamokas – turėtų būti laisvė.


3

Nelabai tikiu, kad tokia sistema, kurios apmatus surašiau, idealiai tinkama visais atvejais. Ne todėl, kad moksleiviai praleistų ir liktų išsamiau nesusipažinę su tam tikrais autoriais ar kertiniais mūsų literatūrai tekstais.

Man didesnį nerimą kelia tai, jog po pačių teisingiausių reformų išnyktų nuobodulio faktorius. Nuobodulys iš mokymo proceso jokiu būdu neturi prapulti, nes tik per nuobodulį pasiekiama geriausių rezultatų. Pavyzdžiui, įstojama į universitetus. Jūs pamėginkit patys perskaityti visas Hemingway’aus knygas (nuobodesnis iš mano perskaitytų gal tik Hesse). Arba (be jokio filosofinio konteksto išmanymo) Schopenhauerio „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ – 12-oje klasėje prarijau nuo pirmojo iki paskutinio puslapio; jutau, kad parašyta genijaus, bet vis vien buvo baisiai nuobodu. Ne, niekada nebuvau visaėdis: maždaug tuo pat metu pamėginau skaityti Irvingo „Pasaulį pagal Garpą“ ir Millerio „Ožiaragio atogrąžą“ – labai greit numečiau. O ir savas nuobodulys nuobodesnis už pasaulinį. Netikintiems patartina pradėti nuo Krėvės „Pratjekabudos“ bei „Dangaus ir žemės sūnų“. Sąrašus tęsti galima iki ryto. Tyrai nuobodžios yra – mažų mažiausia – devynios iš dešimties lietuvių autorių knygų. Nuobodi, nesupraskit klaidingai, nereiškia prasta ar nevertinga literatūra.

Epitetas „nuobodus“ reiškia, kad atitinkantis lietuvišką kontekstą, derantis prie lietuviško kolorito, temperamento, žiniasklaidos fono, bendravimo būdo etc. Diduma mūsų kraštovaizdžio – nuobodus, ypač po melioracijų ir kirtimų. Kaip ir visa sovietmečiu parašyta literatūra – bendrai paėmus. Naujausioji literatūra nuobodi kaip Perkūnkiemis ar Pilaitė. Arba kaip vieniša renovuota chruščiovkė Žirmūnuose. Taip, visur įmanoma atrasti visokiausių įdomybių, ir jei esi atkak­lus optimistas, lietuvių literatūros lauke neprapulsi.

Kodėl nuobodžius lietuvių autorių kūrinius privalu skaityti ir nagrinėti per literatūros pamokas? Nes reikia ruoštis elementariam gyvenimui: senus tėvus karšinti – nuobodu, mažus vaikus auklėti – nuobodu, laikytis kelių eismo taisyklių – nuobodu, kalti matematikos, chemijos ir fizikos formules – nuobodu, dėti kablelius ten, kur reikia, – nuobodu, ieškoti žodžių, kurie atitiktų tai, ką nori pasakyti, – baisiai nuobodu ir t. t. Nuobodžiausia – mokytis, išmokti girdėti, kas tau sakoma.

Užvis nuobodžiausia, savaime suprantama, likti vienui vienam be prieigos prie virtualybės. Atrasti save, nesugebantį susitvarkyti, susigyventi su savo nuoboduliu, dėl to kentėti pačiam ir kankinti aplinkinius. Žmones galima suprasti – dabartis yra nyki tarsi Raseinių rajono peizažai pro automobilio langą važiuojant greitkeliu – nei kalnų, nei girių, nei užuominų, kad kažkur gali būti geriau. Priekyje – visa apimančio skaitmeninio pilkumo ateities asfaltas. Bagažinėje – kapotos kalbos, sugriautų miestų, sudaužytų laivų, išmedžiotų žvėrių ir juokingų chimerų knibždančios knygos. Kiek tūkstančių kilometrų turiu vežiotis iš vienų namų į kitus, kol prisiruošiu atsiversti visas kadaise neperskaitytas senienas. Pagaliau visa tai galiu skaityti. Jau pavyksta. Greičiausiai tik todėl, kad žinau: man nebereikės iš viso to laikyti egzaminų.

Draugai