Prieš septynetą metų progresistų choras apie knygų išnykimą gaudė garsiai ir beveik grėsmingai. Net Lietuvoje. Neva liks tik skaityklės ir elektroniniai tekstai. Ilgainiui ta plokštelė traškėdama sudilo ir prašapo. Apie knygų elektrifikaciją buvau visai užmiršęs, bet va – skaitančioji bendruomenė šį rudenį kalba apie du poetinius faktus, kurių niekaip neapeisi, jei domiesi šiuolaikine lietuvių poezija. Turiu omeny Virginijos Kulvinskaitės „Ant­rininkę“ ir Tomo Petrulio „Triukšmo gyvatę“. Labai įdomios knygos, bet, tiesą sakant, dar ne knygos, o viešai prieinami knygų maketai. Galima neproduktyviai prasiginčyti gerą gabalą amžinybės, ar PDFʼas jau yra knyga, ar dar ne, – kiekvienas liks prie savo. Na, taip, turi tie reiškiniai ISBN, bet ISBN galima nusirašyti iš lubų arba pagrobti iš kokios pelnytai užmirštos knygelės metrikų – kas ten sužiūrės, jei Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos personalas po didžiųjų remontų daugiau jėgų skiria ne knygų reikalams ir skaitytojų patogumui, o konferencijoms ir panašiems pobūviams organizuoti. Jiems geriau matyti. Gal išties palikim raštiją elektroninėms skaičiavimo mašinoms (kompiuteriams) ir eikim švęsti.

Švęsti švenčių, nesusijusių su literatūra. Nes, žiūrint į skaičius ir tendencijas, lietuvių literatūra neturi ateities. Ne tik dėl tiražų ir skaitytojų skaičiaus mažėjimo. Dėl autorių. Pavyzdžiui, Lietuvos rašytojų sąjungoje (LRS) yra beveik 370 narių. Kiek daugiau nei 250 yra vyresni nei 60 metų, beveik 120 – jaunesni. Iš tų jaunesnių nei 60 metų rašytojų pusė (58 nariai) sudaro 50–59 metų grupę. 40-mečių – 44. 30-mečių – 12. 20-mečių – 3. Kelios dešimtys kuriančiųjų lietuvių literatūrą nepriklauso LRS. Vieni jų įstos, kiti –­ ne. Kasmet kažkas debiutuoja. Kažkas numoja ranka nesulaukę savo eilės ir pasuka į verslą ar užsienį. Šios LRS valdybos kadencijos naujų narių ir mirusiųjų santykis yra 13:26. Praėjusios (apytikriai) 20:40 irgi mirusiųjų naudai.

Demografija, tiražų aritmetika, kultūros politika, leidybos neberėmimas rodo, kad galvos skausmai turėtų neišvengiamai praeiti. Kai nebeliks galvų. Arba kai suprasim, kad nebėra ko laukti, nes mums niekas nebepadės (o ar turėtų?) ir kad turim ką nors padaryti patys. Ar bent pamėginti. Prozininkai išsikapstys patys, tiksliau, kiekvieną bent šiek tiek raštingą ir gebantį naratyvinti išgaudys leidyklos. Reikėtų išjudinti poezijos debiutų sritį, kad tokio lygio autoriai kaip V. Kulvinskaitė ir T. Petrulis netaptų PDFʼais, lakstančiais po virtualias padanges.

Niekada nesu buvęs „Pirmosios knygos“ konkurso vertinimo komisijos nariu. Bet prieš keletą metų esu girdėjęs poezijos rankraščius vertinusius kolegas sakant, kad tais metais būta bent aštuonių jaunųjų poetų rankraščių, kuriuos jau galima leisti. Po vieną kasmet išleidžia. Kiti nusikelia. Dar po metų vėl laimi vienas, o neišleistųjų ratas prasiplečia. Kur jiems dėtis?

Prieš trejetą dešimtmečių, niūriais okupacijos metais, kai leidykla buvo viena, poezijos debiutantų būdavo po penkis. Dabar leidyklų – keli šimtai. Tačiau poetui meniu siauras. Leidyk­los milžinės kasmet į rinką poezijos paleidžia saugų kiekį, po porą knygų, nes jų misija kita; ačiū ir už tai. „Versus aureus“ priėjo liepto galą. „Baltose lankose“ – po Domanto Razausko – tyla. „Apostrofa“ – tik klasikus. „Kitos knygos“ aptingo. Arba fondai jų nebemyli, o ką fondai dabar myli? „Vario burnų“ nebegirdėti. Vietoj „Nemuno“ – „Kauko laiptai“; tebeleidžia debiutantus, bet rasti Vilniaus knygynuose Ievos Gudmonaitės ar Linos Buividavičiūtės debiutines knygas rimtas išbandymas. Ta pati lemtis slegia išsileidusiuosius „Homo liber“ ar „Naujojoje Romuvoje“ – stengiasi leidėjai iš paskutiniųjų, tačiau platinimas – kaip užkeiktas. Tuos nelinksmus leidybos reikalus būtų galima pradėti taisyti, jei LRS turėtų leidyklą. Formaliai yra tokia leidykla ir pagal įstatų raidę valdybos nariai turi teisę koordinuoti tos leidyklos veiklą, leidybos planus, tačiau realybė ir įstatai prasilenkia.

Išeitis yra iš pačių beviltiškiausių situacijų. Pavyzdžiui, savilaida. Daryti kaip Ilzė Butkutė. Ėmė ir išsileido „Karnavalų mėnesį“. Tiesa, I. Butkutė – savotiškas atvejis, turi dirbtuves, dešimtis tūkstančių pasekėjų socialiniuose tinkluose. Kosmosas, bet ir iš viso to kažko galima pasimokyti.

Galėtų būti šalia LRS kokia nors į literatūros ateitį orientuota agentūra, kuri rūpintųsi, kad verti dėmesio jaunieji išsileistų PK, antrąsias knygas. Po antrosios – kapstykitės patys. Ne visi po PK nukeliauja iki antrosios. Ne visi po antrosios įsitvirtina. Būtent tokia piramidė (kai jaunimo daugiau už veteranus) turi egzistuoti. Kad prieky matytųsi šviesa. Dabartinė piramidė stovi ant autorių, neatėjusių į literatūrą, ir jų neparašytų knygų.

Šie mano svarstymai gimė iš nusivylimo, kad per daug prapuola literatūrai gabių jaunų žmonių kitose veiklos sferose (matau tendencijas; nuo 2012 m. dirbu su jaunaisiais filologais). Rašančiųjų, dalyvaujančiųjų literatūroje ratą plėsti būtina ne dėl to, kad būtų išleista kuo daugiau knygų (seniai aišku, kad viskas buvo parašyta iki mūsų), o dėl to, kad išliktų bent minimalus skaičius žmonių, gebančių palaikyti literatūros gyvybę ir visa tai, kas į tą žodį telpa. Ant mirusiųjų pečių viso to neužkrausi.