Donatas Petrošius. Kas žino Soroso telefono numerį?

Jolitos Kimsaitės nuotrauka
Jolitos Kimsaitės nuotrauka

1.

Žinau, reikia tikėtis geriausio, bet ruoštis blogiausiam. Išvertus į šių dienų aktualijas: tikėtis, kad nei George’ui Sorosui, nei jokiam kitam filantropui iš užsienio nereikės gelbėti lietuvių humanitarinių mokslų, nei partizaniškai remti kovotojus už žodžio laisvę. Viso to reikia tikėtis. O ruoštis derėtų tam, kad netolimoje ateityje mums nebepadės jokie fondai – nei tautiniai, nei globalistiniai.

Informacinė erdvė perkrauta tikrų ir išgalvotų dirgiklių, todėl kai perskaitai, esą kitąmet mažins Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo biudžetą ir nurėš 15 proc. nuo teatrų, filharmonijų ir kitų bebalsių koncertinių organizacijų – pajunti, kad jau nebepikta. Nes giliai viduje nieko geriau nebesitikėjai. Antra vertus, negali žinoti – o gal ims ir nenurėš? Gal visi tie jėgos aitvarai paprasčiausiai kultūrininkus erzina tais pačiais metodais, kaip humanitarus mokslininkus grasinimais išgrūsti su visais dainynais iš institutų, arba žurnalistus – su prieigomis prie Registrų centro duomenų bazių, Vyriausybės posėdžių trynimais? Arba kaip visus piliečius su Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų priėmimais, miglotų referendumų planavimais? Turbūt laukia, kol visi galop pavargs ir niekuo nebesidomės. Arba burbės, bet nebematys prasmės priešintis.

Kasdien prieš akis – didelė mozaika, kurioje daugybė detalių nedviprasmiškai rodo, jog kažkas mielai išmuštų kai kuriuos visuomenei gyvybiškai svarbius saugiklius. Noriu tikėti, Lietuvos piliečiai, jei kiltų realių grėsmių, gebėtų apginti ir žodžio laisvę, ir Konstituciją.

Gyvename organizuoto melo ir informacinių karų epochoje. Laimei, pas mus – tik informaciniai. Jei skaitmeninį kaimyną užkrečia sąmokslo teorijų virusai, nieko baisaus. Tikiu, kaip žmogų iš proto galima išvesti, lygiai taip galima ir parvesti. Arba luktelėti 20–30 metelių, kol pats pareis. Todėl nekyla ranka rašyti, kad savi šaudo į savus. Nes savi į savus nešaudo. O jei šaudo – tai jie šiandien nėra savi.

Iš šalies žiūrint, švietimo sistemoje knibžda svetimkūnių – diversantų ir šiaip kenkėjų. Į kiekvieno jų kailį neįlįsi, bet neabejoju, jog didesnioji dalis nuoširdžiai tiki darantys gerus darbus, vykdantys būtinas reformas. Tas pats ir kultūros sferoje. Apstu globėjų, kurie ir patys svetimi kultūrai, ir tuo labiau kultūra jiems. Matom, viską suprantam. Bet visiškai neaišku, ką su tuo supratimu daryti.

Guodžia, kad istorijoje būta daug sunkesnių laikų. Raštijos, valstybingumo istorija fragmentuota. Literatūra tiek kartų buvo apmarinta. Užkeiktas cikliškumas – amžinai pasikartojantys įšalai, o po jų – atšilimai.


2.

Kažkada į Lietuvos kultūros tarybos (LKT) fondą pinigai įkrisdavo nuo alkoholio ir tabako akcizų, rodos, 3 proc. (jei niekas nepasikeitė) ir atitekdavo devynių mūzų tarnams, tiksliau, jų projektams. Senovės graikai neturėjo kino, vertimų meno, tad mūzų skaičių vertėjo didinti. Vėliau buvo atrasta dar viena – svarbiausioji menžmogių mūza – nemigos. Tačiau ir mūsų kultūros politikos formuotojai nesėdėjo rankas sudėję ir atrado: mūzų esama 33 ar 35 (skaičius negalutinis). Į tiek dalių, pagal nurodymus iš aukščiau, LKT fondo buhalteriams tenka išdalyti kasmetį davinį. Nežinia, kaip išgyvena kitos sritys, bet literatūra ir knygų leidyba bad­miriauja. Ir ne vien dėl to, kad Lietuvoje pastaraisiais metais imta mažiau rūkyti ar svaigintis. Labiausiai dėl to, kad visoms su literatūra susijusioms veikoms – nuo leidybos iki festivalių – liko praktiškai vienas sezoniškai išdžiūvantis upelis visam miškui laistyti.

Skaitydamas fondo dalybų rezultatus metai po metų stebėdavausi, kaip, pavyzdžiui, Ludwigo Wittgensteino veikalo vertimas niekaip nesurenka užtektinai ekspertų balų, kad pelnytų pinigų leidybai? Kodėl apskritai filosofas L. Wittgensteinas turi grumtis su poetu Kajoku, „Slinkčių“ almanachu ar „Poetiniu Druskininkų rudeniu“ dėl 2000 eurų? Negi mūsų Mokslo taryba nepripažįsta L. Wittgensteino mokslinio laipsnio, o gal ir ten finansiškai striuka?

Nejučia prisimenu savo vakarines VPU filosofijos studijas 1998–2000 metais. Tuo metu buvo humanitarinių knygų leidybos aukso amžius: filosofijos klasikos veikalų vertimų tomai išeidavo dažniau nei moterims skirti žurnalai. Nuo Herakleito iki F. Nietzsche’s. Vidutiniškai po 5 litus už knygą. Turėjom prabangą prieš kiek­vieną seminarą ne iš bibliotekos skolintis, o nusipirkti savo Paltoną, savo Hume’ą, savo Locke’ą. Gerokai vėliau, kai Atviros Lietuvos fondas (ALF) nutraukė leidybines paramas (kai G. Sorosas ar kažkas už jį nusprendė, esą mūsų šalis pati pajėgi tokias veiklas tęsti, o savo pajėgas perkėlė, rodos, į Vidurinę Aziją), pamenu subjurusią nuotaiką, kai knygyne išvydau, kad be globalistų patrono paramos naujieji Platono vertimai kainuoja nebe 5, o 15 litų. Na, taip, prie gero gyvenimo – prie knygų įvairovės ir dempinginio pigumo – greitai įprantama.

Bet ir prie blogo gyvenimo įprantama. Prie brangstančių knygų, prie leidėjų apsukų lėtėjimo. Prie mažų tiražų, skurdžių bibliotekų – ypač regionuose. Prie to, kad literatūros eksporto užmojais mums nebeoru lygintis ne tik su estais, bet ir su latviais.


3.

Labiausiai geisti, kad į Lietuvą grįžtų Soroso fondas su milijoninėmis paramomis turėtų nacionalistinių pažiūrų asmenys.Prieš keletą metų internete aptikau citatą: „Medžiaga, iš kurios mes šiandien galim formuoti naują, modernią tautinę savimonę, yra ir ALF leidžiamos knygos. Iš savo šokių, dainų ir žaidimų mes nesukursim kitos kokybės identiteto. Tai, kas vadinama moderniomis Vakarų teorijomis, aš gavau iš Soros’o fondo leistų knygų, bet jos nepakenkė mano tautinei savimonei. Nežiūrėkim į žmogų kaip į bejėgę būtybę, kurią nuo visko reikia saugoti. Soros’o tikslas nėra diegti kosmopolitizmą. Kaip asmuo, turintis didelių ambicijų, jis suinteresuotas, kad visose pasaulio dalyse augtų intelektualūs žmonės, kurie užims valdžios, kultūros ir kitus postus. (...) tam tikruose taškuose mūsų interesai sutampa.“ Prisipažinsiu, kurį laiką galvojau, jog šita citata, priskirta Vytautui Radžvilui, yra klastotė. Net nesivarginau tikrinti, nes sunku patikėti, kad taip galėjo būti pasakyta V. Radžvilo. Dabar patikrinau: „Lietuvos žiniose“ publikuota ši ištrauka iš „Dienovidžio“ diskusijos, vykusios prieš porą dešimt­mečių. Šaltinis, rodos, patikimas.

Net jei V. Radžvilas persigalvojo ir taip nebekalbėtų, arba jei jo sekėjai yra gerokai aršesni antiglobalistai, Soroso fondo veiklos ir atviros visuomenės idėjų sklaidos juo labiau reikia. Nes tu negali būti antihėgelininkas, jei nesi skaitęs Hegelio veikalų. Negali būti vykęs neoliberalizmo klastų demaskuotojas, jei nesi susipažinęs su liberalizmo raida, idėjomis. Galų gale negali kariauti prieš vėjo malūnus, jei laukuose nėra nė vieno vėjo malūno, nei meistrų, mokančių juos statyti. Priešus ir oponentus dera pažinti ne iš paskalų ar įgimtų baimių, o skaitant pirminius šaltinius.

Pastaraisiais metais visų šalių izoliacionistai išgrynino didžiausią globalizmo baubą – pabėgėlius, kurie esą platina islamizmą, terorizmą ir lytinius nusikaltimus. Net jei jų apskaičiavimai teisingi, joks Sorosas nepavers Lietuvos traukos tašku. Visų pirma patys turim šį tą nuveikti. Visi emigrantai, kurie turi kojas ir sugebėjo pabėgti iš Afrikos, Azijos konfliktų zonų, pabėgs ir iš mūsų šalies. Nes patys esame prie katast­rofos slenksčio. Ne šiaip humanitarinės katastrofos, kurią išspręsti būtų paprasta davus liaudžiai žuvų arba meškerių žuvims gaudyti, o humanitarinės kultūros, humanitarinių mokslų, švietimo katastrofos. Tiems elementariesiems pagrindams atkurti užtruksime ne vieną dešimtmetį.

Nuo dugno galima atsispirti, kai jį pasieki. Prasminga veikla įmanoma užsiimti, kai pripažįsti padarytas klaidas, bet kol viskam vadovauja neklystantys ir nematantys reikalo keistis ar tartis – nieko nepadarysi. Belieka laukti nieko nesitikint.


4.

Švietimo, knygų leidybos mecenavimas net XXI a. išlieka prasminga veikla. Mūsų didieji rytiniai kaimynai tai uoliai įrodinėja – vydami lauk iš šalies visus nepatogius asmenis iš nevyriausybinių organizacijų, retkarčiais organizuodami kadaise Soroso fondo paremtų knygų deginimus. Kai trūksta idėjų ir slegia egzistencinė tuštuma, geriausia pasiskelbti moralinių, religinių ir šeimos vertybių gynėjais. Visa, kas tikra, yra labai paprasta. Bet juk tie paprasti dalykai tiek pat globalūs, kiek visi tie prakeikti neoliberalmarksizmai.

Tam tikros knygos yra pavojingos, nes jas skaitydamas gali atsitokėti, imti mąstyti savo galva ir susivokti, kas esi. Arba pradėti klausinėti. Kita vertus, būti savimi ir gyventi savo gyvenimą yra daug sunkiau, nei klausytis vado, partijos ar televizoriaus, kurie paaiškina pasaulį už tave. Nyku ir baisu gyventi zombių visuomenėje. Turbūt iš tokios baimės kyla akstinas kažką daryti, kad tamsybė nepaimtų viršaus.

Prieš keletą metų su vienu gerai žinomu ir labai barzdotu lietuvių poetu prie rytinės kavos ant marių kranto susiginčijau dėl mecenavimo paskatų. Buvo pasklidusi žinia, kad kažkuris iš IT pasaulio pralobęs JAV milijardierius paaukojo tam tikrą savo milijardų kiekį labdarai ir filantropijai. Garsusis poetas bandė įžvelgti visokių dosniojo mecenato klastų ir šešėlinių kėslų. Galbūt juokais – norėdamas mane, naiviai tikintį gera valia, paerzinti.

Ir dabar tebetikiu, jog dalijimasis geru, dosnumas yra natūrali, prigimtinė žmogaus savybė, mūsuose gerokai prigesinta okupacinių košmarų metais. Kad ta nuojauta nėra be pagrindo, patvirtina MO muziejaus istorija. Neabejoju, kada nors ir literatūrai, humanitarikai pasiseks: rasis tokių, kuriems švietimas ir knygų leidyba nebus tik neskaidrių politinių projektų įkaitė. Jei vietos mecenatai užtruks apsispręsti ir vėl teks kliautis globaliu gelbėtoju, bus šiek tiek gėda. Bet net ir gėdą galima ištverti.


Iš 3668 žurnalo (2018-11-18 19:35:02)
Draugai