Donatas Petrošius. Laimė humanitarinė

 

Lietuvoje donatų pertrošių esama daug. Tai įsisąmoninau dar vaikystėje, kai apsilankius poliklinikoje iš registratūros archyvų man kaskart atnešdavo kažkokio kito Donato Petrošiaus medicininę kortelę. Metai bėga, pasaulis skaitmenėja, o painiavų nemažėja. Dabar į mano elektroninį paštą virtualieji balandžiai nepaliaudami neša laiškus skirtus mano bendravardpavardžiams. Pernai savo dėžutėje aptikau rimtų žmonių kažkuriam kitam D. P. siųstą laišką su prisegtais sklypų brėžiniais, pirkimo sutartimis. Po keleto mėnesių viena tokia Petrošienė (patikrinau: feisbuke petrošienių su jos vardu yra devynios) laišku familiariai paprašė pagaliau „išspręsti skyrybų klausimą visiems laikams“ ir susimokėti pusę sumos advokatams, „nes vis viena jau keletą metų nebegyvename kartu“. Šiai vasarai įsibėgėjus gaunu laišką iš banko, kurio pavadinimo iki tos dienos nebuvau girdėjęs (archajiškieji estai, visur „b“ keičiantys į „p“, tos kontoros pavadinimą tartų „pig pank“). Anoniminis bankininkas laiške mane guodžia, esą šįkart pasvarstę neduosim jums paskolos, bet, pasikeitus aplinkybėms, galbūt kitąkart duosim. Nuovoka kužda: turbūt asmuo iš donatų petrošių porūšio pamėgino užsikrauti ant sprando paskolos naštą, bet gali būti ir taip, kad sukčiai pasivogę mano anketinius duomenis kėsinosi įvykdyti nusikaltimą.

Pastarasis laiškas priminė pernykštį nuotykį vasarojant kaime. Pastebėjęs, kad šaldytuvas morališkai paseno, nebesistengia, nutariau, kad atėjo metas pirkti naują, o senąjį atiduoti perdirbti. Nuvažiavau į Tauragę, į pirmą pasitaikiusią šaldytuvų krautuvę. Išsirinkau nebrangų, už tris su puse šimto. Nusprendžiau pirkti išsimokėtinai – prie kasų išperkamosios nuomos reklama. Pardavėja nusiunčia užklausą į lizingo smegenų centrą. Po poros minučių gauna atsakymą – ne, šitam klientui negalima duot išsimokėtinai. Pasidaro labai smalsu, kodėl negalima? Nes jie turėtų matyti, kad neturiu paskolų, nieko nesu paėmęs išsimokėtinai, nesu turėjęs reikalų su antstoliais. Smalsu pasidaro ir pardavėjai. Dar kartą kažko pasiteirauja, konkrečiau. Jai paaiškina, kad mano pajamos iš universiteto nesiskaito, nes visų tų universitetams priklausančių žmonių statusas ir ateitis – neaiški. Bankininkų požiūriu – vieną dieną yra visi tie universitetai, o kitą dieną – nebūtinai. Juolab jei tas universitetas – edukologinis. Tada sakau: gerai, tarkim, universitetai neturi ateities, po jungimų gali nieko nebelikti, o kaip tada įplaukos iš redakcijų, ministerijos, švietimo ir kultūros projektų? Nepamenu, kad kurį mėnesį būtų ištikusios prastovos. Pardavėja vėl prašo papildomos informacijos. Galiausiai gaunam atsakymą – taip, pajamos iš redakcijų ir fondų tarsi ir užsiskaitytų, tačiau reikia pristatyti pažymas, kad visos tos redakcijos bei fondai ketina ir ateity man reguliariai mokėti honorarus.

Galvoju – o kas slypi už to mandagaus pasiuntimo toliau? Gal tai, kad bankų žmonėms kultūros ir švietimo pinigai įtartini. Visi mes ir mūsų veiklos. Dabar nebepačiupinėsi kupiūrų. Kažkas perveda sumas į kortelę. Visų klientų eurai, teoriškai, turėtų būti vienodos vertės, bet, pasirodo, folklorinis skirstymas į pinigus ir pinigėlius nėra iš piršto laužtas. Humanitarų finansai netvarūs – visi tie universitetai, redakcijos, kultūriniai fondai pinigais niekada nedisponavo. Tik pinigėliais.

Susimokėjęs iškart už visą daiktą ir važiuodamas atgal suprantu, kad reikia džiaugtis – gavau nemokamą pamoką apie finansus. Ir šiaip – nėra ko imti skolon visokių virtuvės rakandų. Finansininkai pasižymi nuovokumu, kasdien žiūri į ateitį, todėl gerbiu jų pasirinkimą neturėti su manimi reikalų. Nes, pripažinkim, sprendimas logiškas: LEU uždarinėja, neaišku, ar VDU mes būsim reikalingi. Ar valstybei esam ir būsim reikalingi? Žurnalai spausdina viską, ką parašau, net slapyvardžiais (taip nuo seno darau, kad su visais kitais petrošiais nesipainiotų), bet visi jie laikosi prastai. Ir kiekvienos Kūčios bet kuriam leidiniui gali būti paskutinės.

Šiemet, kaip ir kasmet prieš atostogas, pamėginau susižiūrėti, kas kiek man skolingi, uždelsę. Žiūriu, kad ir mokinių olimpiadų centras už Jaunųjų filologų konkursą. Pasiteirauju – kas atsitiko? Pastaruosius aštuonetą metų nevėluodavo. Pasirodo, kažkas ten, aukštai, priėmė sprendimą visų mokinių olimpiadų finansavimą perkelti iš valstybės biudžeto į ES fondus. Ir kažkuriame reformų etape kažkas pastrigo. Nieko baisaus, kam nepasitaiko uždelsti. Tik išvados nelinksmos galvon lenda – mūsų valstybė su švietimo ir kultūros darbuotojais nenori turėti reikalų ir finansinių įsipareigojimų. Iš kitos pusės žiūrint – gal ir teisingas sprendimas. Jei patys tų sričių tvarkytis nepajėgiam, gal ES ištrauks iš liūno. Nors jiems nepriklauso kištis į mūsų turtingą vidinį pasaulį, todėl vargu ar trauks. Gal palaikys už ausų, kad visai neprapultume.

Tikrovė juokingesnė už visas nufilmuotas ir parašytas komedijas. Aš galėčiau juoktis kasdien, bet man neramu dėl tų, kuriems nebejuokinga. Žiauriausia, ką esu girdėjęs (tiksliau – perskaitęs socialiniuose tinkluose): jaunos moterys, merginos humanitarės pritardamos dalinosi savo kolegės įžvalga, esą jei esi filologė – ateitį susiejusi su kultūros, švietimo sferomis – finansinis ir egzistencinis netikrumas yra toks, kad bijai susilaukti vaiko. Net neplanuoji. Nėra jokio užtikrintumo dėl ateities. Net jei populistai vaiko pinigus padidintų dvigubai, tai nieko neišspręstų. Vaiko pinigai hierarchiškai daug menkesni net už švietimiečių pinigėlius.

Nepamenu, ar kada humanitarai buvo tokie naivūs, kad tikėtų, jog politikai po rinkimų pagerins šviesuomenės padėtį. Rodos, ne. Bet būta viltingų kalbų, esą mus išgelbės naujoji kultūros vadybininkų kasta. Kai tokia rasis. Kaip mes jų laukėme – prieš 15 metų, kai BVP kilo kaip ant mielių, visi aplink šnekėjo – betrūksta tik energingų, jaunų kultūros vadybininkų. Jie suorganizuos finansų kultūrinei veiklai.

Dabar, kai naujųjų kultūros vadybininkų prikepta į valias, paaiškėjo: jie tokie patys bėdžiai kaip ir menininkai. Sukasi kaip voverės ratuose, kad tik save išlaikytų. Niūri tikrovė juos pačius pavertė kaulytojais. Skambina iš madingų kontorų, prašinėja ateiti į renginius paskaityti eilėraščių, pakalbėti diskusijose, pristatymuose, konferencijose. Varžosi sakyti, kad už dyka. Man šlykštoka kiekvienąkart išsisukinėti. Neturi jie biudžeto renginiams, o renginiai turi vykti, repertuarai ilgėti. Nes direktoriai ir aukštesniosios grandies vadybininkai spaudžia, reikalauja rezultatų. Mes, žemesniosios pakopos nelaimės draugai, suprantam, kad viskas turėtų būti ne taip, kad knyga, tušinukas ar barterinis bilietas į parodą vietoj honoraro yra sukčiavimas.

Po nesmagių incidentų dažniausiai susigalvoju, kaip pateisinti kultūrinius sukčiautojus: vieniems, spėlioju, turbūt fondas skyrė tik dalį dalinio finansavimo, antri – nauji rinkos žaidėjai, todėl nespėjo viskuo pasirūpinti, trečius bandai pateisinti tuo, kad labai jauni, todėl nežino, kas tie honorarai ir kam. Keisčiausia, kad tokie oficiozai kaip „Kultūros naktys“ Vilniuje sugeba užkurti pirtį be malkų. Štai ir šiemet kai kurie naktinėtojų linksminimo punktai rengė skaitymus su nuliniais biudžetais. Kai kurie poetai, pirštais nerodysim, ėjo paskaityti už ačiū. Gal viskas taip ir turi būti šiame tikrovės segmente, bet man, ačiū, jau nebereikia.

Entuziazmas ir altruizmas yra gražu. Kartais pagaunu save besiilgintį tų dalykų, kaip ir savo paaug­liško naivumo, ekspromtu iškrėstų kvailysčių. Kartais atrodo, kad ikiinternetinėje eroje visas gyvenimas buvo tarsi menas netikėtose erdvėse. Metams bėgant nepastebimai radosi gudrių žmonių, kurie visus šėlsmus bei bruzdesius erdvėse ir šalia jų apiformino, suprojektino, kvailiotojus – įveiklino. Dar ir dabar pasitelkę švelnų šantažą sugeba privilioti poetus dar vieno bandymo imituoti prarasto laiko ieškojimus. Blogas sapnas, iš kurio pabudus paaiškėja, kad tikrovė tokia pat slogi. Ir kad niekada nebus kitaip.

Nebent, pakeitus profilį, pagal kultūros naktų analogiją surengti medžių sodinimo netikėtose erd­vėse naktis. Nors ne – medžiai kontrastui paryškinti netinka, jie nūnai mūsuose darosi toks pat pogrindis kaip kultūra ir švietimas. Geriau rengti trinkelių naktis. Linksmas su fejerverkais ir muzika: trinkelių dėliotojai už ačiū klos trinkeles netikėtose erdvėse. Žinau, esama Vilniuje aibės kiemų, kur gyventojai geidžia trinkelių, bet neišgali. Palyginimui: daugelis žmonių neišgali suprasti ne tik eilėraščių, bet ir elementariausių informacinių pranešimų. Jiems galėtum jų erdvėse skaityti iki užkimimo – niekada nesupras. Nes jie tokie. Nes nereikia iš jų per daug reikalauti. Už tai trinkelių paskirtį supranta kiekvienas, net besipiktinantys, kad jų per daug. O juk trinkelių per daug yra tik ten, kur jos nebūtinos. Kur labiausiai reikia – patikrinkit – nėra. Nėra, nes pats bukiausias darbas – kloti grindinius – yra pervertintas, net tokiam turtingam miestui kaip Vilnius – per menkai įperkamas. Mokyklose pilna pigių mokytojų, universitetuose ir institutuose – pigių mokslininkų ir dėstytojų. O pigių trinkelių klojikų nebūna.

Kaltų nėra, rinka, pasitarusi su savo dėsniais, viską sudėliojo į savo vietas. Kur tiksliai humanitarų vieta – neapsimetinėkim, žinom, daug kartų iš kabinetų ir ekranų kryptį mums parodė pirštais. Būklė, su retom išimtim – kažkur per vidurį tarp humanitarinė krizės ir humanitarinės nelaimės. Nepaisant nepalankių sąlygų ir valstybinio nihilizmo, vis dar gyvos ir lituanistika, ir filologija, ir humanitarika. Spėju, gyvuos ilgai ir visada. Pogrindy, partizaniškai, netikėtose erdvėse.