Donatas Petrošius. LRT „Kultūrą“ pervadinti į LRT „Kičą“

Jolitos Kimsaitės nuotrauka
Jolitos Kimsaitės nuotrauka

Ir pasaulyje apgaulės sumažės. Naujoji LRT generalinė direktorė teisi – kultūra atbaido liaudį. Kol kas dar ne visą. O kičas – džiugina ir vienija. Tiesa, pats žodis „kičas“ yra ir neskanus, ir tikslinei auditorijai miglotas. Geriau tą kanalą pervadinti į LRT „Kapučino“. Arba LRT „Glotnutis“. Bet ne man mokyti. Kūrybininkų komanda gamybiniame posėdyje gali sugeneruoti gerokai ergonomiškesnių variantų. Iš esmės nesvarbu, kaip bepervadintų – gali būti ir LRT „Didžkukulis“. Už kultūrą atgrasiau nieko nėra. O perauklėti (atkakliai ir nuobodžiai metų metus lavinti ir šviesti) liaudį – neįmanoma misija dabartinei televizininkų ir internetininkų kartai. Geriau atsipalaiduokim, pamirškim misijas ir kuiskimės kiekvienas su savo asmeniniais iššūkiais.

Vasarą buvau Kaune ir mačiau prie pilies pastatytą naująjį raitelį ant žirgo. Senokai esu apsisprendęs nebesipiktinti tuo, kas manęs tiesiogiai neliečia. Nors ne. Meluoju sau. Visos mano kūno ląstelės geidžia būti anapus kičo, kad visa tai, kuo smaginasi tikslinė auditorija, neliestų manęs, bet taip nebūna. Kičas palies visus. Lieka išmokti susigyventi, prisitaikyti, plūduriuoti neprisiryjant. Kičas ekranuose ir aikštėse yra tiesiogiai susijęs su politika. Su politikos kokybe, tiksliau, kokybės praradimu. Kičas ir politika senokai mūsų šalyje pluša petys į petį. Vytauto Šustausko armonikinių ubagų žygiai prieš Vienos pokylio šokėjus kilstelėjo iniciatorių į mero kėdę. Liūdnai pagarsėjęs Kęstutis Pūkas trečią dešimtmetį uoliai nuodydamas tautą popsurogatais pelnė pakankamą visuomenės pasitikėjimą, kad būtų išrinktas į Seimą. Nežinia, kiek pagrįsti įtarimai, kad reto bukumo serialas „Naisių vasara“ prisidėjo lemtingai kilstelint „valstiečių“ reitingus iki pergalingų. Tai sunkiai įrodoma, bet didžiai tikėtina. Todėl dabartinis Kauno meras, jei puoselėja politines ambicijas, suorganizuodamas menkos meninės vertės skulptūrą, podraug su patriotiniais patosais ir kitais privalomais viešųjų ryšių atributais, elgiasi išmintingai ir toliaregiškai. Politikoje kičas praverčia. Bent jau netrukdo.

Apskritai aplink tą objektą tvyro džiugi atmosfera. Nemačiau nė vieno susiraukusio veido. Net aš šypsojausi. Jausmas toks, tarsi nemokamai patekus į Disneilendą. Tuo pat metu ir savotiškai gražu, ir jausmas, kad įmynei į pacukruotą š. Kiek liūdniau pasidaro, kai pamėgini atidžiau įsižiūrėti, ko tas ukrainietiškas arklys taip baidosi? Apžiūrėjus iš visų pusių pradeda labai įtikinamai atrodyti versija, esą savo dirbtuvėse meistriukų komanda yra nuliejusi Rusijos miestams keletą skulptūrinių kompozicijų „Šv. Jurgis smeigia drakoną“. Žirgas nulipdytas pagal jurgišką šabloną – su drakonišku išgąsčiu. Ir kalavijas vietoj ieties. Bet, pasikeitus politinei konjunktūrai, visa tai nesunkiai pataisoma. Ne, nesu prieš Vyčio skulptūrą. Bet aš neturiu realybę papildančių akinių, kad tą saviveiklininkų šposą galėčiau vadinti Vyčio skulptūra.

Nežinau Lietuvoje miestų, kur kičas nedominuotų. Ypač vilniečiai turėtų nepurkštauti ir tyliai patūnoti kamputyje. Pakontempliuoti naujausias sostinės architektūrines tendencijas. Gyvybingąją gutauskiadą. Spiečių angelų su Abonento fizionomijos bruožais. Net Užupio angelas – kiaurai kičinis. Tiek pat meniškas, kiek ir savadarbis gipsinio angeliuko, LED lempelių ir gėlių natiurmortas ant Paupio g. 13 namo antrojo aukšto palangės. Suprantama, galima ginčytis – kur ta riba. Kurie žmogaus rankų sukurti balvonai – jau kičas, o kurie – dar ne visai? Pilkasis karalius Mindaugas. Vytauto Didžiojo fantominė (nežinia, kiek legali) stovyla Gedimino kalno papėdėje. Ir pats Gediminas, su samurajiškais šarvais stovintis keistai pasviręs, – jei anuomet valdovrūmio budavotojai būtų palaiminę padoresnio paminklo Gediminui ant žirgo variantą, tai nebūtų kilęs pastarųjų metų skandalas dėl Lukiškių aikštės įžirginimo ir įraitelinimo. Jau būtų vienas tvirtas jojantis Gediminas.

Stebėdamas vilnietiškojo angelyno vislumą, susimąstau, o kas turėtų protestuoti prieš viešąjį antimeną prisidengdamas antgamtiniais motyvais? Draugai krikščionys? Tai tarsi jų mitologijos objektas, jie turėtų saugoti angelų autorines teises, jiems turėtų skaudėti. Bet lygiai taip pat turėtų būti protestuojama prieš tai, kad politinė grupuotė, kurios žinomiausieji atstovai talkininkauja Lietuvai priešiškos propagandos baruose, išsibrauktų iš savo partijos pavadinimo priedėlį „krikščioniškų šeimų sąjunga“. Kita vertus, suprantu, kodėl protingosios galvos nesivelia į tokio pobūdžio žodines grumtynes. Nieko neįrodysi, neišloši ir išsipurvinsi.

Politika, žiniasklaida, visuomenė ir kičas yra suaugę į tokį lipnų tumulą, kad niekas nežino, iš kurios pusės tą maumą krapštyti. Visi paminklai iš esmės statomi mirusiems asmenims bei negyvoms idėjoms. Mindaugo karalystė, Vytauto didybė iki juodmarių, Gedimino sapnas – tarsi ir buvo, bet su dabar gyvenančių žmonių tikrove susiję tik metaforų jungtimis. Bėda ta, kad metaforomis vaizduoti ir mąstyti geba labai maža visuomenės dalis. Todėl į dabartį nutaikyti ironiški kūriniai („Krantinės arka“, „G taškas“, Šarūno Saukos paveikslas Prezidentūroje ir pan.) sukelia ilgalaikį įtūžį. Mes juk ne tokie, mes ne taip gyvenam, čia ne apie mus. Jau geriau angelai. Nesvarbu kieno veidu – debilo ar Abonento.

Kičas, kaip ir bet kuris virusas, lengviausiai prilimpa prie silpnųjų – vaikų, senjorų ir mirusiųjų. Vaikiški apyvokos daiktai yra mažiausia blogybė – neskoningus žaislus, rūbelius vaikai išauga, tačiau kičinės animacijos, dainelių ir knygelių turinys įsiėda į sąmones ir pasąmones visam gyvenimui. Daugelį nepataisomai suluošina – estetine prasme. Mūsų senjorus galima iš dalies suprasti – žymi dalis jų gyvenimo prabėgo sovietinės okupacijos metais, kai materialinis nepriteklius reiškė ir gražių daiktų stygių. Sovietmečiui pasibaigus visi pigūs įperkami niekučiai daugeliui kompensuoja jaunystės pilkumą ir skurdą. Sunkiausiai mirusiesiems – lietuviškose kapinėse beskonybė pribloškia. Kuo kapas turtingesnis, tuo kičas slogesnis. Nesuprantu – ar tuo siaubu artimieji keršija mirusiesiems, ar čia tokia rafinuota saviplakos forma?

Kada visa tai prasidėjo? Kai žiūriu į senovines iškasenas muziejuose – nieko estetiškai gašlaus neįžvelgiu. Asketiški papuošalai, ginklai, namų apyvokos rakandai. Monetos, antspaudai su negrabiai iškaltomis didžiūnų fizionomijomis. Viskas per daug paprasta, kad būtų kičas. Negi kičas atėjo su krikščionybe? Nesiimčiau taip tvirtinti. Rūpintojėliai, savamokslių dailininkų paišytos Kalvarijų stotys – visa tai dvelkia pirmapradžiu, tyru naivumu, kuris visai kito lizdo paukštis nei kičas. Galbūt kičas atsirado su pertekliumi, su norėjimu turėti prabangos rakandų, bet iš negalėjimo jų įsigyti, pakeičiant surogatais, nevykusiomis kopijomis, konvejeriniu būdu padaugintais simuliakrais.

Kičas slegia tik tuo atveju, jei pastebi. Kičo be proto daug ir jis agresyvus, bet ilgainiui išmoksti gyventi taip, tarsi jo nebūtų. Kol kas nors nepradeda baksnoti pirštu, keiksnoti ir kviesti piktintis kartu. Bet juk ir su kultūra panašiai. Visų rūšių menų apraiškų kasdien randasi tokie kiekiai, kad pasijunti bejėgis viskam aprėpti. Sekti tuos, kurie verti dėmesio. O kur dar tie nelaimingieji foniniai, kontekstiniai meno kūriniai – niekam nereikalingi, varginantys, dirginantys, bet turintys tokią pat teisę egzistuoti, kaip viskas aplink.

Yra šalia kičo ir kultūros trečioji sfera – gyvybės formos. Augalai, gyvūnai, žmonės. Esama nagingų meistrų, kurie, karpydami tują ar kokį kitą suvargusį medelį, sugeba suformuoti tobulą bumbulą arba taip apkirpti pudelį, kad jis taptų nebepanašus į šunį – juk tai irgi menas; esama aktorių, kurie vaidyba sukelia žiūrovams nusivylimą visa žmonių gimine. Bet tai labiau išimtys. Šiaip medžiai, žmonės ir kiti gyvi padarai vykusiai maskuoja prastą miestų architektūrą, viešųjų erdvių stygių. Netgi nevykusius paminklus. Žmonės yra tie, kurie nuolat juda, kažkur nueina, galiausiai pradingsta – tarsi niekada ir nebuvę. O medžiai yra tokie, kurie visada stovi savo vietose. Bet kartais atsiranda kas nors (tarsi politinė valia, tarsi ūkvedžiai – racionalizatoriai), vieną dieną už visus nusprendžiantis, kad medžių yra per daug. Arba jų apskritai nebereikia. Tada medžius pažymi oranžiniais markeriais ir, ištaikę tinkamiausią momentą, nupjauna. Tada trumpam subėga jautrūs žmonės ir ima piktintis, kalbėti apie oro taršą, globalinį klimato atšilimą, automobilius. Kažkas pastebi, kad nelikus medžių išryškėja nevykusi architektūra ir visi kiti smulkesni negabių žmonių sulipdyti objektai.

Naikinant medžius veriasi erdvės kičui, tikrovės dykumoms. Net jei tai plyni kirtimai vidury girios, kur užklysta tik vilkolakiai ir lūšys.

Jei darytumėte apklausas, paaiškėtų, kad kiče murkdytis nori mažesnioji visuomenės dalis. Bet murkdosi dauguma. Dalis supranta, kad šis tas papuvę mūsų estetikoje ir respublikoje, bet kenčia. Nes mokykloje nieko daugiau neišmoko, tik kentėti. Nes patys mokytojai kentėjimą išmanė daug geriau už matematikas, chemijas ir užsienio kalbas. Mokytojai tiek prisikentėjo, kad iškęs dar vienas reformas, etatines. Vadinasi, greit mokyklose bus per daug nervinga aplinka, kad kas nors iš esmės keistųsi.

Išeitis visada yra; šviesa tunelio gale kiekvienam matyti. Bet ateis rinkimai ir žmonės, tikėtina, vėl balsuos už tuos vedlius, kurie smarkiausiai tampo armonikas, kurie stato didžiausias statulas, ir tuos, kurie renčia stabilumą. Taip buvo daug kartų. Aišku, kad sulauksim, kol bus kitaip. Tik nežinia kaip greitai.

O ką daryti dabar? Nustoti nervintis, išmesti televizorius ir visas kitas iliuzijas, pasiimti kastuvus ir eiti gilyn į rudenį medžių sodinti.