Donatas Petrošius. Need no education, arba Kai aš buvau naudingas idiotas


Jolitos Kimsaitės nuotrauka

Studijų metais tame pačiame kambaryje gyveno vienas epinis veikėjas: garbino dinozaurus (ypač – tiranozaurus), 8 dešimtmečio amerikietiškus kadilakus ir „Pink Floyd“. Būdavo, pažiūri kurią naktį VHS formatu „The Wall“ ir nusiskuta antakius. Man tada jie irgi patiko, bet tik iki „The Wall“. Apie „The Wall“, kaip ir kitas roko operas, negalėjau susidaryti nuomonės, nes man per nuobodu. Niekada nesupratau, ką reiškia nuolat radijo ir draugų sukama „We don’t need no education“, ir nepažinojau nė vieno, kuris matytų reikalą man, skeptikui, atverti šių žodžių gelmę. Ore galėjai justi plevenantį silpną kvapelį, kad prasmė priešintis sistemai savaime aiški, kaip ir, tarkim, būtinybė nusiskusti antakius, nes šiame pasaulyje, atseit, viskas nepataisomai sugedę. Anais laikais nesupratau, ką tie maištininkai vadina sistema. Vėlyvojoje paauglystėje, paskutiniaisiais XX a. metais, atrodė, jog laisvė – šio pasaulio būties pagrindas. Laisvė ir šiek tiek tuštuma. O prieš 20–30 metų hipiams aktualūs dalykai prašapo amžiams. Maniau, jog komunizmas, fašizmas, visoks kitoks totalitarizmas bei psichodelinis maištas prieš tikras ir išsigalvotas sistemas pateko į nelaimių muziejaus saugyklas pas dinozaurų skeletus.

Už lango 2018-ieji, į Kauną atvyksta pats Rogeris Watersas su lipnia misija: tarsi paprotinti žioplus hipsterius ir šiaip pribaltus, esą viskas reliatyvu, o Vakarų pasaulio politikai – didesnis blogio šaltinis už Rytų tironus. Visos tos edukacijos – žmoniją engiančios sistemos dalis: istorijos, filosofijos, teksto analizės, geografijos ir, ginkdie, geopolitikos išmanyti nėra reikalo. Nes visi meluoja. Tegyvuoja psichodelija, pulsarai ir naudingi idiotai.

Kadaise, šaltojo karo laikais, terminas „naudingas idiotas“ turėjo šiokią tokią neigiamą konotaciją – tai asmuo, iš naivumo plušantis priešų, blogio naudai. Oponentą galėjai įžeisti pavadinęs naudingu idiotu. Dabar esama pagrindo manyti, kad prasidėjo antrasis šaltasis karas, bet postmodernizmo smagratis sukasi pernelyg žvaliai – visos senosios reikšmės ir tiesos smarkiai pasislinko į pakraščius. Mažai kam bėra svarbu (arba dėl laiko stokos nėra kada domėtis), kas yra kas ar ką visa tai reiškia?

Štai paminklas Jeanui-Pauliui Sartre’ui Nidoje. Be tam tikrų nuopelnų egzistencializmo filosofijai, šis veikėjas garsėjo kaip kruviniausiųjų XX a. režimų (išskyrus A. Hitlerio) pakalikas. Kai Czesławas Miło­szas pabėgo į Paryžių ir vargą vargdamas parašė antikomunistinį „Pavergtą protą“, J.-P. Sartre’as su sartriukais, apsiginklavę maoistinėmis brošiūromis, visaip ūdijo Cz. Miłoszo poziciją ir piktai šūkaliojo: argi galima taip netolerantiškai rašyti apie naująsias žmonijos pažangybes – komunizmą, socializmą? (Albert’o Camus garbei reikia paminėti: rašytojas palankiai vertino Cz. Miłoszą, bent vienas prancūzų egzistencialistas buvo padorus; dar labiau džiugina, jog A. Camus vis skaitomas, o J.-P. Sartre’o figūra blanksta.) Net Algirdas Julius Greimas, ne kartą kaltintas perdėtu kairuoliškumu, „Intelektualinės biografijos bandymuose“ pabrėžia, jog galima įtarinėti bet kurių filosofų įtakas greimiškai semiotikai ir mąstymo keliui, tik ne J.-P. Sartre’o! Jei būtų gyvi mūsų išminčiai A. J. Greimas ir Cz. Miłoszas ir jei jų paklaustume, kuriam rašytojui ar filosofui Nidoje statyti paminklą, įtariu, J.-P. Sartre’as nebūtų paminėtas. Nes, užuot patylėjęs, jis tauškė kaip naudingas idiotas. Ir tie tauškalai skaudžiai žeidė kovotojus su totalitarizmu.

Turbūt entuziastai, pastatę paminklą Nidoje, nelabai visu tuo domisi. O kam tie nesmagūs klausimai? Menas, kultūra juk turi tarnauti žmogui, padėti atsipalaiduoti po sunkių darbų. Nuimti įtampą, o ne ją kelti. Ne, nesiūlau nugriauti paminklo J.-P. Sartre’ui Nidoje. Siūlau prikabinti lentelę. Nebūtina joje įrašyti, kad šis veikėjas buvo pats tikriausias naudingas idiotas. Pakaktų išraižyti keliomis kalbomis protokolo išrašą iš Lietuvos rašytojų sąjungoje vykusio J.-P. Sart­re’o susitikimo su lietuvių rašytojais. Paklaustas apie lietuvių literatūros perspektyvas pasaulyje garbusis svečias atsakė maždaug taip (cituoju iš skaitytinės atminties): rašykite rusiškai, supraskit, čiabuviai, – tik tokiu atveju būsit skaitomesni, verčiamesni, įdomesni pasauliui.

Žinoma, siūlymas išmokti užsienio kalbų ir jomis mėginti kurti – tarsi ir edukologiškas. Bet okupuotame krašte advokatauti okupanto naudai – visiška filosofo, ypač egzistencialisto, tragedija. O gal apskritai būti menininku yra tragedija. Protas sako vienaip, širdis – kitaip. Proto galima neklausyti, nes jo neskauda, o dėl širdies visko pasitaiko. Man pačiam taip buvo. Ne širdžiai; pakliuvau į idiotų gretas. Galiu guostis, jog buvau buitinis, neviešas, niekam nenaudingas idiotas. Ir neilgai. Abiejų tūkstantmečių sankirtoje turėjau begales laisvo laiko, jo buvo tiek, kad nežinojau, ką su juo daryti. Naktimis klausydavausi liberalios ir tuomet intelektualios (kol nebuvo panaikinę kultūrinių ir literatūrinių laidų) radijo stoties „Svoboda“. Buvau, regis, geopolitiškai išprusęs, žinojau apie totalitarizmo nusikaltimus, kur to blogio šaknys ir naujieji daigai, žinojau apie abiejų Čečėnijos karų eigą ir priežastis, apie saugumiečių susprogdintus daugiabučius Rusijoje ir kitas nelaimes, kad Jugoslavijos kare serbai įvykdė karo nusikaltimų, baisėjausi žiniomis iš Sarajevo, Srebrenicos. Kai NATO lėktuvai bombardavo serbų karybai ir propagandai tarnavusią infrastruktūrą be JTO Saugumo Tarybos palaiminimo, ėmiau iš širdies piktintis: na, taip, serbų gretose aibė nusipelniusiųjų pakliūti į Hagos tribunolą, bet juk negalima pažeidžiant įvairias tarptautines konvencijas bombarduoti Belgradą ir kitus miestus. Tik vėliau supratau, kad JTO su visomis tarybomis nėra sustabdžiusi nė vieno karo, išsprendusi nė vieno rimtesnio konflikto, humanitarinės katastrofos. Jei kas išsisprendžia, tai tik nepaisant posėdžiautojų.

Kurį laiką man serbai atrodė ypatinga tauta, savitai matanti pasaulį, nes turi šaunesnių menininkų nei aplinkinės tautos. Todėl jų šiaip bombarduoti negalima, su jais reikia susitarti gražiuoju. O Emiro Kusturicos filmai, Gorano Bregovičiaus muzika, Milorado Pavičiaus knygos (nors šio rašytojo romanuose ir laikysenoje vargu ar rastum šovinizmo ar imperializmo pateisinimų) spinduliavo pozityvą, gebantį galvoje sutraukyti loginių ryšių grandinę, kai nebematai priežasčių ir kokios gali būti pasekmės. Arba proto balsą visai nutildyti: anuomet buvau sau išmąstęs ir vadovavausi idiotiška pozicija, esą mums nederėtų stoti į NATO vien todėl, kad prisidengę tos organizacijos vardu blogi dėdės skriaudė nekaltus serbus ir kad apsėsti mesianizmo bei kruvinos imperialistinės meilės beveik visiems savo kaimynams. Taip pat naiviai tikėjau, kad blogis neperžengs Kremliaus, Rusijos sienų, kad kaimyninėms šalims – juolab mums – niekas negresia ir niekada nebegrės. Baisi meno galia. Neretai poveikio stiprumu prilygsta masinio naikinimo ginklams. Kuopelė naudingų idiotų gali padaryti daugiau žalos už tankų diviziją. Pavyzdžiui, nuvažiuoti pas patį didžiausią žmogėdrą savo tautai saulės. Arba manipuliuojant jausmais ir faktais milijonus vedžioti už nosies. Totalitarizmo gaivintojai ir jo tarnai, siekdami juodų tikslų, gali puikiausiai išsiversti be gyvų menininkų. Didžios kultūros vizijai pakanka, pavyzdžiui, P. Čaikovskio, baleto ir A. Čechovo. Jei būtų gyvas A. Čechovas, greičiausiai į naujuosius krymų karus žiūrėtų be entuziazmo. Bet negyvieji menininkai tuo ir patogūs, nes nebeprotestuoja ir nereikia jų, prifabrikavus absurdiškų bylų, grūsti į kameras kaip Kirilo Serebrenikovo ar Olego Sencovo.

Beje, kompanija „Aeroflot“ vieną įsigytų tarpžemyninių lainerių pakrikštijo Josifo Brodskio vardu. To paties, kurį mylima tėvynė kadaise išspyrė su vilko bilietu. Bjauri istorija, bet ką padarysi – tėvynei reikia taisyti įvaizdį pasaulio akyse. Pats J. Brodskis irgi nėra absoliučiai tyras – jo požiūris į Ukrainą buvo, švelniai tariant, nuviliantis. Panašūs motyvai išsprūsta mūsiškių garbinamam režisieriui Aleksand­rui Sokurovui, kuris viename interviu yra teigęs, jog ukrainiečiai kompleksuoja prieš didžiąją rusų kultūrą, nes patys tiek aukšto lygio asmenybių neužsiaugino. Na taip, iš kur atsiras tvarus kultūrinis gyvenimas, kaip susiformuos tautos elitas, kai šimtmečiais nesibaigia okupacijos, šaudymai, valymai, smegenų plovimas. Rusai, nepaisant tuo metu egzistavusio režimo, bene tris šimtmečius nuosekliai kūrė savo mitą ir įvaizdį. Net vakariečiai, nevaikštantys į baletą ir neskaitantys knygų, apie Rusiją yra prisiklausę aibes pozityvių stereotipų – iš visokių sartrų ir ne tik. Daugeliui visa, kas į rytus nuo Lenkijos – tik Rusija.

Tėra vienas kelias, kad pasaulis mus įsimintų, – nuoseklus savos kultūros eksportas. Tam visų pirma reikia savivokos, supratimo, ką turime. Ir vėl viskas atsiremia į švietimą, savišvietą. Deja, kai naudingam idiotui atidengiamas paminklas, skambant psichodelinei estradai „We don’t need no education“, suvoki, jog kol kas nieko neverta tikėtis.


Iš 3666 žurnalo (2018-10-21 21:15:49)
Draugai