Donatas Petrošius. Patys regionai

Jolitos Kimsaitės nuotrauka

Kai kalbos užeina apie regionus, jų kultūrą, galvoje pro miglas ima spingsėti signalinė lempa – aš pats esu kilnojamasis regionas. Žemaitis Vilniuje ir vilnietis Žemaitijoje. Galėčiau pasivadinti tikruoju regioniniu kultūriniu vienetu, nemėgėjiškosios žemaičių literatūros atstovu, nusipiešti gražų pažymėjimą ir eiti į fondus reikalauti savo dalies pažadėtųjų regioninių pinigų.
Tik nematau reikalo skaidyti lietuvių literatūrą į smulkesnes dalis. Pasaulio mastu visa Lietuva su savo literatūra yra nedidelis regionas. O jei pradedu galvoti, kaip būtų, jei tektų burtis rašantiesiems pagal regioninius požymius – nugara nueina pagaugai. Jei reikėtų apibendrinti, kas nutiko žemaičių literatūroje per pastaruosius metus, tektų pripažinti – svarbieji išmiršta (Marcelijus Martinaitis, Petras Dirgėla, Romualdas Granauskas, Marytė Kontrimaitė, Stasys Jonauskas), o užimti jų vietos nėra kam. Žemaičių raštija turi porą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – Viktoriją Daujotytę ir Juozą Erlicką. Nepanašu, kad artimiausią dešimtmetį turės daugiau. Ir kaltas čia ne koks vilniečių premijų skirstytojų sąmokslas, o tikrovė – nėra kam (išskyrus Vytautą Martinkų, kuris nežinia, ar save laiko žemaičiu, ir kuriam bene 4 kartus finišo tiesiojoje pritrūko balsų). Mėgėjų parašinėti rastum kiekviename rajone, bet literatūros jų raštuose – ne. Kad regionuose rastųsi kultūra, pirmiausia reikia sutvarkyti švietimo sistemą. Negali sakyti, kad dabartinė Vyriausybė švietimui skiria mažai dėmesio, visa bėda, kad jie žodį „sutvarkyti“ supranta kaip jėgos struktūrų eiliniai.
Bene pats kebliausias klausimas – o ką galėtume vadinti dabartine vilnietiška literatūra? Įdomu būtų sužinoti, ar iš Vilniaus regiono lenkiškųjų mokyklų pastaraisiais dešimtmečiais radosi rašytojų ir poetų? Buhalteriškai žiūrint – jei visuomenėje egzistuoja 6 proc. gyventojų tautinė bendrija su savo švietimo sistema, tai iš 20 rašytojų mūsų šalyje bent 1 turėtų būti kuriantis lenkų kalba. Bet taip nėra. Kodėl taip nėra – nežinau, bet keista. Arba jų Vilnijos krašto švietimo sistema niekam tikusi – dar prastesnė nei likusios Lietuvos, arba jie varžosi savo neva netobulos tuteišiškos šnektos. Jei toks kompleksas egzistuoja, galima būtų taisyti padėtį Rimanto Kmitos „Pietinia kronikų“ pavyzdžiu. Bet R. Kmita yra toks vienas ir visų mokyklų neapvažiuos, juolab kad ir pinigų rašytojų kelionėms į mokyklas iš fondų nubyra kasmet vis mažiau.
Apie save – nekuriu vilnietiškos literatūros (vis pamirštu paklausti, ar vilnietiškąją literatūrą kuria kas nors iš pažįstamų šiame mieste gyvenančių rašytojų; pamirštu, nes man nesvarbu), juo labiau nekuriu žemaitiškosios, net kai užrašau ir perskaitau savo tekstus tarmiškai. Kasmet po SRTRF paskirstytų paramų paskelbimo įvyksta Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos redakcijų apsižodžiavimai dėl įsisenėjusių ir įsikalbėtų nuoskaudų: iš Klaipėdos ir Kauno leidinių redakcijų žvelgiant atrodo, kad vilniškiai leidiniai paramos susišvogeriauja liūto dalį. Iš Vilniuje leidžiamų kultūrinių leidinių redakcijų žiūrint – pernelyg daug paramų ištaškoma neaiškiems pseudokultūriniams regioninių leidinių priedams. Tokiems, kurie neturi autorių, gebančių reflektuoti kultūrą, kurių puslapius elementariąja laikraštiena užpildo pilkos asabos, neturinčios supratimo, kas yra kritika, recenzija, diskusija. Kažkas – neva anoniminiai ekspertai – geba supjudyti nedaugelio paskaitomų profesionalių Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus leidinių redakcijas. Susiformavęs klaidingas stereotipas, tarsi lietuvių literatūroje (ir kultūroje) egzistuotų sostinės ir regionų skirtis. Iš tiesų ne skirtis, o praraja žioji tarp liūto dalį iš SRTRF susižeriančių niekdarių ir nedaugelio tų, kurie išlaiko tam tikrą lygį, kuriems skauda galvas, kad tas lygis kiltų. Jei Klaipėdoje išleidžiamas pavykęs „Baltijos“ ar „Durų“ numeris, tai jau galima vadinti visai šaliai svarbiu kultūriniu faktu. Lygiai taip pat su publikacijomis „Nemune“: jei jos turi išliekamąją vertę, vadinasi, jos reikalingos visai Lietuvai, o ne tik Kauno apskričiai. Mažą teritoriją ir nedidelę skaitančiųjų bendruomenę skirstyti į smulkesnes parapijas bei urėdijas – neprotinga. Jei vilniškiai leidiniai būtų tik Vilniaus, jei turėtų vidaus taisykles apsiriboti Vilniumi ar įrodinėti vilniškių pranašumus, tai tokiems iš principo nerašyčiau ir neskaityčiau jų.
Kurti sąmokslo teorijas labai smagu, bet kas iš to. Štai amžinatilsį Valdemaras Kukulas tikėjo, kad egzistuoja „Druskininkų mafija“, kurios nariai vieni kitiems dalija Jotvingių premijas. Rodos, 2005-aisiais išpūtęs akis klausiausi tos teorijos – esą ir aš esu tos grupuotės narys. Neturėjau progos pasiteirauti, ar jis, gavęs Jotvingių premiją, save taip pat jau priskirtų tai mafijai. Vėliau ne kartą iš kolegų nevilniečių esu girdėjęs priekaištų apie mūsų vilniečių chebrą, kuri nesunkiai ministerijose ir fonduose susitvarko reikalus, o rašytojams anapus sostinės sienų lieka tik trupiniai. Dėl trupinių įtarinėtojai teisūs – kultūrai tik trupiniai, bet kai kas nors kada nors sąžiningai suskaičiuos, kiek ir kokių pyragų visos ministerijos, departamentai ir valstybinės įmonės pro šonines duris išdalija įvairioms žiniasklaidos priemonėms, kad jos informuotų visuomenę apie „gerąsias naujienas“ – ES struktūrinių fondų įsisavinimus, apie galimybes susiprotėti ir gyventi kitaip, apie naująsias tvarkas etc., kai rasis politinės valios bei drąsos sužiūrėti, kur ir kokios sumos laisvai plaukioja anapus mūsų regėjimo lauko, bus galima argumentuotai kalbėtis apie galimybes paremti žiniasklaidą be supjudymo.
Esu atidus regioninės spaudos skaitytojas. Išvažiavęs iš Vilniaus, visuose miestuose ir miesteliuose ieškau vietinės spaudos. Esama retų išimčių, bet šiaip regioninėje laikraštijoje vyrauja prieblanda ir neviltis. Visą nemiestietišką Lietuvą vienija skelbimai apie superkamus miškus (net ir iškirstus) ir veršelius. Antroji pagal dažnumą žinia – straipsniai apie galimybes palankiomis sąlygomis įsigyti mobiliųjų telefonų su įvairiais planais. Dalis laikraštėlių net nebežymi, kad čia užsakomasis straipsnis, reklama. Nes tai jau tapo savastimi. Susiprasta, kad TV programose „LRT Kultūros“ turinio perspausdinti nebėra prasmės. Verčiau daugiau apie sveikatą, tik regionuose vis dar neaiški riba tarp medicinos ir magijos. Nesakau, kad viskas tik blogai – gali pasitaikyti viename numeryje keletas straipsnių kraštotyros temomis. Būna, užsikabini už įdomaus straipsnio ir nepajunti, kaip perskaitai kelis sakinius: „Birželio 24 d. Tai tikėjimo laikas. Patartina eiti į bažnyčią. Jeigu esate ateistai, verta pasivaikščioti miške arba prie upės – ten, kur galite sutvirtinti dvasinius ryšius su visata“ („Gyvenimas pagal Mėnulį“, Mūsų Ignalina, 2018 m. birželio 22 d., Nr. 46 (1329), p. 5). Keistoka, kad „visata“ iš mažosios raidės, gal dėl to, kad čia turima omenyje ateistų visata?
Birželį praleidau prie Ignalinos. Kiekvieną savaitę pirkau abu rajoninius laikraščius: nepriklausomesnis nuo valstietiškų partijų bei eksmero, europarlamentaro Bronio Ropės „Mūsų Ignalina“ kainuoja 50 ct (birželio 19-osios numeryje spausdinamas egzistencinio nerimo kupinas straipsnis „Rajoninė spauda: BŪTI ar NEBŪTI“), oficioziškesnis – „Nauja Vaga“ – tik 38 ct. Būti arčiau valdžios akivaizdžiai apsimoka, užuot kėlus hamletiškus klausimus, galima kiekviename numeryje spausdinti po porą (žr. 2018 m. birželio 23 d. Nr. 47 (8017)) brukalų iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos aruodų (anot „15min.lt“ ši ministerija artimiausiais metais teisingai žiniasklaidai padalys 6 mln. eurų). Pusės lapo paklodė: „Išskirtinės kokybės produktų gamyba skinasi kelią“ – nenusakomo nykumo stilistikos rašliava, kad kokybiški produktai geriau už nekokybiškus. Kitame lape iš tos pačios serijos: „Dar galima teikti paraiškas smulkiesiems ūkiams modernizuoti.“ Šitą skaityti lengviau, nes esama pavyzdžių iš gyvenimo: kažkas, pasinaudojęs šia programa, pirko priekabą, kurioje gali tilpti nuo 12 iki 20 gyvulių, o viena straipsnyje cituojama vyriausioji specialistė patikino, kad galima nusipirkti ir seną traktorių.
Ilgainiui per gausiai apmokamą tokių brukalų perspausdinimą atsisijos, kuri regioninė spauda klestės, o kurios redakcijos pavargusios išsivaikščios. Būtų galima nekreipti dėmesio ir pamiršti, ką tie Ignalinos ir visų kitų rajonų laikraščiai spausdina, bet tai tiesiogiai liečia mus visus. Pastaraisiais metais nuveikta daug, kad literatūrai, kultūrinei spaudai kvėpuoti būtų kuo sunkiau. Vargu, ar kas supranta, ką reiškia ta užsitęsusi epopėja apie kultūrinę žiniasklaidą remiančių fondų sudvigubinimą? Ar patys komitetų strategai turi planą, ir jei taip – tai koks jis? Arba kokia prasmė suregioninti kultūros finansavimą, jei mes ir taip kiekvienas atskirai (ar būriu paėmus) esam regionai?
Iš Vilniaus nuvykti į visus tolimiausius Lietuvos užkaborius užtrunka 2–4 valandas. Maždaug tiek didžiųjų pasaulio didmiesčių gyventojai kasdien sugaišta spūstyse važiuodami į darbą. Kartais man atrodo, kad mūsų strategams galvose susidaro nereikalingų idėjų spūstys. Kartais viskas atrodo taip, kad dėl prob­lemų esi pasiruošęs kaltinti aukštas benzino kainas ir rutiną, iš kurios nemoki ištrūkti.
Esame didelėje bėdoje. Bet kentėti liko nedaug – po poros su trupučiu metų bus kiti Seimo rinkimai. Žinoma, yra tikimybė, kad bus dar blogiau. Tam ir ruoškimės.


Iš 3663 žurnalo (2018-08-05 13:14:14)
Draugai