Donatas Petrošius. Pažinkime ruonius

 

Pirmasis gegužės savaitgalis. Palanga. Atsibelsta trejetui dienų teisėjauti į 51-ąjį Jaunųjų filologų konkursą (JFK). Rytais anksčiausiai keliasi kolega Ričardas Šileika. Viską apeina, patikrina. Glaustai raportuoja per pusryčius. Vieną rytą pasakoja matęs paplūdimy bebrą. Atseit įšoko į jūrą ir nuplaukė. Visa filologinių teisėjų kolegija stebisi – ar gali taip būti? Jūriniai bebrai? Vienas kitas balsas svarsto, kad tai greičiausiai buvęs ruonis.

Smagu klausytis, kaip be galo išsilavinę žmonės sutrinka gyvojoje gamtoje ir informacijos lavinoje. Aš ir pats ne koks hakeris ar pėdsekys, tačiau žinių per radiją klausausi įdėmiai. Žinau, kokie tie ruoniai įtakingi. Beveik kaip bebrai. Kasmet išsamiai raportuojama, kiek ruonių žiemojo Klaipėdos jūrų muziejuje. Šiemet, pavyzdžiui, 13. Vienas neišgyveno. Kad ruoniams būtų geriau, kopose šalia Jūrų muziejaus bus pastatyta rezidencija su dengtu baseinu. Ligotieji ten bus gydomi, žioplieji plušės kūrybinėse dirbtuvėse, mokysis, kaip pasigauti žuvies. Numatyta 1,4 mln. eurų iš ES fondų. Džiugu, kad ruonių klausimą sprendžiame civilizuotai. Valstybiniu, eurosąjunginiu lygiu. O ir informacijos apie ruonius pilna internetuose.

Apie filologų konkursą per radiją niekada nieko nesu girdėjęs. Net internete, prabėgus savaitei, galima aptikti tik kabantį pliką protokolo nuorašą (tikiuosi kada nors žurnalas „Pašvaistė“ arba Gintarės Adomaitytės menobangos.lt išsamiau raportuos). Gyvumo tam vienišam liudijimui apie 51-ąjį JFK suteikia klaida – „Pirmoji Valdemaro Kukolo vardo premija“. O koks skirtumas tarp Kukulo ir Kukolo? Siauram specialistų ratui – didelis. Panašiai kaip tarp bebro ir ruonio. Plačiosioms masėms – jokio. Sakyk taip ar anaip, ar apskritai neminėk. Visa, kuo mes užsiimame, yra anapus aktualijų.

Bastydamasis po žvarbiąją Palangą pastebėjau vaikštančius sportiniais kostiumais apsitempusius atletiškus vaikinus ir merginas. Išsiskiriančius iš poilsiautojų minios. Vėliau viešbučio kambary per TV žinias pamačiau reportažų apie šio miesto stadione vykusias lengvosios atletikos varžybas. Lengvoji atletika – apgaulingas terminas. Jei sieki savo rungtyje tapti Lietuvos čempionu – privalai būti žvėriškai stiprus. Nieko čia lengvo nėra. Jei pasaulio ar olimpiniu čempionu – turi būti šiek tiek antžmogis. Esu stebėjęs tūkstančius varžybų – ir gyvai, ir per TV. Atpažįstu sportininkus iš eisenos, laikysenos ir tos sunkiai apibūdinamos potencinės energijos judesiuose, kuri kiekvieną akimirką pasirengusi sprogti į kinetinę.

O kaip atpažinti gatvėje poetą, poetę? Visi prasimušantys į išorę požymiai – išplaukę judesiai, įmantri kalbėsena, visokeriopa vaidyba – dažniausiai subjektą išduoda esant simuliantą, niekdarį. Geriausiu atveju – grafomaną. Poetas ar geras rašytojas yra veikiau žmogus be savybių, gatvėje nepastebimas arba įsimintinas dėl neliteratūrinių atributų. Su retomis išimtimis.

Pageidautina, kad visa potencinė ir kinetinė energija liktų po oda, po kiautu, potekstėse. Todėl rašyti poeziją kur kas kebliau, nei užsiimti lengvąja atletika. Ir pavojingiau. Yra buvę, kad rašantieji prisiaugina tokių vidinių galių, kurios juos pačius sudrasko. Jei laiku neperkelia ant popieriaus. Kai JFK bendrauju su poezijos siekiančiais mokiniais (reikėtų rašyti – mokinėmis, nes devynios iš dešimties – jos), apima dvejonės: tarsi ir linkiu, kad pasiektų tą lygį, iš kur nebėra kelio atgal, tuo pačiu bandau guosti – nereikia nusiminti, jei nepavyks įkristi į tą bedugnę.

Sudėtingiausia kasmet iš naujo įsivažiuoti – sumeluoti metodiką, apsimesti tarsi būtų kelių, vedančių į įsivaizduojamą tikslą, poeziją. Lengviausia baksnoti pirštu į tai, kas nėra poezija, kas jokiuose kontekstuose netaps literatūra. Į visus mus siejančias klaidas, senas kaip dantiraštis. Bandau įteigti, kad iš mano pamokų, žodžių nebus jokios praktinės naudos. Nebent iš pauzių tarp sakinių. Iš buvimo kartu. Galbūt šio to pasimokoma, kai nukrypsta kalba nuo eilėraščių. Daugiausia jauni žmonės pasisemia vieni iš kitų, kai nejučia pradeda varžytis. Svarbu nepamiršti vieno – pranokęs kitą nieko neišloši. Visi pasiekimai iškovojami tik tada, kai peraugi save. Daug kartų perlipi per savo ribotumą.

Poezija ir visa gera literatūra pasaulį gelbėja tik tada, kai naudinga tik pati sau, tik labai siauram ratui visa tai suprantančiųjų. Turbūt tas pats ir kitose kultūros sferose, gal tik teatras ir kinas – iš dalies atletinės meno šakos – pelno daugiau dėmesio. Todėl mūsų buvimo pasaulyje būdai, mūsų veikla ir mūsų poreikiai yra savaime nesuprantami. Iš šalies žvelgiant. Ir ypač – žvelgiant iš viršaus.

Todėl nustojau piktintis ir stebėtis tuo, kad Lietuvos rašytojai ir vertėjai vieninteliai Europoje neturi kūrybinių rezidencijų. Keista – net rumunai, bulgarai, latviai turi. Estams diskursai apie stoką – pamiršta egzotika. Negi jie visi tokie įtakingi savo šalyse. Gal jie turi ruonių ar bebrų genų, gal jų protėviai kryžminosi su pasakų ir mitų personažais.

Sportininkus žmonės atpažįsta gatvėse. Politikai juos po kelionių sveikina oro uostuose, viešai žada gerinti sąlygas, stato arenas, baseinus, stadionus. Ir visai sėkmingai – išskyrus nacionalinį. Neseniai irkluotojai sugebėjo iš avuliacijos gniaužtų išplėšti patalpas irklavimo bazei Žirmūnuose ant Neries kranto – tai prilygsta stebuklui. Su sportininkais valstybės galvos skaitosi, kartu balotiruotis kviečia, nes jie yra visuomeniškai reikšminga kasta.

O Lietuvos rašytojams seniai niekas nieko nebežada. Visos komisijos, komitetai, tarybos stengiasi išlaikyti stabilumą, kad padėtis drastiškai neblogėtų, kad kreivė linktų po truputį. Kad visi iškart kultūros leidiniai neužsidarytų, kad leidybos programos nesustotų, kad festivaliai ir visos kitos vargo vakarienės neišnyktų iš meniu ir erdvėlaikio. Kaskart paskyrus naują kultūros ministrą (-ę), kultūros lauko žinovai puola sveikinti literatų – va, pagaliau jūsiškis žmogus, pagaliau šventė ir į jūsų kiemą.

Būtų buvę ir švenčių, ir metų sotesnių, ir net rezidencijų klausimo išjudinimo iš mirties taško. Tačiau visada rasdavosi šis tas sakraliau, pavyzdžiui, Valdovų rūmų atkūrimas. Šventas reikalas. Vizijų ir proveržių kūrimas. Irgi šventa. Dabar Gedimino pilies kalno slinkimo stabdymas. Keistoka, kad geologinių procesų valdymas patikėtas, tiksliau – užkrautas, Kultūros ministerijai. Tas plačiagerklis kalnas resursų gali suryti dar daugiau nei Valdovų rūmai. Jei kalnas jaučia reikalą slinkti – kam kištis į natūralius procesus? Tarkim, nuslinktų iki Baltijos, iki Birutės kalno. Palauktų, kol klimatas susitvarkys, ir parslinktų atgal. Arba, užuot panikavus, derėtų permesti kalną Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos žinybon. Nes jei švietimas ir mokslas valiojo absorbuoti sportą, galėtų kibti ir kalną.

Būta kaltinimų, esą dėl kalno slinkimo kalčiausi tie, kurie iškirto medžius. Nes kalnas tapo nuogas. Todėl silpnas ir pažeidžiamas. Kaip lyrinis subjektas prastame eilėraštyje. Tie, kurie dedasi poezijos gerbėjais, ieško eilėraščiuose atvirumo, nuoširdumo, „tikrų dalykų“. Jausmų. Ašarų ir visokių gleivių. Kalnas, kaip Vilniaus eilėraštis, mėgina atsiverti, bet Kultūros ministerija gavusi užduotį suturėti. Nes esą pats Justinas Marcinkevičius mirdamas prisakė neleisti jokių tokių dalykų. Viskas turi likti po senovei.

O kas ta senovė? Pražuvusių dalykų šešėliai. Aršiausi ginčai – dėl praeities, dėl prapuolusių dalykų. Tam tikrų įvykių, asmenybių traktavimo. Visa tai svarbu, bet neturėtų dabartis ir ateitis būti užgožta didingosios praeities. Mirusių rašytojų memorialinių muziejų išlaikymui lėšų yra. Investicijų į ateities rašytojų lavinimą – apgailėtinai mažai. Kaip ir dėmesio. Jokių strategijų, vizijų, planų. Nes rašytojai – ne ruoniai.

Turėtų būti paradoksalu, kad pilkieji jūros žinduoliai, kurių buveinės toli už mūsų ekonominės zonos vandenų, kurie nei balsuoja rinkimuose, nei rašo į spaudą, turi aukščiausiuose sluoksniuose užtarėjų, jų gerovei parūpinančių milijonų iš ES struktūrinių fondų. Rašytojai, deja, neturi tikrų lobistų. Arba tie mūsų užtarėjai visai neįtakingi. Yra Seime Kultūros komitetas, bet jis ankstyvojoje veik­los stadijoje įrodė, kad tai tėra darinys, skirtas rūpesčiui kultūra imituoti. Kultūros komiteto pirmininkui už visus menus kartu sudėjus labiau rūpi išklibinti vieną iš demokratijos pamatinių akmenų – atstovavimo principą. Kitaip sakant – mažinti Seimo narių skaičių. Jei dabar Seime yra kokie du trys, kuriems ne tas pats, kuo gyvena kultūros laukas ir visokie menžmogiai, po sėkmingo referendumo ir Konstitucijos pataisų, tikėtina, sulauksim, kai apskritai nė vieno nebepateks. Bus dar ramiau.

Sumenkus atstovavimui galiausiai nukentėtų visi. Ypač neiniciatyvioji, galvoti pritinginčioji dauguma. Kuo oligarchai bus įtakingesni, tuo skurdesni silpnieji sluoksniai. Gyvas pavyzdys – kaimyninė Rusijos Federacija su dvidešimt keliais milijonais gyventojų žemiau skurdo ribos. Ir dar keliskart tiek – ant ribos. Nuo tvirtos rankos politikos iki tuščių pilvų kasdienybės – tiesiausias kelias. Tokios tendencijos didesniojoje pasaulio dalyje. Žmonės, neskaitantys knygų nei laikraščių, pasąmoningai stumia savo egzistencijas į apsivalymą pusbadžiu ir nepritekliumi. Neabejoju, dauguma balso teisę turinčių tautiečių pasisakytų už ribotą demokratiją, nes jiems metų metus bulvarinė žiniasklaida melavo apie Seimo darbo specifiką, apie valdžių pasidalijimą, apie tai, kaip veikia mūsų valstybė, kas už ką atsakingas. Mes, gudrieji, tyliai stebėjom iš šalies, kaip mūsų piliečius kvailina, kaip jie nuosekliai tampa mūsų visų valstybės priešais. Dabar lieka švent­vagiška viltis, kad tie apkvailintieji piliečiai nedalyvaus demokratijos šventėje.

Prisipažinsiu: ir pats nesu labai kvalifikuotas pilietis. Iki paskutinės dienos nebuvau apsisprendęs, kaip balsuoti referendume dėl pilietybės išsaugojimo. Ar apskritai dalyvauti. Man buvo per mažai informacijos, diskusijų, nors, rodos, seku viską. Kokybiškos ir maždaug patikimos informacijos nuo šio mėnesio pradžios turėsime dar mažiau – dienraštis „Lietuvos žinios“ nustotas leisti. Liūdna, kad taip spėriai išsipildė prieš pusmetį publikuoti mano nuogąstavimai. Dėmesio kultūrai ir mėginimų civilizuotai susišnekėti mūsų valstybėje dar pamažės.

Užuot liūdėję ar panikavę pasidžiaukime, kad bebrai ir ruoniai neprapuls. Metas visiems pratintis maudytis labai šaltuose vandenyse.

Draugai